Kalba socialiniuose tinkluose – vieša ar privatu?

 (3)
Garsi Holivudo stilistė Rachel Zoe yra pasakiusi, kad „stilius yra tai, kaip jūs apibūdinate save nepasakę nė žodžio“. Apie stilių, žmogaus išorinį įvaizdį kalbama ir mąstoma pastaruoju metu gana dažnai – tiek viešumoje, tiek privačiai. Bet ar daug kas susimąsto, kaip mes save apibūdiname, ką apie save papasakojame pradėję kalbėti?
© Shutterstock nuotr.

Ypač viešumoje, kurios ribos yra labai išsiplėtusios – nuo žiniasklaidos, kur gali pasisakyti ne tik žurnalistai ir vieši asmenys, bet ir skaitytojai, laidų dalyviai, iki interneto erdvės. Būtent joje pastaruoju metu ypač išpopuliarėjo įvairūs „skambūs“, kritiški žinomų (ir ne tik) žmonių pasisakymai asmeninėse socialinių tinklų paskyrose, neretai persikeliantys ir į interneto žiniasklaidą.

Žinoma, visi turime tokią teisę – tai erdvė, kurioje tarsi iš tribūnos galime išsakyti savo nuomonę įvairiausiais klausimais, vertinti visuomenės aktualijas, dalytis vaikystės nuotraukomis, knygų (tikiuosi, skaitytų) dešimtukais ir kelti vaizdus, pavyzdžiui, kaip pilamės šaltu vandeniu... Taip pat – diskutuojame, komentuojame...

Socialiniai tinklai naudojami ir privačių asmenų, ir oficialių institucijų. Paskyrose skelbiama ir informacija, ir nuomonė. Vieni socialinių tinklų nariai turi iki kelių dešimčių draugų, su kuriais dalijasi išgyvenimais ir nuomonėmis, kiti – kelias dešimtis tūkstančių sekėjų. Tačiau dauguma teigia, kad socialinio tinklo paskyra – privatus reikalas, privati erdvė, kurioje gali kalbėti ką nori ir kaip nori...

Gal ir galima būtų sutikti su tais, kurie nuomonę išsako tikrai artimų žmonių (tikrų draugų?) ratui, o kaip dėl tų, kurių pasisakymus skaito dešimtys tūkstančių žmonių? Ar tinka „TV pagalbos“ herojų kalbą primenantis kalbėjimo stilius?

Iki socialinių tinklų išpopuliarėjimo viešoji ir privačioji kalbos vartojimo erdvė buvo gana aiškiai skiriama. Viešojoje erdvėje paprastai buvo vartojama bendrinė kalba. Socialiniuose tinkluose ir apskritai internete viešumas susipina su privatumu, ribos tarp jų sparčiai nyksta (...).

Žinoma, toks viešosios ir privačiosios erdvės susipynimas nėra visai naujas dalykas – dar XVIII–XIX a. greta spaudos egzistavo ir sakytinis viešasis diskursas – tai buvo įvairios diskusijos to meto viešosios erdvės sambūriuose – Prancūzijoje namų salonuose, vokiečių užstalės draugijose ir britų kavinėse (apie tai rašė Rūta Marcinkevičienė „Akiračiuose“ dar 2009 m. nr. 2–3 (409) publikuotame straipsnyje). Tokia „viešoji erdvė“ turėjo ir tiesioginę, ir perkeltinę reikšmę – tai buvo vieta, kur piliečiai galėjo aptarti bendrus interesus, diskutuoti, komentuoti ir argumentuoti. Dabar šis diskursas reiškiasi interneto erdvėje – tik jau rašytine forma.

Rašytinė kalbos forma įpareigoja atidžiau pažvelgti ne tik į tai, apie ką kalbama, bet ir kaip, kokiais žodžiais pateikiamos mintys. Ar visos raiškos formos yra tinkamos? Juk kalba tiesiogiai susijusi su mąstymu, kalba, kurią vartojame, pasako apie mus daug daugiau negu išvaizda, kalba – įvaizdžio dalis. Parinkti rūbus, jei pačiam nesiseka, gali stilistas. O kaip kalba? Nesvarbu, kaip kalbame, svarbu – ką kalbame? Ar užtenka pasikonsultuoti su stilistu, kaip rengtis, pvz., einant į pokalbį dėl darbo arba į „prabangų“ renginį? Ar ten kalbėti nereikės? Ar Jus priims į darbą tik dėl to, kad „pataikėte“ apsirengti?..

