Lietuvis Jonas taip pat ką tik išgirdo, kad jo sūnus ir dukra emigruos į Angliją ir Norvegiją kaip ir dar bent dešimt giminaičių ir draugų. Atsikandęs sumuštinio, jis per televizorių išgirdo apie 500-ąjį korupcijos skandalą per tris mėnesius, paburbuliavo, atsisėdo supratęs, kad čia nieko nepadarysi, taip jau vyksta reikaliukai toje Lietuvėlėje.
Lietuvoje aprašyto „Jono“ tipų netrūksta, tik pakalbėkit su artimaisiais, išeikite į gatves. Manau praktiškai visi lietuviai tokie. Mes – nuolankioji tauta. Mes tokie nuolankūs valdžiai, kad gali iš mūsų atimti paskutinį rūbą, įmesti mylimiausią mamą į kalėjimą po neaišku kokio kvailo įstatymo ir nieko. Toliau gyvenam. Mes tiesiog mėgaujamės, kad iš mūsų valdžia tyčiojasi. Kaip kitaip paaiškinti, kodėl leidžiame tam vykti?
Mes žinome žaidimo taisykles, kaip subyra pinigai į atitinkamas sąskaitas, kone visi esame girdėję apie Europos Sąjungos lėšų „suvaikščiojimą“ ne ten, kur reiktų, net tokias istorijas, kurių niekada nenušvietė žiniasklaida, nes paprasčiausiai niekas tokių istorijų neperdavė, o jų apstu kiekvienoje įstaigoje. Mes net žinome kaip tai keisti, bet, po velnių, kodėl nieko nedarome?
20 tūkst. lietuvių prie Seimo, reikalaujančių pagarbos sau. Tai tiesiog fantastinis filmas. Teisiškai 300 tūkst. Lietuvos piliečių turi teisę keisti situaciją Lietuvoje, organizuoti referendumą (kone visa tauta sutaria ir kalbą tą patį – kad žmonių kiekiui valdininkų yra per daug), bet ir tai sugeba valdžia sustabdyti. Kažkas surenka parašus (pagarba jiems) ir tiek. Bet kad 300 tūkst. piliečių būtų aktyvūs ir kovotų dėl savo teisių – utopija. Utopija Lietuvoje.
„Tai keisk, jei toks mandras“. Žinote, yra nuoširdžių verslininkų, visuomenininkų, kurie nori keisti situaciją Lietuvoje, bet supranta, kad su 50-100 aktyvių piliečių daug ko nenuveiksi. 50 žmonių valdžia gali pritrypti su koja, bet susirinkus 50 tūkst. piliečių, reikalaujančių pokyčių, įsiklausyti į jų norus pagaliau pasitikintys, juokaujantys politikų veideliai, kuriuos matome daugiau nei 25 metus TV ekrane, besityčiojančius iš piliečių, greitai būtų apimti panikos ir imtų greit atsiprašinėti. Bet jie ramūs, nes žino, kad to niekada nebus su nuolankiąja lietuvių tauta.
Yra tokių nuostabių žmonių kaip Andrius Tapinas, kuriam iš tiesų rūpi Lietuvos piliečiai ir Lietuvos gerovė visumoje. Man atrodo, kad jis buvo pagalvojęs daryti pokyčius valstybėje, bet pasvėrė, kad jis aukos savo, šeimos gyvenimo laiką ir nuolat turės prižiūrėti iki 1000 žmonių, tai kainuos daug nervų ir baigsis gyvenimo švaistymu, o visi kiti tiesiog mėgsta būti drabstomi valdžios. Bet A. Tapinas padeda kitais būdais – važinėdamas po Lietuvą, rašydamas kartais skaudžią tiesą bei stengdamasis būti asmeniniu pavyzdžiu.
Kur bėda be to, kad mes tokie nuolankūs avinėliai (turbūt turėjo įtakos paklusnumui ir sovietai)? Mes vis dar laukiame Jėzaus Seime. Va, vienais metais ateis švarūs politikai ir gyvenimas pasikeis. TO NIEKADA NEBUS!!! Nebūkite naivūs. Aišku, maloniau kažko laukti, nei judinti užpakalį. Politikai po 3 metų kadencijos paskutinius metus skiria tik taktikoms, kaip jiems pasirodyti per rinkimus ir jie visiškai nesirūpina valstybės reikalais.
Gal jaunoji karta politikų pakeis padėtį? CHA. Čia gana skaudi tema. Pažįstu ne vieną jaunosios kartos politiką ir galiu drąsiai išskirti juos į dvi grupes (gaila dėl pirmosios ir gaila dėl mūsų valstybės).
Pirmoji grupė politikų – tai jaunuoliai, kurie ateina į politiką užsidegusiomis akimis, tikėdami, kad gali padaryti didžiulius pokyčius Lietuvoje ir nori nuoširdžiai stengtis dėl žmonių, bet greit palūžta. Jie suvokia, kad naivumas ir kovojimas dėl savo principų prieš senolių koaliciją yra savižudybė politikoje. Todėl norėdami siekti politinės karjeros, jie prisitaiko prie žaidimo taisyklių. Kieno taisyklių? Taip, sovietinių relikvijų, kurios valdo Lietuvą jau 26 metus, kurias nuolat matome korupcijos skandaluose ir kurios vis išneša sveiką kailį.
