Lietuvos ir Juodkalnijos krepšininkų akistata: brolių padovanota trečia pergalė

 (7)
Aš vis niekaip neapsisprendžiu dėl dviejų dalykų: ar mūsų rinktinė taip nesugeba „įmesti“ aukštesnio bėgio ir pradėti žaisti gražiai, nuosekliai ir galingai, ar čia ta B grupė iš tikro yra tokia stipri?
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Optimistinė mano pusė sako, kad taip, čia ta grupė nėra lengva, čia juk buvusios Jugoslavijos šalys, visi dabar moka žaist krepšinį (o kamuolys yra apvalus; krepšinis yra krepšinis). Plius „ex-jugus“ tinkamai papildo geri amerikiečių įžaidėjai, mes jų neįvertiname ir gauname tokias rungtynes.

Pesimistinė pusė sako, kad dar nemažai trūksta iki gero krepšinio - trūksta kelių elementų, kad galėtume žaist ramiau, tvarkingiau ir nuosekliau. Trūksta tinkamų „pasų“ po krepšiu esančiam žmogui, trūksta ramybės. Trūksta to, kad turėdami dešimties taškų persvarą jos neiššvaistytume. Kad turėtume stabilius lyderius. Kad deklaruodami, jog turime labai stiprią priekinę liniją, nepralaimėtume „lentos' ir t.t.

Ramiau į ateitį žiūrėti leidžia faktas (viltis), kad turnyras ilgas ir nebūtina būti geriausios formos jo pradžioje. Viltis, kad komanda žaisdama sunkias rungtynes auga, bręsta.

Neramina, kad geriausias rinktinės atakuojantis žaidėjas yra Mantas Kalnietis. Norėtųsi, kad Renaldas Seibutis, Martynas Pocius ir Delnas (Tomas Delininkaitis – DELFI) pelnytų daugiau taškų ir būtų pavojingesni nei pagrindinis komandos žaidėjas. Tai jie yra tie vaikinai, kurių natūrali prigimtis/pozicija turėtų būti rinkti taškus. Komandai trūksta to žudančio, pavojingo atakuojančio gynėjo. Tokio kaip kažkada buvo Macas (Arvydas Macijauskas - DELFI), Rimantas Kaukėnas. Kuomet tavo komandos pagrindinis žaidimo organizatorius tuo pat metu yra ir didžiausias ginklas (iš žemų žaidėjų), nėra gerai. Susidubliuoja pareigos, sumažėja pavojus priešininkams.

Kad brolių (Darjušas ir Kšystofas Lavrinovičiai – DELFI) dėka turim trečią pergalę, aišku ir mano močiutei. Juokingiausia būtų pažiūrėt „heiteriams“ (liet. priešams) į akis, kurie sakė, jog jų nereikia komandoje. Kai pagalvoji, jei iš šios rinktinės dar atimtum dviejų brolių patirtį, tai būtų liūdna.

Lavrinovičiai suteikia mūsų priekinei linijai visapusiškumo. Suteikia galimybę derinti sudėtį prie varžovų, leisti surasti optimalų penketą. Brutali Jono Valančiūno jėga gali būti keičiama mobilumu ir staigumu. Jaunatviškas D-mo (Donatas Motiejūnas - DELFI) maksimalizmas gali būti keičiamas šaltakraujiškumu. Įdomu, ką po vakarykščių rungtynių galvoja Didžiulių šeimyna?

Gaila, kad Linas Kleiza neatranda savo žaidimo: jis atrodo sprendžiantis kitas problemas nei varžovo apėjimas vienas prieš vieną. Vieniem jis per storas (sunkus), kitiem jis per lengvas (tik plaukai ir barzda belikę). Dar vieniems jis per daug „pasikėlęs“, kitiems - per daug ramus. Žodžiu, reikia viltis, kad Lino geriausios rungtynės jau netoli. Kol kas vidutiniškai 22 minutės ir 6 taškai per rungtynes nėra rinktinės lyderio skaičiai.

Robertas Javtokas atrodo visai pavargęs. Įėjęs vakar į aikštę atrodė kaip traumuotas ir nepatyręs žaidėjas. Gal jau metai ir forma neleidžia, gal netikėtai pasikeitęs vaidmuo komandoje? Norisi tikėti, kad Robertas neprarado bent savo gynybinių įgūdžių.

Mindaugas Kuzminskas atrodo sutrikęs. Gal Jono Kazlausko rėkimas trikdo? Jis toks švelnus ir minkštas. Bet niekas galvos nepaglostys ir geru žodžiu nenuramins. Reikia pačiam parodyti, kodėl yra kontraktas su Malagos „Unicaja“, kodėl jauni (ir naivūs) krepšinio komentatoriai sakė, kad jis bus vienas rinktinės lyderių (šią vasarą)?

