Lietuvos puponizacija: kaip bandžiau puponautus perprasti

 (207)
Prieš keletą savaičių, o gal jau ir visą mėnesį, Lietuvoje pradėjo sklandyti naujas, iki šiol negirdėtas terminas - puponautai. Kadangi meiliai draugų ir kolegų esu vadinama „tundrele“ – dėl kelių menkų priežasčių - kad neskaitau vieno žurnalo ir paskutinioji sužinau, kas išsiskyrė, o kas buvo pamatytas su nauju partneriu, nežiūriu televizijos ir, nesant būtiniausio reikalo, neinu „šopintis“ – apie puponautus irgi išgirdau turbūt viena paskutiniųjų.
© DELFI / Kiril Čachovskij

„Kas jie, iš kur atsirado, koks kosminis laivas juos čia atvežė, kokie jų tikslai?“, - susintrigavau. Paklausinėjus ne tokių „tundrų“, įsijungus televizorių, krislelis po krislelio susidėliojo bendras sąmokslo, kurį draugiškai pavadinau Lietuvos Puponizacija, vaizdas. Taigi, informacija vis dar nežinantiems: puponautai - tai tokie pupelės formos plastmasiniai tuščiaviduriai gabaliukai, kuriuos, jei esi geras, lojalus pirkėjas, perki daug, dovanoja bičiulė „Maxima“, kaip kažkada dovanojo kosminius rutuliukus. Vieną, kaip paskui pripažino pati, nelabai vykusią, sulaukusią visuomenės rezonanso kosminę akciją po kiek laiko pakeitė kita.

Jei esi labai geras, t.y. perki už 50 Lt ir daugiau, gauni NEREALŲ, NEEILINĮ puponautą – jis šviečia tamsoje! Jo kaina šiaip, eiliniam niekingam pirkėjui, kuris jį labai nori įsigyti – 5 Lt, taigi puponautas sudaro net 10 proc. perkamų prekių vertės! Turbūt labai brangi šviečiančioji į plastiką įmaišyta cheminė medžiaga… O gal geriau, sakau, tuos 5 Lt man grynais, a? Viena aišku, kad iš šios akcijos laimi kramtomosios gumos ir sargių pardavėjai – juk tėveliams reikia kažkaip staigiai surinkti trūkstamą sumą prie kasos ir nuraminti plyšaujančią atžalą, jei pardavėja laiku nepaduoda puponauto…

„Kas tie puponautai, ką su jais veikti?“, – nenustygstu klausinėti tų, kurie jau buvo neeiliniai pirkėjai ir puponautų GAVO NEMOKAMAI. „Ar vaikystėje nedarydavai tokio žaisliuko: popieriaus tūbelės, į kurios vidų įdedamas metalinis rutuliukas, galai užklijuojami ir tūtelę atitinkamu kampu paleidžiant ant žemės, ji vartosi kūliais?“.

„Aaa, - galvoju, - tai puponautai irgi vartosi kūliais?“. Tai jau šis tas, ne kosminiai rutuliukai, kuriuos tiesiog turėjo būti smagu RINKTI ir TURĖTI. Su puponautais dar galima kažką VEIKTI. „Nea, aš iš provincijos – mes vaikystėje iš stiklo šukių ir gėlių bei saldainių popierėlių darėme „sekretus“, iki tamsos šokinėjome „gumą“ ir lakstėme po naują daugiabučių rajoną, piešdami ant asfalto rodykles, o kiti jų ieškojo – puponautų protėviai jau tada buvo turbūt prieinami tik didmiesčių vaikams – iš kur gausi tų metalinių šratelių?“. „Skurdi vaikystė“, - šypsosi dešimčia metų jaunesni draugai. „Gal ir skurdi, bet užtat pilna kūrybos ir judesio“, - „tundriškai“ atšaunu, ir vėl puponautikos fenomeno analizės imuosi.

