Iš močiutės pasakojimo: kodėl vanduo ypatingas?laiškas bendraamžiams

 (20)
Sveikas, bendraamži, mano močiutę Marijoną dar mažą su tėvais ištrėmė į Sibirą. Ten, svetimame krašte, jie stengėsi išsaugoti lietuviškas tradicijas ir papročius. Lietuviams tai buvo labai svarbu. Man močiutė pasakojo, kaip lietuviai švęsdavo lietuviškas šventes. Iš jos sužinojau, kuo lietuviams buvo brangus vanduo. Apie tai papasakosiu ir tau.
Vanduo
© Shutterstock nuotr.

Močiutė pasakojo, kad visose lietuvių apeigose ir švenčių papročiuose vanduo gerbiamas ir yra labai svarbi apsivalymo priemonė. Lietuvoje iki šiol gerbiami ypatingi šaltiniai ir upeliai. Jie garsėja gydomosiomis savybėmis. Čia būdavo atliekamos apeigos: atsigeriama, nusiprausiama. Lietuviai žvejai vandens garbei maudydavosi. Žmonės tikėjo ir dabar dar tiki stebuklingų šaltinių galia. Apsilankę Druskininkuose, Birštone, būtinai pasisemia stebuklingo vandens.

Močiutei įdomiausia buvo apeiga, susijusi su pirmuoju arimu ir rugiapjūte. Grįžusį iš laukų artoją šeimininkė apipildavo vandeniu. Tai turėjo lemti gerą derlių, sveikus gyvulius ir lietų. Per rugiapjūtės apeigas, jeigu iš darbo grįžtančių pjovėjų šeimininkas nespėdavo aplieti vandeniu, tai jie apliedavo patį šeimininką, kad rugiai gubose nepūtų. O rugiapjūtės pabaigtuvių metu iš paskutinio rugių pėdo darydavo rugių bobą, ją vežiodavo po visą kaimą ir laistydavo vandeniu. Močiutė džiaugdavosi, kad tėvai leisdavo ir jiems laistytis vandeniu.

Vanduo – tai gyvybės pradžių pradžia, gyvenimo sukūrimo ir išėjimo iš gyvenimo simbolis. Per vaikelio krikštynas buvo ir dabar yra svarbiausi krikšto elementai – vanduo ir ugnis. Vanduo simbolizuoja amžiną gyvybę. Senovės lietuviai pagonybės laikais vaikus krikštydavo maudydami vandenyje. Mažylis nešamas prie vandens telkinių – šaltinių, upių, ežerų. Čia vaiką nuplaudavo. Taip pat paprotys naujagimį tris kartus panardinti į krikšto vandenį arba tris kartus apipilti vandeniu. Krikšto vanduo reiškia, kad pakrikštytieji gims iš vandens ir dvasios. Per vestuves vanduo buvo naudojamas kaip apvalanti priemonė. Čia labai svarbi pirtis. Prieš vestuves kūrenama „merginė pirtis“. Tai jaunosios atsisveikinimas su jaunyste, pasiruošimas vedybiniam gyvenimui. Nuotaka, atvykusi į jaunikio namus, kitą dieną, per vestuves, joje prausdavosi. Paskui jaunąją išprausdavo anyta. Grįžusius iš bažnyčios, jaunuosius tėvai sutikdavo su vandeniu, duona ir druska. Tai amžinos meilės, apsaugos nuo blogio, materialinės ir dvasinės gerovės simbolis.

Vanduo ir duona laikomi amžinos jungties simboliais. Marti, išgėrusi vandens ir paragavusi duonos, tapdavo sava. Tikėta, kad vanduo labai svarbus laidojant mirusįjį. Nenupraustas miręs žmogus negali pereiti į kitą pasaulį. Todėl tik ką mirusį – nuprausdavo. Įdomu tai, kad labai svarbus mirusiųjų susilietimas su vandeniu. Tai jų grįžimas į pirmapradį, iš kurio mirusysis buvo atėjęs, pasaulį. Taip pat labai svarbios apeigos atliekamos ir tų, kurie laidojo mirusįjį. Po laidotuvių, grįžus į mirusiojo namus, lietuviai rasdavo prie vartų vandens kibirą ir kabantį rankšluostį. Kiekvienas laidotuvių dalyvis turėdavo nusiplauti rankas, nors ir visai nelietė nei žemės, nei mirusiojo. Toks nusiprausimas reiškia atsiskyrimą nuo mirusiojo, apsivalymą nuo pačios mirties.

Mielas bendraamži, noriu tau papasakoti, kuo brangus lietuviams vanduo kalendorinių švenčių metu. Sibire kai kurių iš šių tradicijų lietuviai ypač laikydavosi. Švento Andriejaus dieną (lapkričio 1 d.) atliekamos apeigos, kurios lėmė kitų metų derlių. Merginos burtais norėdavo sužinoti savo ateitį – barstydavo kanapes apie šulinį. Per Kūčias, baigus visus darbus, vykdavo apeiginis prausimasis.

Pirmiausia nusirengusius iki juosmens vyrus prausdavo šeimininkės arba merginos. Po vyrų prausdavosi moterys. Tai simbolizuoja kūno apsivalymą prieš didžiąją vakarienę, apsaugojimą žmogų nuo ligų, nelaimių. Kūčių vakare labai atsargiai buvo elgiamasi su vandeniu – draudžiama lieti, kuriuo praustasi, kad neaplietų sielų. Vanduo buvo išliejamas saulei šviečiant. O Kūčių pyragas įmaišomas vandenyje.

Per Užgavėnes (ši šventė katalikų švenčiama prieš 46 dienas iki Velykų) apeiginiame pasivažinėjime labai svarbią vietą užėmė laistymasis vandeniu. Žemdirbiui - tai priemonė sukelti atšilimą. Sniegas pavirtęs vandeniu garantuotų būsimai augmenijai ir pasėliams pakankamai lietaus.

Prieš Velykas, didžiojo trečiadienio naktį, lietuviai prausdavosi, kad apsisaugotų nuo ligų, apsivalytų nuo blogybių. O šeštadienį – kunigų pašventintą vandenį žmonės nešdavosi namo. Velykų rytą juo laistydavo trobesius, valgius, gyvulius, laukus. Lietuviai tikėjo, kad vanduo išvaiko piktąsias dvasias. Antrą Velykų dieną lietuviai turėjo paprotį laistyti vandeniu tinginius ir miegalius. Už prausimą šie jiems atsidėkodavo margučiais. Švęstu vandeniu Velykų rytą apšlakstomi gyvuliai, nes tikima, kad vanduo suteiks sveikatos, grožio ir apsaugos nuo nelaimių.

Per Sekmines (septinta savaitė po Velykų) garbinamas vanduo, nes jis reikalingas atgimstančiai gamtai. Iki Sekminių draudžiama maudytis vandens telkiniuose, nes vandens piktosios dvasios galėjo pakenkti. O per Sekmines Dievas išvalo vandenį ir šis jau nebekenksmingas. Štai per Jonines (birželio 24 d.) Lietuvoje paplitęs paprotys su valtelėmis plaukioti upėse ir ežeruose. Tai simbolizavo plaukiančią saulę.

Joninių išvakarėse arba per Jonines ligoniai ir sveikieji eidavo prie upių, ežerų maudytis. Jie tikėjosi pasveikti arba išvengti ligų. Joninių rytmečio rasa buvo laikoma stebuklinga, nes teikė sveikatą ir grožį. Lietuviai braidydavo po rasą arba voliodavosi joje. Šeimininkai Joninių rytą eidavo nuo javų nukrėsti rasą. Tai simbolizavo gausų derlių. Šeimininkai maudydavo gyvulius (ypač darbinius), nes norėjo, kad šie sveiki būtų. Merginos leisdavo vainikus į upelį, ežerą ar mesdavo į šulinį, taip tikėdavo, kad greit ištekės.

Mielas mano bendraamži, tai tik dalis lietuvių papročių ir tradicijų, susijusių su vandeniu, papasakotų mano močiutės Marijonos. Mes, jaunoji karta, neturime jų pamiršti. Jei branginsime tradicijas, branginsime ir vandenį. Pradėkime nuo savęs. Neterškime upių, vandenynų šiukšlėmis. Sugrąžinkime tai, ką kūrė mūsų senoliai - kad vanduo būtų paslaptinga, gelbstinti, maitinanti, sauganti, guodžianti, tik kartais naikinanti stichija.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Skaitytojo nuomonė. Laisvės premija turėjo būti įteikta kitiems (55)

Štai ir sulaukėme 26-ujų Sausio 13-osios metinių, o su metinėmis iš paskos – ir klausimas, kam duoti arba kam neduoti Laisvės premiją. Na, pagaliau seimūnai nusprendė, kam šiais metais paskirti premiją – nepriklausomybės akto signatarui Vytautui Landsbergiui ir prezidentui Valdui Adamkui.

Šiuolaikinės kartos problema: ilgalaikiai santykiai lyg antras darbas (179)

DELFI Gyvenimo paviešintas straipsnis apie kartą, kuri atsisako dėti daug pastangų kuriant ilgalaikius santykius ir mieliau renkasi tik seksą, sulaukė DELFI skaitytojų dėmesio ir paskatino pasidalinti asmeniniais išgyvenimais. Jei jūs irgi svarstote, kad šiais laikais sunku užmegzti įpareigojantį ryšį ir norėtumėte paviešinti savo patirtį, rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“.

Emigranto prisipažinimas: atsipeikėkit! (465)

DELFI pasirodęs straipsnis apie lietuvį, kuris po penkerių metų nusprendė su šeima iš Norvegijos grįžti gyventi į Lietuvą, diskusijų skiltyje sukėlė gyvenančių gimtinėje ir užsienyje skaitytojų diskusiją, ar teisingai pasielgė istorijos herojus. Nors dauguma ir nepalaikė tokio tautiečio žingsnio, tačiau sutiko, kad ne visada materialinė nauda atstoja Tėvynės ilgesį. Kiti pasidalino ir asmenine patirtimi, tad pateikiame įdomiausias nuomones. Taip pat galite pasidalinti savo patirtimi rašydami adresu el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mano sprendimas“.

Šauktinių kariuomenės grąžinimas: bijau būti palaikytas „vatniku“, bet noriu pasisakyti (249)

Kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą tampa vis labiau beprasmiška ir nejauku. Beprasmiška, nes nuomonė, kuri neatkartoja mums siūlomos, t.y., nuomonė prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, yra kaip šuns balsas, kuris į dangų neina – šauktinių kariuomenė buvo grąžinta, visuotinis šaukimas bus ir šauktiniai iš išimties tapo taisykle. Tad koks tikslas sakyti, kad šio sprendimo nepalaikau, jei realiai jis yra priimtas ir nėra galimybių, kad bus atšauktas?

Sausio 13-oji praėjo: ar dar nepamiršote apie didvyrius? (34)

Sausio 13-oji jaunam žmogui, kuriam neteko patirti, pamatyti, išgyventi tų įvykių, o jei ir teko, tai, ko gero, jie liko gilioje atminties gūdumoje, suteikia tą tikrąją kovos dvasią, kuria gyveno kiekvienas tą naktį gynęs mūsų visų laisvę. Kilusios diskusijos dėl simbolių, kas įprasmina pergalę, ir liūdina, ir iš dalies džiugina. Liūdina, nes ne simbolyje, o pačiame jausme yra visa pagrindinė esmė. Džiugina, nes giname, vertiname ir saugome tai, kas yra tradiciška ir mums visiems vienodai svarbu.