Be abejo, egzistuoja kalbos kodų kaita (tyrėjai sutaria, kad ji būdinga aukštesnio išsilavinimo žmonėms) – vienos kalbos priemonės ir formos tinkamos viešumai, kitos – privačiam bendravimui. Mokėjimas parinkti tinkamą kalbos kodą – kartais menas. Bet, priminsime, lieka neatsakytas klausimas: vieno žmogaus pasisakymas keturiasdešimčiai tūkstančių žmonių – vieša ar privatu? Ar tinkamos visos kalbos raiškos priemonės, žargoninė leksika ir keiksmažodžiai, netgi temos, skatinačios viešas patyčias?

Viešosios nuomonės reiškėjas turėtų galvoti ir apie sekėjus – ar tikrai visi yra pilnamečiai, ar tikrai pajėgūs suvokti kodų kaitą? Ar visi suvokia skirtumą tarp objektyvios informacijos ir nuomonės? Žinomų žmonių viešos mintys daro didelę įtaką jų gerbėjams, nes noras tapatintis su žinomais žmonėmis, perimant jų kalbėjimo manierą, rengimosi stilių ir gyvenimo būdą, yra plačiai paplitęs.

Lengviausia tapatintis su norima socialine grupe yra būtent naudojant tą pačią kalbinę raišką, o šiuo atveju – „TV pagalbos“ herojus primenančią kalbą. Skaitant daugybę komentarų po aptariamais pasisakymais atrodo, kad visi tie minėti herojai ir komentuoja, nes jų kalba irgi tokia pati. Taigi kyla klausimas, ar, pavyzdžiui, skelbiant grožio ir stiliaus temas būtent šie sekėjai ir yra ta siekiama tikslinė auditorija?

Jau tampa norma, kad žmogus viešumoje atsiveria visiems toks, koks jis yra – kartais šiek tiek prisdengęs stilingais rūbais, bet kalba atskleidžia visa kita. Laukiame, kas bus toliau – viešinimuisi ir atsivėrimams ribų, turbūt, nėra – turbūt tai ir yra vienas iš visuomenės neomodernizmo (gal – postpostmodernizmo?) požymių.

Atskirti viešąją ir privačiąją erdves socialiniuose tinkluose nėra paprasta (galbūt to daryti ir neverta) – laisvoji kasdienė vartosena reiškiasi viešumoje. Tačiau rašantysis ir kalbantysis per kalbą atskleidžia ir savo asmenines vertybes, kurios, ypač populiarių žmonių atveju, skleidžiamos skaitytojams, sekėjams ir gerbėjams, jų noriai perimamos, – kartu su įvairių sluoksnių leksika, pagarba arba nepagarba adresatui ir pažiūromis. Beje, viskas, ką parašome internete, lieka ten ilgam.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (63)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (97)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Žmonių nuomonė pašiurpino: nesuprantu, kaip galima palaikyti eutanaziją (67)

Neseniai skaičiau apie moterį, kuri papuolė į Antakalnio ligoninę ir jos pakraupimą persipildymu. Daug komentatorių pasisakė už eutanaziją. Iš karto prisiminiau veterinarą, kuris 17 metų gydė mūsų katiną. Jis pasakė, kad gyvūnų buvimas paremtas komfortišku gyvenimu, tad kai buvo išsiaiškinta, kad serga vėžiu, pasiūlė užmigdyti.

Nebrangių atostogų idėja Lenkijoje: su žmona likome patenkinti šiuo sprendimu (43)

Galvojate kur įdomiai ir nebrangiai praleisti atostogas šią vasarą, tačiau Lietuvos pajūris nebetraukia? Rekomenduoju aplankyti Lenkijoje esančius Aukštuosius Tatrus.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.