Kaip puošiasi sostinė: vilniečiai nusipelnė tik bekojų iškamšų?

 (26)
Ankstyvas ruduo: saulė nubučiavo Vilniaus miesto stogus, vėjelis įsisukęs į plaukus ir vis dar gyvybe alsuojanti gamta. Su šeima suskubom pasilepinti parkais besidabinančia sostine. Savo vakarinę išvyką pradėjome nuo Užupio. Jame mes - reti svečiai, todėl akys bandė aprėpti kuo daugiau vaizdų.
© DELFI / Kiril Čachovskij

Tik va, idilė labai greitai subliuško kaip mano vaiko pučiamas spalvotas muilo burbulas. Prie Angelo pamatėm kažką... Susižvalgėme su vyru. Iš tolo dar buvo sunku suprasti, kas prie stulpo – elgeta, ar šiukšlių maišas? Einant artyn net šiurpas nukrėtė - lyg žmogaus iškamša, elgetaujančio be kojų žmogaus aliuzija. Dėkui Dievui, kad nepamatė mano keturmetis vaikas, tai tikrai nebūtume sumoję, ką jam ir atsakyti. Tokį nemalonų vaizdą pasistengėme nugramzdinti tolyn, o patys patraukėme į Bernardinų sodą – atgaiva sielai ir kūnui.

Tik tą negerą jausmą man priminė žiniasklaida. Mus vakar traumavęs kažkas, pasirodo, yra menas. Tokiais „menais“ buvo papuoštas Vilnius ne vienoje vietoje. Ant Šiuolaikinio meno centro, - imituojant norintį šokti nabagą, kitas - kažkurioj gatvėj pakabintas virš praeivių galvų. Kyla klausimas – kam viso to reikia? Apie meno supratimą nenoriu plėstis, ypač šiuolaikinio, nes dabar menas yra viskas, pradėkime nuo nuleisto vamzdžio į Nerį. Daug diskusijų sukėlęs klausimas. Bet mes dabar ne apie taip.

Kaip mano širdį džiugina balti angeliukai, patupdyti ant pavienių Vilniaus stogelių. Bet deja... Pasodinti medelį, pastatyti spalvotą suoliuką yra neįdomu, nes tai nieko nešokiruoja. Pff.. Juk banalu. Nupjaukim karvės galvą ir pamaukim ant baslio miesto centre – va čia tai būtų menas! O jei kas nesupranta, tai tiesiog meninio išsilavinimo spragos, ne kitaip.

Kyla klausimas – kur žiūri dėdės su kaklaraiščiais? Ne jų kompetencija spręsti, kas yra tikras menas? Mano manymu, mažas pyplys labai gerai pasakytų, kas yra gražu, o kas ne. Vaiko lūpomis kalba tiesa. Įdomu, kaip būtų įvertinęs tokį „grožį“ mano sūnelis. Tik man, kaip mylinčiai mamai, nesinori traumuoti sūnelio.

Negi vilniečiai nusipelnė tik bekojų iškamšų pakaruoklių? Bijau net pagalvoti, kad tokiais „grožiais“ galėtų papuošti ir miesto Kalėdinę eglę. Naujasis Vilniaus aksesuaras, naujasis miesto veidas. Pakabintų kaspinėlių, balionėlių nėra?! Turim pakaruoklius!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Skaitytojos matytas darbas - vienas iš skemadienį vykusio „Vilnius Street Art“ festivalio kūrinių:

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (23)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (269)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.

Atsakymas Andriui Užkalniui: negrįšiu, kadangi Britanijoje bent jau kainos nekyla taip greitai (70)

Apie gerbiamo Andriaus Užkalnio žąsų riebumą diskutuoti neverta, nes juk dėl skonio nesiginčijama, bet štai šio autoriaus straipsnis „Emigrante, varyk iš Britanijos, kol nevėlu“ sukėlė abejonių ir norą įkišti savo spausdintą trigrašį.