Tie patys jaunieji draugai pavaišina ir „Limopuponadu“ – puponautikos epopėja Lietuvoje vykdoma pagal klasikinį scenarijų – žaislas, „multikas“, iki šleikštumo saldus gazuotas skystimas su cheminiais, identiškais natūraliems, kvapais, ryškioje puponizuotoje skardinėje. Greičiausia toliau turėtų sekti šokoladukas ar čiulpinukai, marškinėliai, puodeliai ir pan. Juk dar tik pati istorijos pradžia...

Nusprendžiu, kad reikia porą puponautų susiorganizuoti ir ištyrinėti pačiai. Netrukus ir be mano pastangų namuose apsigyvena dvi žavios plastmasinės pupelės, kurių veidukas – lipdukas toks pats, kuriuo mums prekybos centrai jau kelinti metai siūlo apklijuoti velykinius margučius. Pagaliau pamatau ir puponautų „multiką“ – reklaminį klipą, kuriame jie - tokie žavūs, gyvi, visai ne plastmasiniai ir visai be lipdukų. „Aha, va kodėl vieno šviečiančio puponautiko kaina 5 Lt – juk televijos reklamos įkainiai geriausiu laiku – tūkstančiai litų už sekundę. Gal tie 5 Lt, tiek sukant reklamą, ir susidaro“, - bandau pateisinti 10 proc. pirkinių vertės įvertintą miniatiūrinį žaisliuką.

Lietuvos puponizacija: kaip bandžiau puponautus perprasti
© DELFI / Kiril Čachovskij

Paimu į rankas tuos du atklydėlius puponautus – mokysiu juos verstis kūliais – bet ir čia pasireiškia mano tundriškumas, nesugebėjimas žengti koja kojon su mada ir technologijomis – nesiverčia nors tu ką, na, gal tik vieną kartą. „Mama, jei tau nesigauna kūlvirstis, gali pastatyti iš jų bokštą“, – sufleruoja paaugliai vaikai, ačiū Dievui, iš puponizacijos aukų amžiaus jau išaugę. Pabandau – iš tiesų – stovi vienas puponautas ant kito galvos kuo puikiausiai. Nieko nepasakysi – skatina vaikų rankų miklumą, kad pirštukai dirbtų, stengtųsi bokštą pastatyti – tik kokio amžiaus vaikams tai aktualu, kada labiausiai jie stato bokštus, stato ir griauna, stato ir griauna, kol nusibosta? Šiukštu, vaikams iki trejų metų puponautai netinka – juk pupelės, kaip tik tinkamos į burną!

Kadangi turiu labai lakią fantaziją, bandau įsivaizduoti, kaip tie puponautai iš Kinijos – neabejoju, kad iš ten – atkeliauja į lietuvių namus. Kiek vienetų puponautų telpa į vieną sunkvežimio dydžio jūrinį konteinerį , kiek į dviejų sunkvežimių dydžio konteinerį? Ir kur iš namų iškeliaus? Negi kas nors puponautus ardys ir atskirs metalinį rutuliuką nuo plastiko žievės? Maniesiems vaikams jau seniai nereikia nieko sakyti – jie žino, kad dėl šylančio klimato namus praranda baltosios meškos ir pingvinai – o šyla jis dėl to, kad vis dar įnirtingai gaminami niekam nereikalingi daiktai – todėl jie nei perkami, nei imami dovanai - jie tiesiog nereikalingi. Puponautai - vieni iš jų....

