Politikos podiume
Europos Sąjungos valstybių bei ES vadovų susitikimai su rytų partnerystės programos dalyviais ir ilgai rengtų sutarčių parafavimas vyksta maždaug kas du metai. Aukščiausios žemyno politikos podiumas nuklotas kilimais į Valdovų rūmus ir „Litexpo“ salę valstybių vadovų madų lauke pirmiausiai, kaip ir dera, prabilo etiketo bei drabužių kalba. Prieš nerūpestingai atsilapojusį Europos komisarą J.M.Barroso paskui galantiškąjį Prancūzijos prezidentą A.Hollande, žaliu švarkeliu praėjo sportiška Danijos premjerė H.Thorning-Schmidt, o rudu - Vokietijos A.Merkel, tvirtajam Vengrijos premjerui V.Orbanui neprašytam prisigretinus prie ES valdovų akimirkos įamžinimui, ir dar kartą tuo parodžiusiam, kad ir šiame spektaklyje prieš nieką nenusileis.
Įvairių sutarčių pasirašymas su Azerbaidžanu, Gruzija ir Moldova po Ukrainos atsimetimo vykęs skambant senojo kino muzikai Beethoveno ir kitais motyvais iš japoniško fortepijono nebyliai sakė – ir šiose Europos politikos melodijose iš esmės nieko naujo. Tiesiog toliau po išoriniu blizgesiu ir daugiau ar mažiau dirbtiniais šypsniais vyksta nuolatinis plačiausiojo Rytų - Vakarų turgaus draskymasis dėl rinkų, kuriame laimi reklama, karinė ir finansinė jėgos bei politinis marketingas, o įsigytais reitinginiais apdarais toliau puikuojamasi prieš naivius rinkėjus.
Geriausių protų, talentų nutekėjimas
Ką duos europinėse sutartyse deklaruotiems žemyno tvarumui, sanglaudai ir tvarumui svarbūs studentams pasirašyti „Erasmus“ protokolai? Tolesnį geriausių protų ir talentų nutekėjimą į Vokietijos, Anglijos universitetus, konservatorijas iš naujųjų pakraščių, paskui sumaniausius ir balsingiausius lietuviškus, taigi, ir šviežią vakarų Europos megapolių intelekto bei meno elito stiprinimą. Apie tai prabilo net pati Berlyno profesūra, suvokusi, kodėl Vokietijoje sumenko dėmesys savam aukštajam mokslui. Svetimas aprūpina.
Pasirašymo ceremonialas prasidėjęs ne europinės taikdarystės pagerbimu su maldos šnabždesiu ar iškalbinga pasaulietiška tyla, o trankiais būgnais, bent jau man pirmiausiai priminė ir Poltavos mūšį, ir Austerlicą, ir Oršą, ir Livonijos ar Šiaurės karus, kuriuose nugalėjo istorijos vadovėlių paveiksliukai ir eilutės, o kentėjo ir žuvo milijonai. Taigi, kas kur ir kiek bei kokių kokybių laimėjo ar prarado Vilniuje, ir kokios didžiulės tebelieka neišnaudotos europinės politikos galimybės, toliau ir bus kalba.
Pastaraisiais mėnesiais po ginklų brazdinimų abipusiuose didžiuliuose blokų kariniuose manevruose – Baltarusijoje ir Baltijos jūroje bei Lenkijoje, Rusija po atgyvenusių tankų biatlono šiomis dienomis pademonstravo modernesnių naikintuvų serijos – šimto vienetų iki 2017m. gamybos plėtrą, ir naują lėktuvnešį. V. Putino pareiškimas, kad Ukrainos asocijavimasis su ES reiškia ir dar vieną karinio bloko valstybių priartėjimą prie Rusijos sienų, ir europinių prekių konkurencijos pavojų rytų ekonomikai, papildytas triukšminga nauja jų bankininkystės „začistka“ - vietoj buvusių dvejų beliko tik tūkstantis padoresnių ar įtinkančių bankų, tiems kas moka skaityti tarp ginkluotės ir bankininkystės eilučių pasako daug ką. Itin nemėgstu visų prezidentų, nes visi jie viena kalba, antra – kitaip daro, o trečiaip atsirūgsta pasauliui, išskyrus savo laiku supratusį kur pakliuvo - V.Havelą ir pastaruoju metu Princetono universiteto rekomendacijomis besiremiantį, permainų nebijantį B.Obamą bei kovotoją už žmogaus teises N.Mandelą, tačiau norint objektyviai ir teisingai įvertinti situaciją tenka, deja, atsisakyti bet kokio istorinio patriotinio šališkumo pasilikus tik aukščiausius humaniškumo ir naudos visiems principus.
