Mano istorija: eitynės Vilniuje pasitiko vaivorykštėmis ir įžeidimurašinys konkursui

 (182)
Liepos 27-ąją kėliausi 5 valandą ryto, kad į eitynes „Už lygybę“ spėčiau atvažiuoti iš Klaipėdos, kur dalyvavau seminare „Jūra ir vaikų literatūra“ ‒ skaičiau pranešimą apie greitai pasirodysiančią Laimos Vaigės apysaką „Vaivorykštė, Eolo jūros piratė“.
© DELFI / Kiril Čachovskij

Kūrinys ypatingas tuo, kad ten nėra nė vieno neigiamo personažo, pacituosiu: „Sakoma, kad kitose jūrose piratai yra žiaurūs ir negailestingi plėšikai, kankintojai ir net žudikai. Apie karingus piratus byloja ir Eolo bei aplinkinių jūrų istorija. Tačiau šiuo metu Eolo jūroje būti piratu tereiškia būti atsidavusiu nuotykių ieškotoju ir pasakininku. Piratai tiesiog plaukiodavo nuo uosto iki uosto, ieškodavo lobių, pagelbėdavo į bėdą pakliuvusiems laivams, nuveždavo kokį brangų siuntinį ir, žinoma, išvežiodavo naujienas ir pasakas“.

O Vilnius mane irgi pasitiko vaivorykštėmis ‒ dangaus arkomis, apjuosiančiomis pasaulį tolerancijos juostomis. Bent jau turėtų taip būti, ar ne? Laukdama eisenos pradžios prie centrinio pašto, išgirdau: „Iškrypėle tu!“. Atsisukusi pamačiau iškreiptą (!) neapykantos garbaus amžiaus moters veidą.

Ji manęs nepažįsta. Mato tik mažą vaivorykštės spalvų vėliavėlę, kurią ką tik pasiėmiau iš geltono LGL autobuso. Užtenka ir jos, kad tartųsi žinanti viską apie mano gyvenimą. Tikriausiai mano, kad neišlipu iš lovos ‒ arba išlipu tik kartą per trejus metus tam, kad pražygiuočiau Gedimino prospektu aukštai iškėlusi galvą: mes esam!

Ir ėjau. Žiūrėjau į žmones abipus gatvės. Tarp jų mačiau tas moteris ir tuos vyrus, kurie turėtų eiti kartu, bet bijo, kad apie jų orientaciją sužinos kolegos, artimieji ‒ net patys artimiausieji! ‒ ir pasmerks.

Mačiau ir savo draugus, kurie atėjo tiesiog palaikyti. Smalsius nepažįstamų žvilgsnius ‒ dauguma stebinčiųjų buvo nusiteikę geranoriškai. Nuoširdžias šypsenas. Kelias grupeles, susispietusias kartu, kad galėtų skanduoti žeidžiančius šūkius ‒ vėlgi jų veidai buvo iškreipti. Dabar mąstau, kaip jie turėtų jaustis, pamatę save tos dienos nuotraukose neatpažįstamai (laimei, laikinai) sudarkytus neapykantos ‒ juk namie jie tikrai yra mylintys tėvai, o įstaigose, kuriose dirba, santūrūs kolegos, pasakojantys apie vasaros atostogas su šeimomis, galbūt girdint tam, kuris negali taip laisvai, lyg niekur nieko pasakyti: „Mudu su vyru šiemet įgyvendinome savo kelerių metų svajonę ‒ sutaupėme kelionei po Skandinavijos šalis“ arba: „Atsiprašau, šiandien esu pavargusi, mano moteris ligoninėje, nerimauju dėl jos sveikatos...“ Tai, apie ką heteroseksualūs žmonės kalba net nesusimąstydami, dauguma homoseksualių žmonių turi nutylėti. Todėl, kad bijo būti pasmerkti už meilę. Ir už norą prisiimti atsakomybę.

Taigi ėjau. Todėl, kad man pasisekė ‒ mano artima aplinka tolerantiška. Tie, kas mane pažįsta, mato ne mano orientaciją, o gerą specialistę, bičiulę, dukterį. Jaučiuosi gerbiama ir priimama tokia, kokia esu. Žinau ir tai, kad mūsų nekenčiantys žmonės po eitynių netaps tolerantiškesni. Eitynės, mano manymu, labiausiai reikalingos tiems, kurie dar neišdrįsta pristatyti artimiesiems ir kolegoms savo mylimųjų ‒ kaip viltis, kad situacija pasikeis, nes yra galinčių jose eiti žmonių, liudijančių, kad jų aplinka jau saugi nepaisant užgauliojimų, kuriuos pavymui siunčia visiškai nepažįstami žmonės.

O tam, kad visuomenė taptų tolerantiškesnė, dirbama visus metus. Ir ne tiesioginį organizacijų darbą turiu omeny. Kiekvienas iš mūsų, išdrįsusių atsiverti, savo gyvenimu rodo, kad norime ne teisės mylėti, nes ši teisė jau įrašyta į mūsų širdis, ne teisės į šeimą ‒ mūsų šeimos jau yra, bet visuomenės pripažinimo, kad ir mes galime prisiimti atsakomybę už mylimus žmones.

Ir pabaigai. Tą šeštadienio popietę Gedimino prospekte pastebėjau kur kas daugiau nei paprastai įvairaus amžiaus susikabinusių rankomis heteroseksualių porų. Galbūt tarp jų buvo ir eitynių „Už lygybę“ priešininkų, susivienijusių tam, kad parodytų mums, kokie jie laimingi galėdami neslėpti jausmų. Ir tikrai nuoširdžiai džiaugiausi dėl to, kad jie laisvi taip elgtis. Tikiu, kad kada nors taip galėsime ir mes.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Prašome jūsų – pasidalinkite savo istorija, kodėl ir kaip atsidūrėte vienoje iš eitynių barikadų pusių.

Papasakokite, kodėl nusprendėte dalyvauti eitynėse „Už lygybę“! Kas paskatino jus žygiuoti Gedimino prospektu? O gal norite pasidalinti, kodėl nusprendėte į renginį neiti?

Laukiame Jūsų nuomonių iki rugpjūčio 2 d. el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Eitynės“.

Vienas iš nuomonę atsiuntusiųjų gaus dovanų dvi knygas: T. Shah „Timbuktu“ ir J. Vaillant „Tigras“.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (47)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (269)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.

Atsakymas Andriui Užkalniui: negrįšiu, kadangi Britanijoje bent jau kainos nekyla taip greitai (70)

Apie gerbiamo Andriaus Užkalnio žąsų riebumą diskutuoti neverta, nes juk dėl skonio nesiginčijama, bet štai šio autoriaus straipsnis „Emigrante, varyk iš Britanijos, kol nevėlu“ sukėlė abejonių ir norą įkišti savo spausdintą trigrašį.