„Kaip tau mūsų puponautai?“, – tęsiu pradėtą tyrimą – gal man vienai visada viskas blogai – klausiu iš Londono atostogoms grįžusios dukterėčios. „Baisu, – šypsosi ji. – Negi likę Lietuvoje lietuviai tokie buki, kad juos ši akcija veikia? Anglijoje žurnalistai jau seniai būtų ją išjuokę“. „O kaip pas jus prekybos centrai traukia klientus, kaip skatina pardavimus?“, – smalsauju. „Pas mus skelbiami socialiniai projektai – orientuoti į tai, kad tėvai siektų daugiau pirkti kokiame prekybos centre, kad vaikams būtų geriau mokykloje, darželyje. Pavyzdžiui, visa mokykla renka čekius, už kuriuos prekybos centras jai įrengs treniruoklių aikštyną. Tėvai perka, vaikams duoda čekius, jie neša į mokyklą. Prie mokyklos kabo didelė iškaba, kad ji dalyvauja tokio prekybos centro organizuotoje akcijoje“.

Vadinasi, ten skelbiami socialiniai, visuomenės susitelkimo reikalaujantys projektai. Įdomu, kaip reaguotų žmonės pas mus? Juk turime patarlę - „geriau žvirblis rankoje, nei erelis padangėje“, tai ar ne geriau puponautas mano vaiko kišenėje, nei kažkokios sūpynės mokykloje, į kurią mano vaikas net nenori eiti? O gal suveiktų – prekybos centras, paskelbęs tokią akciją, tikrai užsitarnautų bent jau pagarbos – skirtumas tik tas, kad 5 Lt nuo 50 Lt tikrai reiktų skirti, o ne išmokėti gal 20-30 ct. vertės puponautu...

P.S. Parašiusi šį straipsnį dar nusprendžiau paieškoti informacijos apie puponautus internete. Bingo – marškinėliai su puponautais jau sukurti! Įdomu, kas toliau. 

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Pasižiūrėjau, kas piktinasi mokinių skundais – atradimai nustebino (127)

Atvirkščiai nei dvyliktokė, rašiusi DELFI redakcijai, aš prisistatysiu. Sveiki, mano vardas Monika. Nusprendžiau netylėti ir aš.

Gyvenu Vilniuje ir gaunu 300 eurų. Dar skundiesi? (430)

Pastebėjau, kad aplinkui kaip virusas plinta kalbos, kaip blogai Lietuvoje, kaip kainos kyla o atlyginimai – ne, kaip emigrantai grįžę skundžiasi ir pan. Nejaugi tikrai čia taip blogai? Esu 3 kurso studentė. Studijuoju valstybės finansuojamoje vietoje, nuolatinėse studijose (paskaitos vyksta pirmoje dienos pusėje). Gaunu 116 eurų stipendiją. Taip pat dirbu 0,5 etato ir gaunu apytiksliai 200 eurų per mėnesį. Mano mėnesinės pajamos yra šiek tiek didesnės nei 300 eurų.

Ko nori urėdai? (54)

Esu tas urėdas, kuris aplinkiniais keliais vis minimas žiniasklaidoje, tačiau nedrįstama įvardinti – kas gi jis toks? Patenkinsiu smalsumą – tas nedorėlis, kuris urėdu dirba nuo 1985 metų, esu aš.

Į Lietuvą grįžusi emigrantė pašiurpo: ar čia tikrai liko tik tokios moterys? (494)

Esu emigrantė. Jau 6 metus negyvenu Lietuvoje. Kvaila sakyti, bet na, mano laikais (dabar man trisdešimt), to, apie ką rašysiu, nebuvo. Galėčiau prisiekti, kad nuo 2010-ųjų iki 2017-ųjų daug kas pasikeitė. Ar čia tikrai liko tik „tuštutės“?

Žinių reportažas laimingai ištekėjusiai moteriai sugadino nuotaiką: priėmė skaudų sprendimą (479)

Man 31-eri, turiu du aukštuosius, esu laimingai ištekėjusi, o ir karjera klostosi labai neblogai. Biologinis laikrodis tiksi vis greičiau ir, rodos, nuolat primena – jau laikas. Tačiau esu tvirtai apsisprendusi – vaikų Lietuvoje ir Lietuvai tikrai negimdysiu. Kodėl? Atsakysiu.