Rytų valdžių demokratijos praktika
Daugeliui piliečių pastarosios politinės peripetijos tėra nelyg sporto rungtynės tarp Maskvos meškos ir Briuselio krokodilo dėl turtingos geromis žemėmis ir visokių mineralų ištekliais 50 mln. gyventojų turinčios Ukrainos prieš šimtmetį buvusios visos Europos aruodu, kuriose „CSKA“ jų „Budivelniką“ vėl verčia „strojiteliu“. Ekonominė politinė situacijos analizė bei interesų išklotinė rodo žymiai platesnį įvykių kontekstą bei pasekmes. Ir Rusijos prezidentai pašaipiai peterburgiečių praminti „medveputu“, ir „batka“ A.Lukašenka, ir V.Janukovyčius guminėmis lazdomis pasitikdami oranžinius „maidanus“, „žydrų gamtos klaidų eisenas“, bei sacharovinio palikimo demokratų sambūrius ar Minsko studentiją visų pirma gina savo vidaus rinką.
Susibrizgę nauji rytų carai savo vidaus politine doktrina pasirinkę valdomą demokratiją, liberalios vakarietiškos plitimui tebebando duoti kietą atkirtį ir finansiniais „Gazprom“ gniaužtais. Kai leidžia galimybės – ir tankais Osetijoje. Tokia jų pozicija, toks dabarties pasaulio kaip totalaus karo - atviro ar užslėpto supratimas, nors Sirijos bei Irano reikalai pasukę taikesne kryptimi teikia pasauliui naujų vilčių. Mūsų uždavinys - suvokti rytų mentalumą, interesus, „ėjimus“ ir elgtis itin konstruktyviai, tik abipusės, o ne vienpusės naudos pagrindu, bei galvoti apie savo žemės rinkos apgynimą, tačiau apie tai – vėliau.
Kam naudinga ES ir ką ji žadėjo Ukrainai?
Muitų naštos susikuriant ES sutartinis panaikinimas yra naudingas didžiosioms eksportuojančioms valstybėms ir koncernams, o prarastų muitinių įplaukų sumas, neigiamą užsienio prekybos saldo turinčioms mažoms valstybėms tenka kompensuoti mokesčių našta, mažomis pensijomis bei algomis. Juk pats „sunkiausias“ iš kurio daugiausiai prirenkama - pridėtinės vertės mokestis PVM ES šalyse sparčiai vidutiniškai išaugo nuo 5 iki 20 proc. ir milijardinėmis sumomis „apvogė“ absoliučiai visus naujos europinės sąjungos paprastus pirkėjus. Įvyko ne tik didžiojo kapitalo augimas, bet ir jo koncentracija, žinoma savo abuojumu ir nepaslankumu netgi vidutinio dydžio investavime esant šiek tiek ryškesnei rizikai.
Lietuvai gi ES fondai kasmet mokės beveik 7 mlrd.Lt varganoką sumą, nekompensuojančią visų nuostolių, gi V. Janukovyčius išdidžiai buvo užsiprašęs proporcingai iš Briuselio šiek tiek daugiau. Šis, beje, tesiūlė dvigubai mažesnę sumą nei gaus Lietuva. Ir negali nesutikti su europarlamento pirmininku M.Šulcu, užsiminusiu, kad pasišykštėjusi ES mokės trigubai. Ukraina mena ne tik „holodomorą“, bet ir II pasaulinio karo frontus persiritusius į rytus ir atgal bei garsiąsias futbolo rungtynes okupuotame Kijeve, pasibaigusias vietinių pergale ir nežmonišku neatidavusių rungtynių sportininkų nacių kariaunai sušaudymu, įamžintu paminklo akmenyje. Ji tebeturi istorinių sąskaitų „tiek su raudonu šėtonu, tiek ir su rudu šunimi“.
