Reiškinys pasibjaurėtinas, turbūt dar baisesnis už kitą ėjimo i Vakarus produktą: greitą maistą (kiek suprantu puikiai pas mus neprigijusį ), nes žalojama yra ne sveikata, o siela. To padarinių, beje, net nereikia įsivaizduoti, paklausykit kad ir artimųjų pasakojimų apie amerikonus, ypač apie tai, kaip jie švenčia "Thanksgiving" ).
Taigi, kodėl ši vartojimo revoliucija pas mus įvyko taip sėkmingai, kodėl supermarketai be vargo nukonkuravo mažas parduotuvėles? Na žinoma iš pat pradžių prisiminsim vergaujančius darbuotojus bei skriaudžiamus tiekėjus. Šie objektai, tiesa, su mumis daug bendro neturi, tad geriau pakalbėkime apie tai, kaip supermarketams pelną nešam patys.
Tad pora pastebėjimų surinktų keliuose Kauno supermarketuose:
Taip, pagrindinė kova, žinoma, vyksta pasąmonės ir psichologijos frontuose. Iš pradžių pasirūpinkim žmogaus ausimis. Jos turi būti užimtos, žmogus turi jausti kad supermarketas yra "gyvas".
Pastebėkim kaip keičiasi muzikos stilius dienos eigoje, taip, supratote teisingai, skirtingos amžių grupės apsipirkti eina skirtingu metu. Na, tai, žinoma, yra menkniekis, daug įdomiau stebėti, kaip gražiai apšviečiami skirtingi produktai arba į tai, kaip to paties produkto pigesnės versijos nėra taip lengvai pasiekiamos kaip brangesnės.
Taip, aš jau spinduliuojančiam supermarkete, kaip gi išsirinkti "geriausią" produktą? Ar esate girdėję kada tokį nekaltą klausimą kaip "ar galėčiau jums kuo padėti?" Netgi tada, kai pirkėjų mažiau nei darbuotojų?
Deja, padėti pirkėjui išsirinkti geresnę prekę nėra supermarketų tikslas, nes tai apribotų galimybes nusipirkti begales beverčio šlamšto. Arba atkreipkit dėmesį į eiles prie kasų, jos kaip taisyklė įrėmintos tarp lentynų prikrautų tokių daiktų, kurių specialiai jūs tikrai neateitumėt nusipirkt.
Bet visgi, pabandykit skirti šiek tiek laiko ir pastebėti kaip tose eilėse elgiasi maži vaikai; jie juk būna tokie nekantrūs, o lentynos prikrautos tokiomis viliojančiomis prekėmis, atkreipkit dėmesį, iš abiejų pusių; galvojat dėl to, kad taip galima sudėti daugiau prekių? o gal dėl to, kad vaikai nieko daugiau ir nematytų? Mažasis praktiškai įspraudžiamas į kampą, nelieka nieko kito kaip paprašyti "lydinčio" asmens išleisti dar daugiau pinigų.
Neabejoju, kad yra dar daug į pasąmonę orientuotų triukų, kurių taip lengvai ir nepastebėsi (na, iš kur gi pats suprasi, kad linksti eiti šiek tiek į kairę pusę, rodos dėl to kad dešinė koja stipresnė, ir dėl to tau patogiau apeiti supermarketą prieš laikrodžio rodyklę ). Žinoma, be šių pasąmoninių triukų yra ir atvirų, kurių panaudoti mažos parduotuvėlės taip pat galimybių neturi (gal norėtumėte laimėti Ferrari?).
Žinot, o aš mielu noru sutikčiau sumokėti brangiau už tą patį duonos kepaliuką, vien tam, kad galėčiau pasisveikinti su pardavėja, persimesti su ja bei pažįstamais klientais keletu žodžių. Ir tai vien dėl to, kad pasijausčiau "tarp savų". Ar jau pamiršom šį jausmą?
Nejaugi maloniau stumdytis užpakaliais prie produkcijos kurios nusipirkus, užpildžius, įmetus, pasvajojus apie laimėjimą galima pasijausti visaverčiu nariu milžiniškoje vartotojų-idiotų visuomenėje?
Jau įsivaizduoju argumentus prieš: "mažos parduotuvėlės niekada nesuteiks tokio didelio produktų pasirinkimo". Žinoma ne, bet nuo kada mes pasidarėme tokie išrankūs? Ar tikrai taip jau apsidžiaugiame vietoj vienos tualetinio popieriaus rūšies rasdami penkias?
O, kurią gi išsirinkt, na tos pigiausios įpakavimas nespindi, o žmonės pagalvos, kad aš koks vargšas...
O gal džiugina tai, kad supermarketuose galima bus ne tik prisipirkti maisto, bet ir buitinės paskirties kiniško šlamšto, o, be to, nueit į kiną, apsikirpt, pavalgyt ir dar velniai žino ko?
Tiesą sakant, man tai panašu į tai, kaip mes anksčiau džiaugdavomės tokiais kiniečių technologijos pasiekimais kaip integruotas tušinukas ir laikrodis kartu. Prestižas, nieko nepasakysi.
Na, sėkmės vartojant ir bukėjant…
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė