Ministras su portfeliu, pareigūnai su minimaliu biudžetu, o nusikaltėliai – šalia mūsų

 (19)
Tikriausia daugelis dar prisimena laiką, kai vienas po kito atsistatydindavo generaliniai komisarai, pripažindami, jog yra bejėgiai pakeisti situaciją Lietuvoje. Didžiausios problemos tuo metu buvo girtaujantys ir vėliau už vairo sėdantys policijos pareigūnai, eiliniai kelių ereliai ir siaubinga kelių įvykių statistika.
© Shutterstock nuotr.

Atrodė, jog nieko blogiau Lietuvoje jau nebegalėtų nutikti. Komisarai pasitraukė, problema, atrodo, sumažėjo – vis rečiau naujienų puslapiuose gvildenamos kelių nelaimės, vis rečiau ir policijos pareigūnai pasirodo neblaivūs. Bent jau tuo norėtųsi tikėti.

Tačiau situacijos geresne tikrai nepavadinsi – per keletą savaičių vienoje apskrityje užfiksuoti du rezonansiniai įvykiai: jaunuolio žūtis nuo kulkos Biržuose ir sudeginta mergina Dembavoje... Atrodytų – atsitiktinumas, jog abu įvykiai užfiksuoti vis toje pačioje Panevėžio apskrityje, bet pirmoji mintis, ateinanti į galvą, - vėl grįžtantys devyniasdešimtieji, kai gyventi Kaune ir Panevėžyje atrodė mažų mažiausia nesaugu...

Ministras išsakė poziciją – atsakingi pareigūnai privalo būti įvardyti ir pasitraukti. Šiandien turėtų būti pridedamas ir sąrašas. Tačiau jame nėra paties ministro, kuris vis dar pasilieka portfelį sau, nėra ir Panevėžio apskrities policijos vadovų, kurie privalėjo (neaišku, ar galėjo) užtikrinti, kad ir Panevėžio apskrityje vyrautų taika ir ramybė. Atrodo, jog viskas ir baigsis dar vienu atleidimu, dar vienu atpirkimo ožiu, kuriam bus suversta kaltė už neatliktus ar netinkamai atliktus darbus. Po keletos savaičių net ir žiniasklaida nurims – nusikaltėliai suimti, kaltieji nubausti... Tačiau ar tai iš tiesų reikš, jog situacija pasikeitė ir galime gyventi ramiai?

Pasaulio nestebina panašūs dalykai. Turbūt kiekvienoje šalyje kartas nuo karto nutinka panašių dalykų. Tačiau yra keletas skirtumų, kurie išskiria Lietuvą. Dažniausiai tokios rezonansinės bylos ir įvykiai priverčia susirūpinti savo saugumu pačią bendruomenę: po vieno rezonansinio įvykio (žmogžudystės degalinėje) JAV buvo sukurta bendruomenių iniciatyva, kurią palaikė ir kuri gyvuoja iki šiol – buriamos „Saugios kaimynystės“ grupės, kurių nariai patys aktyviai rūpinasi savo ir savo aplinkos saugumu. Ir šios grupės ne tik tampa reikšmingu pagalbininku policijos pareigūnams, bet ir formuoja savo poziciją, su kuria gyventi nusikaltėliams tampa gerokai problematiškiau.

Ir čia nekalbama apie linčo teismus, kai bendruomenės imasi pačios bausti – šie veiksmai patikimi valstybės institucijoms, kuriomis visuomenė pasitiki. Visuomenė tiki, jog recidyvistai gaus tinkamą atpildą, jog bylos nestrigs teismuose, jog procedūriniai veiksmai nesutrukdys izoliuoti nuo visuomenės tuos, kurie savo noru renkasi aplinkiniams nepriimtiną kelią.

Lietuvoje taip pat turime keletą tokių bendruomenių iniciatyvų pavyzdžių. Vienas iš jų – Vilniaus Užupis, dar visai neseniai gąsdinęs savo tamsa ir pavojais. Dabar tai – ramus menininkų užkampis, po kurį malonu pasivaikščioti ir kuriame gera gyventi. Veikianti aktyvi bendruomenė, kurios nariai pažįsta vienas kitą, aktyviai stebi aplinką ir yra pasiruošę reaguoti į rengiamą nusikaltimą, pasiekė puikių rezultatų, tačiau bendrai „Saugios kaimynystės“ programa Lietuvoje nėra populiari.