Akivaizdu, kad dabartiniai ES pinigų valdytojai kaitindami aistras atliko gudrų ėjimą ukrainietiškame pigios politikos lošime, kuriame Rusijos viršus pagal jų išskaičiavimus tik laikinai. Turint galvoje Lietuvos pavyzdį, į ES valstybes nuo skurdo tikriausiai tikisi pasprukti su savo šeimomis apie 15 mln. ukrainiečių, todėl artėjantys 2015 m. rinkimai ten yra „ant ribos“. Lems kova už rinkėjų protus žiniasklaidoje ir „skalbimo miltelių akcijų“ efektyvumas. Durys tebelieka atviros – skelbia ES politikai.
Ko reikėjo Lietuvai Vilniuje?
Esu už europietišką Ukrainą gerąja prasme, tačiau už visiškai kitokią Europą. ES Rytų partnerystės programa formaliai nenumato Rusijos, skirtingai nuo į ją įtrauktos Baltarusijos, Armėnijos dalyvavimo renginiuose, tačiau pasvarstykime, ką šioje situacijoje veikia Rusija, taiklokai pastebėjusi, kad reikalingos ES, Ukrainos ir jos derybos, kurioms Briuselis iš anksto pasakęs „ne“, nes neleidžia ta pati formali partnerystės dokumento procedūra ir trečias yra nereikalingas.
Mes gi dėl Briuselio diplomatijos įnorių praradome galimybę visiems regimai, vis tik, bent jau gerai patriukšmauti dėl „Gazprom“ monopolinių dujų kainų bei aptarti situaciją elektros ir naftos rinkoje. Sakau, būtent, įnorių, nes yra absoliučiai visai kitokios, visų pirma, ekonominės Europos politikos, naudingos visoms pusėms, galimybė.
ES ekonominės politikos absurdiškumas
ES absoliutų nepaslankumą ūkiniuose dalykuose gerai atspindi Rusijos pavyzdys paskui šiaurės dujotiekį Baltijos jūros dugnu tiesiant ir pietinį - Juodąja jūra, ES dešimtmečiais tebeplepant apie „Nabucco“ dujotiekio alternatyvą. Daugelis piliečių ir netgi politikų ligi šiol nesuvokia kaip kardinaliai pasikeitė pasaulis. Pasaulio didžiausią BVP sukuriančių sąrašo šimtuke tik šiek tiek daugiau valstybių nei stambiausių koncernų, tad šie kaip niekada stipriai lobizmo svertais veikia didžiąją politiką bei „užsakinėja“ kuo mažesnius mokesčius. Ar ne todėl, sakau, buvo nesulygintos žadėtos išmokos mūsų žemdirbiams, kad vakariečiai pigiau susigvieštų mūsų dėl masinės emigracijos ištuštėjusias žemes ir skubėtume išsiparduoti?
ES vadovai atskirai su Rusija derėsis sausį, tačiau ten Lietuvos vargai, suprantama, vėl bus beveik paskutinėje vietoje. Briuselio komisarų valdžia tėra išmokusi atsiradus bankų kapitalo stygiui dengti jį naujo nulio pridėjimu prie Centrinio banko eurų emisijos, o racionalesnė ekonomikos svertų naudojimo politika jiems tėra liberalios praėjusio šimtmečio pradžios ekonominės minties dogmos - kuo laisvesnis darbo jėgos, kapitalo ir prekių bei paslaugų judėjimas. Kas iš to laimėjo ir gaus pusvelčiui dar ir dar, suvokti turint šiek tiek noro ir kantrybės yra paprasta. Rezultatai akivaizdūs – vien ES bedarbių rekordas krypsta link 30 mln., kurių didžiuma jaunuomenė, o vyriausybės „tebesėdi“ didžiųjų bankų skolų kišenėse su didžiule kasmete palūkanų našta, kuri Lietuvoje tik beveik 3 mlrd.Lt. Kuriama ES bankų sąjunga gal turi perspektyvų, tačiau situacija beveik nepakis, juolab ką tik krito ir ES kreditavimo reitingas. Stimuliuojamas milijardais eurų smulkus ir vidutinis verslas teatsilaikys prieš didžiojo žemų kainų politiką 4-5 metus, todėl žada tik laikiną pagerėjimą.
Ko reikėjo ir reikia pasaulio ekonomikai?
