Kai pro langą matau kieme bėginėjančius mažus rubuilius vaikiukus, paskui kuriuos sekioja mamos ar močiutės, nekyla jokių blogų minčių. Nė į galvą neateina mintis skriausti tokį mažutėlį ar pamanyti, kad jam gyvenime galėtų atsitikti kas bloga. Bet, augant žmogui, tarsi auga ir negandos, o kartais laimė.
Esu užsirašiusi Antuano de Sent Egziuperi žodžius: „Kai sode pavyksta išauginti naują rožės atmainą, sujunda ir susijaudina visi sodininkai. Tą rožę atskiria, tą rožę saugo, ką įmanydami daro, kad tik ji gerai augtų. Tik žmonėms nėra sodininkų... Man skaudu, kad gal kiekviename žmoguje yra žudomas Mocartas“.
Manau, kad labiausiai žmogų luošina karas. Didžiausia mano patirtis, ką reiškia karas, – filmai. Bet karą patyrę žmonės sako, kad filmai nė dalelės karo baisumų neatskleidžia. Net mano tėvai nėra patyrę karo. Ir todėl man kyla daug minčių. Karas – baisus blogis, kare žūsta žmonės. O juk nieko nėra baisiau, kaip žmogui gyvybę atimti. Vadinasi, visa, kas stumia į karą, yra labai neteisinga.
Esu labai pasimetusi, nes turiu daug draugų, ir tikrai būtų baisu bent vieno iš jų netekti. Bet štai, jau nuo kito rudens kai kurie vaikinai išeis į nuolatinę privalomąją karo tarnybą. Taigi, be visa ko, jie mokysis ir šauti į žmogų. Galbūt, naudodamiesi pačiomis naujausiomis technologijomis, galbūt ir visai paprastais būdais. To aš nežinau. Bet faktas tas, kad jie mokysis nužudyti žmogų. Ir tai daro visos valstybės. Tai ko verta „Europos teisių žmogaus konvencija“, kuri vienu straipsniu garantuoja teisę į gyvybę, o jau kitu – leidžia „nukrypti nuo įsipareigojimų nepaprastosios padėties atveju“?
Tai kuo mes skiriamės nuo kitų amžių, apie kuriuos kalbama, kad gyvybė buvo negerbiama? Tikriausiai tuo, kad tuos pačius žiaurumus vykdome subtiliau. Nemanau, kad galiu duoti pasiūlymą, kaip išspręsti šią problemą. Bet vieną fantastinį patarimą tikrai turiu. Visi kariai, tarnaujantys skirtingų šalių kariuomenėse, niekam nežinant, galbūt feisbuko pagalba, susitaria nežudyti vieni kitų. Kas būtų toliau? Pamatytume kokiame nors fantastiniame filme. Bet juk daug neįmanomų dalykų kažkada pasaulyje glūdėjo tik mintyse ar knygose. O po to tapo realybe. Kad ir Žiulio Verno kūryba. Kartais norisi visom kalbom ir kiekvienam žmogui žiūrint į akis pasakyti, kad smurtas gimdo smurtą, kad tam nebus galo, jei kažkas nesustos. Juk mes savo laisvę Sausio 13-ąją apgynėme be ginklo. Taip, tie kurie žuvo, jie tapo didvyriais, bet aš juos norėčiau matyti gyvus. Dėl to mano akyse jų didvyriškumas nesumažėtų.
Įdomu, kaip mūsų amžių pavadins būsimieji istorikai. Nes dabar jis be pavadinimo – XXI amžius ir tiek. Aš labai norėčiau, kad jis vadintųsi „Gyvybės puoselėjimo amžiumi“ arba „Amžiumi, kuriame sunaikintos žmonių žudymo priemonės“. Ir dar, labai norėčiau pamatyti filmą, kuriame per karą kariai nešauna vienas į kitą, o prieina, apsikabina ir padėkoja vienas kitam už išsaugotą gyvybę.
2016 m. DELFI ir Vilniaus Gabijos gimnazija skelbia Lietuvos mokyklų jaunųjų žurnalistų konkursą! Šis tekstas – 19 straipsnis konkursui.
Kviečiame jaunuosius mokyklų žurnalistus savo publicistinius tekstus, kurių apimtis siekia iki 400-500 žodžių, siųsti adresu gabijos.laikrastis@gmail.com. Konkursas vyks sausio 1-30 d. Jūsų atsiųsti tekstai bus publikuojami DELFI portalo rubrikoje DELFI Pilietis. Bus skiriamos dvi nominacijos – „Populiariausias jaunasis žurnalistas“ ir „Profesionaliausias jaunasis žurnalistas“. Prizus laimėtojams įsteigs portalas DELFI.