Šiaip baisiausias dalykas vakar buvo kova dėl kamuolių. Kažkoks košmaras. Buvo tokių momentų, kad jei juodkalniečių atakos pradžioje būtum nuėjęs į tualetą, po to virtuvėje susitepęs sumuštinį, įsipylęs alaus į bokalą, vis tiek būtum spėjęs į pačią atakos pabaigą. Buvo tikrai nelengva žiūrėti. Ar čia jie tokie „rebounderiai“ (liet. atšokusių kamuolių gaudytojai), ar mes vakar visai lentą apleidę buvom? Bet reikia stipriau kovot turint tooookį (kaip mes visi kalbam) gerą priekį (priekinę liniją – DELFI).

Dėl šiandien vakaro rungtynių. Patiko posakis dėl galimybių patekti į kitą etapą (kam reikia laimėti, pralaimėti ir t.t.): „matematika paprasta – reikia laimėt“. Ir daugiau negali būti jokių kitų variantų. Nesam britai ar lenkai (šiuo atveju rusai ar turkai). Važiavom į čempionatą kovoti dėl medalių.

Bosniai neturėtų būti komanda, kurios turėtume bijoti ir kuri suorganizuotų mums antrą pralaimėjimą. Jei norime gerinti žaidimą, reikia laimėti, nes pergalės suteikia gerą nuotaiką, stumia komandą pirmyn. Man labai nepatinka tie skaičiavimai ir tokios galimybės kaip „galime pralaimėti ne daugiau nei 9 taškais“. Tada į smegenis įlenda tas skaičius ir rungtynės pradedamos su –9 taškų rezervu. Prasta situacija. Nesam mes tokie stiprūs psichologiškai, mėgstam „prisidirbti“ tokiose situacijose.

Netikiu ir nenoriu tikėti blogiausiu scenarijumi. Nežaidžiam taip blogai ir krepšinio dievai neturėtų atsiųsti tokios netikėtos bausmės. Vis tik nepamirškim, kad krepšinio dievai 2011 metais atsiuntė Makedoniją, kuri iš pradžių atrodė kaip geriausias variantas pusfinalio link.Šiandien nebus lengva. +7.

www.facebook.com/krepsinioblogas

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Mokytojos atsiųstas ketvirtoko atsakymas suspaus širdį: kam klausinėjate tokių dalykų? (311)

Esu mokytoja ir šiuo metu sukuosi standartizuotų testų ir kitokių man nelabai suprantamų veiklų rate. Tačiau šiuolaikinė švietimo sistema nesudaro galimybės ją bent kiek suprasti (bet čia atskirą straipsnį parašyti galėčiau, jei norėčiau). O šiandien tiesiog jūsų klausiu: pasižiūrėkite nuotraukas ir atsakykite, kur slypi šio ketvirtokams duodamo pildyti klausimyno prasmė?

Kritikuojate jus gydžiusius medikus? Pagalvokite apie pasekmes (21)

Žodžio galybė – neišmatuojama ir nepervertinama. Jis gali iškelti į padanges, o gali... ir užmušti. Naujiena šiais laikais dažniausia telpa į kelias taupias eilutes. Tačiau vis tiek guodžiamės, kad tenka kapanotis neišbrendamame iš informacijos srauto, kuriame kai kada pasimeta tai, kas svarbiausia...

Graudi prognozė, kaip Lietuva atrodys po 2 metų (18)

Atsikeliu 2019 metų liepos 17 d. rytą ir, iš anksto paruošęs pusryčius, išleidžiu vaikus į mokyklą. Liko tik dvi savaitės iki mokslo metų pabaigos, tad berniukai su džiugesiu skuba į paskutines etnologijos pamokas.

Dirbu Palangoje – man gėda pasakyti savo atlyginimą (142)

Gyvenimas susiklostė taip, kad po studijų gavau darbą sanatorijoje Palangoje. Svajonė išsipildė, nes dirbu tai, ko visada norėjau, padedu žmonėms reabilituotis po sunkių ligų. Tik labai liūdna, kad mano darbas yra labai menkai apmokamas.

Auklėtojos elgesys lopšelyje šokiravo: pabėgome tą pačią dieną (78)

Norėjau papasakoti apie pirmą dieną viename darželyje. Atvykusios su dukryte, buvome maloniai sutiktos, tačiau kai nuėjome į lopšelio grupę, buvau nustebusi. Įėjusi išgirdau, kaip auklėtoja su šeimininke apkalbinėja mažus lopšelio grupėje esančius vaikus, kad neva kažkuriam vaikui iš jų grupės vystosi silpnaprotystė, o tėveliai nieko nedaro.