Produktyvios pasaulio ekonomikos raidos poreikis yra, kad bankų ir valdžių valdomų trilijonų santykis turėtų pakisti nuo 150:2.5 į maždaug 200:50 trln. JAV dolerių, atsisakant absurdiškų, trukdančių efektyviai investuoti vyriausybėms „mastrichtinių“ kriterijų. Pastarieji ne tiek maišo išlaidavimui karpymais ir ribojimais, kiek blokuoja pelningo didelių valdžios projektų finansavimą. Toks lėšų kiekis valdžių rankose leistų iš esmės sunaikinti 200 mln. lygmens įvairių pasaulio valstybių žmonių bedarbystę, kad ir paprasčiausiu keliu - išvystant ekologinės maisto produkcijos, reikalaujančios daug darbo rankų, gamybą, kaip ir veiklą intensyvioje miškininkystėje - energetikos bei atsodinimo poreikiams.
Milijardai, metami jaunuomenės užimtumui, mažai ką pakeis, nes reikės remti ir užleidusius darbo vietas. Kad įvyktų globalesnis realus visos ekonomikos gaivinimas, reikalingas visai kitoks, žymiai aukštesnis palaipsnis bet vienalaikis visų didžiųjų bankų ir korporacijų apmokesdinimas, panašus į tą kurį siūlė Prancūzijos prezidentas prieš metus Sorbonos universiteto rekomendacijų dvasia.
Europinės viršūnių retorikos tuštuma ir diletantizmas
Suprantama, apie naujos mokestinės politikos tendencijas ar juo labiau skolų krizės perspektyvą kalbos minimoje spaudos konferencijoje net nebuvo, nes, manau, kad ir daugelis užsienio žurnalistų yra laisvai laukinės rinkos instituto su B.Vainienės receptūra mentalumo – kam sukti smegenines prie rinkos sureguliavimo, jei liberalumo etiketė ir mąstysena apsaugo nuo bet kokių galvojimo ir antimonopolio skaičiavimo kančių, ar net augimo scenarijų modeliavimo išlaidų šia tema – juk dar prieš šimtmetį Hayeko-Miseso buvo įsakyta ir surašyta bei spausdinta, kad rinka pati turi susireguliuoti. Gal dar šimtmetį lauktume, jei ne iškalbi praėjusiojo statistika: kriziniai laisvų rinkų ekonomikos sprogimai nuolatos kyla su 7-10 metų periodu, tarp kurių ar net per kuriuos, beje, „pasišildoma“ ne tik politikų, bet ir daugelio „lygesniųjų“. Gerai, jei ne karai.
Neišnaudotos ekonominės gerovės erdvės Europoje sukūrimo galimybės
Lietuvai atliekant savo ilgaamžio žinomo daugiau nei du tūkstančius metų europinio centro misiją, vis dėlto, buvo galimybių dar kartą pasukti žemyno istorijos ratą. Įsivaizduokime – Vilniuje H.Van Rompėjus, J.M.Barroso ir M.Šulcas, tarpininkaujant D.Grybauskaitei, su V.Janukovyčium, D.Medvedevu ir A.Lukašenka, I.Alijevu, G.Margelašviliu, I.Leanca pasirašo bent jau ketinimą palaipsniui siekti vienodai aukšto vienalaikio stambiųjų bankų bei korporacijų pelnų apmokesdinimo savose ir siekti to paties kitose pasaulio valstybėse.
Tam kad „pinigų kapšai“ neturėtų kur sprukti, o gautomis lėšomis būtų galima kurti naujas darbo vietas ir tuo visiškai visur sunaikinti bedarbystę bei skurdą, kaip ir neinvestuotą „pelyjantį“ kapitalą tebesnaudžiantį seifuose ir sąskaitose. Pasekmės tik į naudą be išimties ir visos Europos centrui, ir pakraščiams bei jos rytams, beveik automatiškai susikuriant vieningai gerovės ekonomikos erdvei.
Kaip rodo lokalūs tarpukario Austrijos eksperimentai, pensijos ir algos, vidaus bei užsienių prekių vartojimas praėjus ir skandinaviškos ekonomikos etapą, per keletą metų išaugtų bent dvigubai trigubai, ir bemaž prilygtų europinėms. Ukraina galėtų kilti panašiai kaip Kinija, mažėjant atotrūkiui tarp vargingesnių bei turtingesnių, išaugintus grūdus mainydama ne tik į ryžius, bet ir „Wolksvagenus“. Visai tai, anaiptol, ne politinė fantastika, jei D.Grybauskaitė, suvienijusi mažąsias Europos valstybes būtų parodžiusi reikiamą politinę valią ir lankstumą, prieš tai Kopenhagos karalių rūmų „glamūre ir gliance“ perpratusi ir sėkmingą Danijos ekonomikos patirtį, bet ne tik nėrinių ir kitą prabangos meną.
