Nors Brazaičio perlaidojimo renginiai vertinami labai prieštaringai, juose dalyvavo tokie iškilūs Lietuvos žmonės kaip Valdas Adamkus, Vytautas Landsbergis, Lietuvos vyriausybė šiems renginiams skyrė 30 tūkstančių litų.
Taip pat verta paminėti, kad J. Brazaičiui 2009 metais buvo suteiktas aukščiausias šalies apdovanojimas – Vytauto Didžiojo ordino Didysis Kryžius. Nepaisant to, Brazaičio perlaidojimo renginiai kritikuojami Lietuvos žydų bendruomenės, kai kurių užsienio valstybių bei dalies Lietuvos piliečių. Šiame straipsnyje norėčiau apginti J. Brazaitį ir parodyti, kad šis Lietuvai nusipelnęs žmogus ir laikinoji Lietuvos vyriausybė kritikuojami nepagrįstai.
Visų pirma, galima drąsiai teigti, kad nėra jokių pagrįstų įrodymų sieti Brazaitį ir Lietuvos laikinąją vyriausybę su nacių vykdytu žydu genocidu. Verta paminėti, kad Jungtinių Valstijų teisingumo departamentas 1975 metais atliko tyrimą dėl nacių karo nusikaltimais įtariamo J. Brazaičio būklės ir nerado jokių faktinių įrodymų, kuriais būtų galima pagrįsti pareikštus įtarimus. Taip pat buvo paminėta, kad atsiradus naujiems informacijos šaltiniams, byla gali būti atnaujinama. Taigi, jeigu jau Brazaičio kritikai atranda kažkokių niekam aiškiai nežinomų šaltinių, kurie, anot jų, įrodo Brazaičio kaltę ir bendradarbiavimą su naciais, galbūt reikia atnaujinti tyrimą ir objektyviai, be jokių aistrų išsiaiškinti teisybę.
O kol nėra įrodymų, kad žmogus kaltas, pagal nekaltumo prezumpciją, kuri yra įtvirtinata ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje (Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu), jis laikomas nekaltu. Deja, tyrimai neatnaujinami, naujų įrodymų prieš Brazaitį nepateikiama, o toliau svaidomasi tais pačiais argumentais.
Kitas svarbus faktas - Lietuvos laikinoji vyriausybė pati tikslingai sustabdė savo veiklą tam, kad netaptų nacių marionete. Kodėl gi vyriausybei, kuri, anot kritikų, bendradarbiavo su naciais ir nuosekliai vykdė beipropagavo jų idėjas, vieną dieną ėmė ir staiga prireikė pabaigti savo veiklą, o jos lyderiui slapstytis ir bėgti į Ameriką?
Be abejo, negalima teigti, kad laikinoji vyriausybė visiškai atsiribojo nuo nacių, to padaryti tiesiog buvo neįmanoma, tačiau negalima painioti derybų, kuriomis bandoma išsaugoti Lietuvos valstybingumą ir žiaurių nacių karo nusikaltimų palaikymo. Paaiškėjus, kad valstybingumo išsaugoti nepavyks, vyriausybė pati pasitraukė. Būtent šis faktas parodo, kad laikinoji Lietuvos vyriausybė nesiejo savęs su naciais ir tuo labiau jų veikla, o siekė Lietuvos valstybės nepriklausomybės.
Reikia atkreipti dėmesį, kokiomis istorinėmis aplinkybėmis buvo atkurtas Lietuvos valstybingumas. Tai, kad traukiantis sovietams ir ateinant vokiečiams, mažytė ir visiškai įtakos neturinti valstybė išdrįso pasiskelbti laisva ir netgi sukurti savo laikinąją vyriausybę, labai didelės pagarbos vertas faktas. Toks žingsnis parodė, kad lietuvių tauta nenusiteikusi taikstytis su okupantų režimais ir sieks bei kovos už savo nepriklausomybę. Didelis to nuopelnas būtent ir tenka Lietuvos laikinosios vyriausybės pirmininkui J. Brazaičiui.
Savo istorinėje atmintyje Lietuva neturi daug taip pasižymėjusių asmenų, todėl reikia juos gerbti, laikyti pavyzdžiu, o ne kritikuoti dėl nusikaltimų, kurie net nėra pagrįstai įrodyti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!