Rezonansinės bylos plačiai nagrinėjamos tiek žiniasklaidoje, tiek ir pačioje visuomenėje. Yra daug žmonių, turinčių nuomonę apie susidariusią situaciją, žinančių, ką atleisti ir kam dovanoti. Žinančių, ką nuteisti mirties bausme ar kokias kitas priemones taikyti. Tačiau ar tikrai yra ir tokių, kurie pastebėję neteisėtus veiksmus išdrįstų atvirai išsakyti savo poziciją ir sustabdyti beįvykdomą nusikaltimą? Kurie parodytų nusikaltėliams, jog jie yra stebimi ir jų elgesys nėra toleruojamas? Deja, bet atrodo, jog daugelis yra linkę situaciją vertinti iš saugaus atstumo ir palikti panašias problemas spręsti policijai.

Neturime pavyzdžių, kai pati bendruomenė stoja ginti savo saugumo, kai imasi iniciatyvos tapti policijos partneriu, jos akimis ir patikėtiniu. Nėra informacijos ir apie pačias „Saugios kaimynystės“ grupes – net ir veikiančios pakankamai aktyviai yra neįdomios žiniasklaidai, nes imasi nusikaltimų prevencijos, kuri nedidina reitingų, o tik padeda mažinti rezonansinių bylų skaičių ir tokių bylų žalą pačiai visuomenei. Gal todėl ir situacija lieka tokia pat – ministras su portfeliu, pareigūnai su minimaliu biudžetu, o nusikaltėliai – šalia mūsų.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Suomijos mokykloje apsilankiusios mokytojos pamatė, ko reikia Lietuvai: kai kurie daiktai sukėlė ir pavydą (176)

Pastaruoju metu viešoje erdvėje daug kalbama apie švietimo kaitą. Nuomonės pačios įvairiausios, bet atsakingų požiūrių ir kaitos krypčių įvardyti nedrįstama. Visiems aišku, kad keisti reikia, bet ką ir kaip? Marjo Kylonen, Helsinkio pradinio ugdymo kuratorė, uždavė prasmingą klausimą: „Ar eitumėte pas stomatologą, kuris naudoja praeito amžiaus įrankius?“

Nufilmuota patirtis kelyje: įpykęs vairuotojas nusprendė man atkeršyti? (122)

Į DELFI kreipėsi pasipiktinęs skaitytojas Miroslavas, nusistebėjęs kito vairuotojo elgesiu kelyje. Vairuotojas pasakoja, kad užsitraukė pastarojo nemalonę, kai neva neleido persirikiuoti kitam automobiliui. Pateikiame skaitytojo atsiųstą vaizdo įrašą ir pasakojimą, kviečiame jus įvertinti situaciją bei dalintis savo patirtimi kelyje el. paštu pilieciai@delfi.lt.

Grįžti į Lietuvą emigrantui trukdo 3 klausimai: valstybė daro viską, kad neparvyktume (180)

Norėčiau paklausti premjero ir kitų mūsų valstybės politikų, kodėl kasdien yra kalbama kaip emigrantai grįš į Lietuvą, bet iš tikrųjų daroma viskas, kad jie būtų paversti „blogiečiais“? Jau nebe pirmus metus kasdien skaitau, kaip daug bus padaryta pritraukiant žmones grįžti – tokie pažadai prisidėjo ir prie valstiečių išrinkimo. Bet viskas daroma atvirkščiai: ne tik nesudarytos padorios sąlygos grįžti, bet nuolat priimami sprendimai, užkertantys visus įmanomus kelius į tėvynę.

Buvusi dailės mokytoja sugėdino lietuvių kalbos mokančią kolegę (114)

Gerbiama Lietuvių kalbos mokytoja, parašiusi, kad dailės pamokos yra mažiau svarbios nei lietuvių kalbos, man priimtinas Jūsų noras nedaugiažodžiauti, todėl iš karto einu prie esmės. Na, pažiūrėkime į Tamstos argumentus iš kitos pusės.

Renginyje pasibaisėjo mokytojų elgesiu: A. Tapinas buvo teisus (279)

Perskaičiau Andriaus Tapino straipsnį, šįkart jis man labai artima tema – apie mokytojus, „Kokie šventi mokytojai, kokie baisūs tėvai, kokie baisūs vaikai“. Kad ir kaip nesmagu bebūtų, teko viduje pritarti jo pastebėjimams. Greičiausiai tas pritarimas ir būtų likęs tik viduje, jei nebūčiau paskaičiusi „nuskriaustųjų ir įžeistųjų“ mokytojų komentarų, kur piktinamasi, kad Andrius Tapinas nepabuvęs mokytojams skirtuose seminaruose drįsta juos taip šmeižti.