Neatstovaujami ir neginami teisėti Lietuvos interesai
Pagaliau, kur mūsų tikrasis neigiamas piniginis balansas su ES, išplaukiantis vien iš emigracijos nuostolių, nekalbant apie istorines Europos skolas bei reparacijas – jotvingių ir prūsų genčių išskerdimus bei jų žemių užvaldymą, Austrijos, Prūsijos ir Rusijos imperinių valstybių atlikto dvejų valstybių sąjungos padalijimą, atnešusį du šimtus metų carinio jungo didžiajai ir kaizerinio mažajai Lietuvai, kur Napoleono žygių teriojimai ten ir atgal, kur I ir II pasaulinių karų atlikti Lietuvos nuniokiojimai, turtų išgrobstymas, Klaipėdos, Vilniaus, Seinų krašto okupavimai ir praradimai?
O kur akivaizdūs ir europinių ES bei Lietuvos sutarčių nesilaikymai - dėl išmokų žemdirbiams suvienodinimo, tuo metu gviešiantis Lietuvos žemių, kur derybos dėl „ES veikimo sutarties“ 27 str. - nevienodo išvystymo valstybių pažangos, 39 str. dėl bendruomenės gyvenimo lygio, priimtinų kainų vartotojams, 174 str. dėl regionų atsilikimo įveikimo, pagaliau 191 str. dėl gamtinės aplinkos išsaugojimo ir kiti kebloki nepatogūs visiems eurobiurokratams klausimai.
Manau, kad Lietuvos kaime užsieniui supirkus nuomojamas žemes ir 2015m. panaikinus europines pieno bei runkelių kvotas, bet nesuvienodinus išmokų žlugs ne tik ūkininkai, bet ir bendrovės, įsivyraus ne efektyvus, itin konkurencingas tarpukaryje prelato M.Krupavičiaus pastangomis kilęs šeimos ūkis, kadangi atkrenta socialinės išmokos samdiniams, o kolonistinis itin intensyvios užsieninės chemizacijos, naudojantis pigią mūsų ar imigrantų darbo jėgą, didinantis naujų kumečių sodžiuje bei bedarbių armijas mieste, daug kur svetur išnaikinęs ne tik bites.
Nuo „euroabsurdų“ ginamės patys
Saugant savos Lietuvos žemės ir jos turtų rinką, sėkmingas 320 tūkst. piliečių parašų surinkimas Lietuvos žemės bei jos gelmių nepardavimui ir demokratijos plėtrai tėra tik mažas žingsnelis geriau tvarkantis ir ekonominius dalykus. Svarbiausia, kad patriotai žemių gynėjai stojo ir už tyrų Lietuvos vandenų apsaugojimą nuo itin grėsmingos besaikės bent ketvertą kartų intensyvesnės europinės žemės ūkio chemizacijos. Joje pirmu smuiku tebegroja vakarų alkoholio magnatai besivaikantys tik didžiausių pelnų. Stipresnio ES pagaminto alkoholio eksportas per trimetį ką tik buvo apie 12.5 mlrd.eu, o grūdų tik 5.5 mlrd.eu, kai pasauliui tebetrūksta duonos. Kodėl apie šią nusikalstamą veiklą, nuodijančią ir pasaulio jaunimą tylima ES politikų? Todėl, kad jie užmiršę alkano pavalgydinimo priesaką, tebesimeldžia šėtoniškam laisvam visų prekių judėjimui, pačiu tikriausiu Čikagos garsiausio gangsterio Al Kaponės pavyzdžiu. Tik anas tai „stūmė“ biznį buteliais grabuose privačiai ir nelegaliai, o šie visi tai atvirai aprobuoja tarpvalstybiniu, net tarpkontinentiniu mąstu, taip ir nesusimąstantys, kodėl mūsų protėviai vaišindavosi nestipriu midum ir duonos užtekdavo visiems.