Antroji jaunųjų politikų grupė savo mąstymu ir elgesiu yra tiesiog seniai bevaldančių partiečių kopijos. Jie anksti išmoko žaidimo taisykles ir eina į valdžią net negalvodami apie žmones, tiesiog išmokę taktikas, kaip laimėti rinkimus ir kaip geriau papildyti kišenę. Bet ar galima juos kaltinti? Jie eina dėl savo ir šeimos gerovės ir jiems sudarytos palankios tam sąlygos. Taigi, jaunoji politikų karta bent artimiausiu metu neturės jokios teigiamos įtakos, nes žais pagal taisykles tų, kurie tyčiojasi iš žmonių daugiau nei 20 metų.
Nelaukime Jėzaus Seime. O ką rinkti? Išgirstu paskutiniu laiku tokius siūlymus „Rinkis mažesnę blogybę“. Taigi, tarsi susitaikoma, kad nieko gero nebus, bet bent mažesnė korupcijos galimybė, nei valdant populistams, kurie būna ir populiariausi.
„O kas kaltas?“, – kaip sako mano Mama. Mes tam leidžiame vykti. Žmonės emigruoja, nes jaučiasi neįvertinami, nesugeba pragyventi, kiti sako, kad tai verslininkų godumas (na, kad valstybė žlugdo smulkųjį, vidutinį verslą ir prarandamos darbo vietos ar, svarbiausia, jos nesukuriamos, tai kita tema). Nepatinka kasininkams godumas? Vėlgi patys leidžiam tam vykti. Atsistotų vieną dieną sutartą valandą visi Lietuvos kasininkai ir eitų dviem valandom papietauti, greit situacija pagerėtų. Bet tiek didelėje įmonėje, tiek valstybėje mes esame tik statistinis vienetas, daugiau niekas (esame labai daug, esame nuostabūs, bet sakau, kaip į mus žiūrima).
Išties gaila, kad dingsta tautiškumas... Prieš 20 metų tautiškumas dar kažką reiškė. Sakėme „vieną dieną pagyvensim“, bet žmonės tos dienos nebesulaukia ir neša iš čia kudašių. Iš emigravusių ir emigruosiančių Jūs išgirsite „myliu Lietuvą ir mylėsiu, bet negaliu likti valstybėje, kuri iš manęs ir mano vaikų tyčiojasi“. O tai išgirdę tautos broliai ir seserys tik pasako: „Turi progą, bėk iš šios skylės, skrisk ir gyvenk, o neegzistuok“. Kasdienė tiesa, ar ne tai girdite?
Taigi, niekas nesikeis, nes mes patys leidžiam tam vykti, laukiame išgelbėtojo Seime, kad patiems nereiktų nieko daryti, net jei mus išmes į gatvę, mes tik pasiskųsime artimiesiems ir baigta. Žmonėms kaupiasi seilės bežiūrint per televizorių į politikus, girdint naujienas apie pakeltus mokesčius, norisi kam trenkti ar tiesiog apsiverkti, koks sumautas gyvenimas, ir skristi iš čia. „Welcome to Lithuania“ (angl. sveiki atvykę į Lietuvą).
TAI KĄ DARYTI?
1. KEISKIMĖS – darykime kaip Andrius Tapinas, kuris važinėja po Lietuvą, įkvepia kitus. Nes vienas pasikeitęs žmogus gali padaryti įtaką bent penkiems ir daugiau žmonių. Po truputį, po truputį ir mes sukursime gėrį, nes esantiems aukščiau nerūpi mūsų gyvenimas.
Politikos, ekonomikos apžvalgininkai yra sudėlioję aiškius žingsnelius, kaip padaryti, kad Lietuvoje būtų geriau gyventi, kaip išsirinkti politikus, kurie turės pozityvesnę įtaką valstybei, bet kas iš to? Rinksime populistus, bijančius anglų kalbos, nesusigaudančius, ar dar Rusijos laikai, ar nepriklausomybės, ir, svarbiausia, tuos, kurie jokiu būdu nesiklausys apžvalgininkų ir konsultantų, kuriems rūpi mūsų visų gerovė.
2. NETYLĖKITE – praktiškai visi žinome apie korupcijos istorijas savo savivaldybėse (apie kurias nežino žiniasklaida). Mums taip įprasta, kad, pavyzdžiui, norint susitvarkyti reikalus dėl detalaus plano, reikia palikti valstybinėje įstaigoje 100 eurų kyšį (kitaip reikalai nejudės), žmonės kalba tarp savęs, laiko tai normaliu faktoriumi ir nieko nedaro. Taigi yra anonimiški telefonai pranešti apie tokius atvejus.
Reikia duoti žinoti, kad piliečiai nesitaikstys su tokiu žiauriu elgesiu valstybinėse įstaigose ir visi besivadovaujantys principu „ranka ranką plauna“ tiesiog susigadins savo karjerą ir bus pasmerkti. Dar nesutikau nė vieno vyresnio žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie kyšių istorijas, patyčias valstybinėse įstaigose. Bet taip pat nesutikau nė vieno iš jų, kurie ką nors dėl to būtų darę, nes lengviau laukti išganytojo.
Ką gi, Lietuvos broliai ir seserys, eilinį sykį paburnokim, atsikelkim, sužinokim apie trečią korupcijos skandalą, išgirskime apie padidintus mokesčius, kurie sukels mums stresą, išgirskime apie įstatymų pakeitimus, kurie gal sužlugdys mūsų verslą ir pagalvokime kaip dauguma kasdien „gal į Norvegiją arba Angliją? Velniop viską. Išvykstu ir pagaliau gyvensiu, ane?“. Ir likime nuolankioji tauta, kurią spardo tie patys Lietuvos piliečiai. Tik jie aukščiau, o mes žemiau.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!