Ministras su portfeliu, pareigūnai su minimaliu biudžetu, o nusikaltėliai – šalia mūsų

 (19)
Tikriausia daugelis dar prisimena laiką, kai vienas po kito atsistatydindavo generaliniai komisarai, pripažindami, jog yra bejėgiai pakeisti situaciją Lietuvoje. Didžiausios problemos tuo metu buvo girtaujantys ir vėliau už vairo sėdantys policijos pareigūnai, eiliniai kelių ereliai ir siaubinga kelių įvykių statistika.
© Shutterstock nuotr.

Atrodė, jog nieko blogiau Lietuvoje jau nebegalėtų nutikti. Komisarai pasitraukė, problema, atrodo, sumažėjo – vis rečiau naujienų puslapiuose gvildenamos kelių nelaimės, vis rečiau ir policijos pareigūnai pasirodo neblaivūs. Bent jau tuo norėtųsi tikėti.

Tačiau situacijos geresne tikrai nepavadinsi – per keletą savaičių vienoje apskrityje užfiksuoti du rezonansiniai įvykiai: jaunuolio žūtis nuo kulkos Biržuose ir sudeginta mergina Dembavoje... Atrodytų – atsitiktinumas, jog abu įvykiai užfiksuoti vis toje pačioje Panevėžio apskrityje, bet pirmoji mintis, ateinanti į galvą, - vėl grįžtantys devyniasdešimtieji, kai gyventi Kaune ir Panevėžyje atrodė mažų mažiausia nesaugu...

Ministras išsakė poziciją – atsakingi pareigūnai privalo būti įvardyti ir pasitraukti. Šiandien turėtų būti pridedamas ir sąrašas. Tačiau jame nėra paties ministro, kuris vis dar pasilieka portfelį sau, nėra ir Panevėžio apskrities policijos vadovų, kurie privalėjo (neaišku, ar galėjo) užtikrinti, kad ir Panevėžio apskrityje vyrautų taika ir ramybė. Atrodo, jog viskas ir baigsis dar vienu atleidimu, dar vienu atpirkimo ožiu, kuriam bus suversta kaltė už neatliktus ar netinkamai atliktus darbus. Po keletos savaičių net ir žiniasklaida nurims – nusikaltėliai suimti, kaltieji nubausti... Tačiau ar tai iš tiesų reikš, jog situacija pasikeitė ir galime gyventi ramiai?

Pasaulio nestebina panašūs dalykai. Turbūt kiekvienoje šalyje kartas nuo karto nutinka panašių dalykų. Tačiau yra keletas skirtumų, kurie išskiria Lietuvą. Dažniausiai tokios rezonansinės bylos ir įvykiai priverčia susirūpinti savo saugumu pačią bendruomenę: po vieno rezonansinio įvykio (žmogžudystės degalinėje) JAV buvo sukurta bendruomenių iniciatyva, kurią palaikė ir kuri gyvuoja iki šiol – buriamos „Saugios kaimynystės“ grupės, kurių nariai patys aktyviai rūpinasi savo ir savo aplinkos saugumu. Ir šios grupės ne tik tampa reikšmingu pagalbininku policijos pareigūnams, bet ir formuoja savo poziciją, su kuria gyventi nusikaltėliams tampa gerokai problematiškiau.

Ir čia nekalbama apie linčo teismus, kai bendruomenės imasi pačios bausti – šie veiksmai patikimi valstybės institucijoms, kuriomis visuomenė pasitiki. Visuomenė tiki, jog recidyvistai gaus tinkamą atpildą, jog bylos nestrigs teismuose, jog procedūriniai veiksmai nesutrukdys izoliuoti nuo visuomenės tuos, kurie savo noru renkasi aplinkiniams nepriimtiną kelią.

Lietuvoje taip pat turime keletą tokių bendruomenių iniciatyvų pavyzdžių. Vienas iš jų – Vilniaus Užupis, dar visai neseniai gąsdinęs savo tamsa ir pavojais. Dabar tai – ramus menininkų užkampis, po kurį malonu pasivaikščioti ir kuriame gera gyventi. Veikianti aktyvi bendruomenė, kurios nariai pažįsta vienas kitą, aktyviai stebi aplinką ir yra pasiruošę reaguoti į rengiamą nusikaltimą, pasiekė puikių rezultatų, tačiau bendrai „Saugios kaimynystės“ programa Lietuvoje nėra populiari.

Rezonansinės bylos plačiai nagrinėjamos tiek žiniasklaidoje, tiek ir pačioje visuomenėje. Yra daug žmonių, turinčių nuomonę apie susidariusią situaciją, žinančių, ką atleisti ir kam dovanoti. Žinančių, ką nuteisti mirties bausme ar kokias kitas priemones taikyti. Tačiau ar tikrai yra ir tokių, kurie pastebėję neteisėtus veiksmus išdrįstų atvirai išsakyti savo poziciją ir sustabdyti beįvykdomą nusikaltimą? Kurie parodytų nusikaltėliams, jog jie yra stebimi ir jų elgesys nėra toleruojamas? Deja, bet atrodo, jog daugelis yra linkę situaciją vertinti iš saugaus atstumo ir palikti panašias problemas spręsti policijai.

Neturime pavyzdžių, kai pati bendruomenė stoja ginti savo saugumo, kai imasi iniciatyvos tapti policijos partneriu, jos akimis ir patikėtiniu. Nėra informacijos ir apie pačias „Saugios kaimynystės“ grupes – net ir veikiančios pakankamai aktyviai yra neįdomios žiniasklaidai, nes imasi nusikaltimų prevencijos, kuri nedidina reitingų, o tik padeda mažinti rezonansinių bylų skaičių ir tokių bylų žalą pačiai visuomenei. Gal todėl ir situacija lieka tokia pat – ministras su portfeliu, pareigūnai su minimaliu biudžetu, o nusikaltėliai – šalia mūsų.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (107)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu auksinį patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (64)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (86)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...