Parašų rinkimo priešininkai bandė įtikinėti, kad sugriežtintume gamtosauginius reikalavimus, o ne žemės pardavimą. Sutinku, kad tai irgi būtinas kelias, tačiau gerai žinant „kas užsakinėja muziką“ Europoje, neabejoju, kad gali kartotis neonikotinoidų išnuodinusių bites uždraudimo epopėja trukusi net 30 metų. Beje, aktualaus, prastokai organizuoto, ir vos prašokusio, nes vistiek įsismarkavusio referendumo eigos formuluotės irgi turi šiokį tokį „nuodą“. Žinant, kad „Chevron“ pagaliau pralošė ilgai vilkintą bylą Pietų Amerikoje, nes apnuodijo plotus 30 tūkstančių gyventojų ir sumokėjo daugiamilijones baudas dėl kurių multimilijardieriui pasaulio energetikos milžinui, deja, tik nusičiaudėti, Žygaičių istorijos pagrindu, visų Klaipėdos krašto žemaičių pritraukimui po parašais buvo surašyta ir, kad ne tik valstybinės, bet ir bendruomeninės reikšmės gamtos išteklių gavybai reikės referendumo, todėl būtinas išaiškinimas, kad bendruomeniniai dalykai šiuo atveju apima regiono, o ne vieno ar keleto kaimų ekonomikos dydžius.
Žemės nepardavimas užsieniečiams yra ir šioks toks negatyvus signalas užsienio investoriams pramonininkams, todėl būtina kuo aktyvesnė visų Lietuvos laisvų ekonominių zonų ir nenaudojamų valstybės žemių pasiūla su atitinkamomis lengvatų akcijomis bei kuo palankesnė žemės nuomos politika, bet ji ir vėl priklauso nuo valstybių į kurias eksportuojama mokesčių ar net muitų dydžių.
Svarbu, kad vyriausybė dabar galės remtis demokratine piliečių valia ir galės Seime skubiai priiminėti dar tobulesnes nei referendinės tautai reikalingas įstatymines pataisas: saugiklį, kad žemė paduodama užsieniečiams tik bendruomenės sutikimu ir kitka, tačiau ar to užteks – spręs tauta. Ne biurokratija, o demokratija.
Vilniaus susitikimas – akivaizdi nesėkmė
Manau, akivaizdu, kad Vilniaus viršūnių susitikimas, kaip ir sukantis link finišo visas 217 mln.lt prarijęs bestuburės liokajiškos Lietuvos politikos, mano galva. tinkamai negynusios Lietuvos valstybės intereso, pirmininkavimo ES Tarybai šurmulys, liko neišnaudotų didžiulių europinių galimybių dar ir visokio plauko politikos demagogų ir turistų sąskrydžiu bei puotavimu – laisvoji Amerikos spauda aprašė ir valdovų elnieną.
Su mažomis išimtimis visų valstybių viršūnėse tebeklestinti arogancija ir istorinis priešiškumas, bei liberaliai antikrikščioniškas antisocialus ekonominis diletantizmas, nežinantis ribų dėl savo kosmopolitizmo dėsningai negalėjo Vilniaus renginiuose nieko itin pozityvaus atnešti visam žemynui bei didžiumai piliečių apart naujų konkurentų išorinėje emigracijoje ir viduje – perspektyvoje dar pigesnės darbo jėgos pasirodymo ES su nauju geriausių protų ir talentų nutekėjimu. Praleista ir nuolatinio rytų-vakarų aukštųjų politikų Vilniaus valstybinės ekonominės politikos forumo sukūrimo galimybė, liko nepanaudotas šansas naujos pačios plačiausios Europos ekonominės vienybės ir gerovės erdvės sukūrimui dėl kurios daug netrukus laimėtų visos pusės.
Tuo metu, besivaržant rytams – vakarams į priekį toliau žengia pritvinkusia valiuta tebeplečianti savo ekonomikos valdas Kinija. Taip nieko iš esmės toliau nekeičiant, ir Lietuvos, ir kitų mažų valstybėlių paprastų piliečių telaukia naujoji ekonominė vergija ar „brisių galas“, nes pamatę tiek daug gražių ponų niekas taip ir nepaklausė – ar nematėte reikalingų žmonėms kitokios reguliuojamos Europos rinkos ir susitarimų galimybių?
P.S.: V.Janukovyčius Pekine gavo 10 mlrd.USD kreditą ir toliau plėtodamas Ukrainos-Kinijos prekybos apimtis jas didins dvigubai. Atvėrė kreditus ir kremlius, o ES išties pasišykštėjo, nes ją tebevaržo ir daugiatrilijoninė skolų krizė bei prasčiausio ekonominio liberalizmo pavyzdžio sąstingis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!