Iš močiutės pasakojimo: kodėl vanduo ypatingas?laiškas bendraamžiams

 (20)
Sveikas, bendraamži, mano močiutę Marijoną dar mažą su tėvais ištrėmė į Sibirą. Ten, svetimame krašte, jie stengėsi išsaugoti lietuviškas tradicijas ir papročius. Lietuviams tai buvo labai svarbu. Man močiutė pasakojo, kaip lietuviai švęsdavo lietuviškas šventes. Iš jos sužinojau, kuo lietuviams buvo brangus vanduo. Apie tai papasakosiu ir tau.
Vanduo
© Shutterstock nuotr.

Močiutė pasakojo, kad visose lietuvių apeigose ir švenčių papročiuose vanduo gerbiamas ir yra labai svarbi apsivalymo priemonė. Lietuvoje iki šiol gerbiami ypatingi šaltiniai ir upeliai. Jie garsėja gydomosiomis savybėmis. Čia būdavo atliekamos apeigos: atsigeriama, nusiprausiama. Lietuviai žvejai vandens garbei maudydavosi. Žmonės tikėjo ir dabar dar tiki stebuklingų šaltinių galia. Apsilankę Druskininkuose, Birštone, būtinai pasisemia stebuklingo vandens.

Močiutei įdomiausia buvo apeiga, susijusi su pirmuoju arimu ir rugiapjūte. Grįžusį iš laukų artoją šeimininkė apipildavo vandeniu. Tai turėjo lemti gerą derlių, sveikus gyvulius ir lietų. Per rugiapjūtės apeigas, jeigu iš darbo grįžtančių pjovėjų šeimininkas nespėdavo aplieti vandeniu, tai jie apliedavo patį šeimininką, kad rugiai gubose nepūtų. O rugiapjūtės pabaigtuvių metu iš paskutinio rugių pėdo darydavo rugių bobą, ją vežiodavo po visą kaimą ir laistydavo vandeniu. Močiutė džiaugdavosi, kad tėvai leisdavo ir jiems laistytis vandeniu.

Vanduo – tai gyvybės pradžių pradžia, gyvenimo sukūrimo ir išėjimo iš gyvenimo simbolis. Per vaikelio krikštynas buvo ir dabar yra svarbiausi krikšto elementai – vanduo ir ugnis. Vanduo simbolizuoja amžiną gyvybę. Senovės lietuviai pagonybės laikais vaikus krikštydavo maudydami vandenyje. Mažylis nešamas prie vandens telkinių – šaltinių, upių, ežerų. Čia vaiką nuplaudavo. Taip pat paprotys naujagimį tris kartus panardinti į krikšto vandenį arba tris kartus apipilti vandeniu. Krikšto vanduo reiškia, kad pakrikštytieji gims iš vandens ir dvasios. Per vestuves vanduo buvo naudojamas kaip apvalanti priemonė. Čia labai svarbi pirtis. Prieš vestuves kūrenama „merginė pirtis“. Tai jaunosios atsisveikinimas su jaunyste, pasiruošimas vedybiniam gyvenimui. Nuotaka, atvykusi į jaunikio namus, kitą dieną, per vestuves, joje prausdavosi. Paskui jaunąją išprausdavo anyta. Grįžusius iš bažnyčios, jaunuosius tėvai sutikdavo su vandeniu, duona ir druska. Tai amžinos meilės, apsaugos nuo blogio, materialinės ir dvasinės gerovės simbolis.

Vanduo ir duona laikomi amžinos jungties simboliais. Marti, išgėrusi vandens ir paragavusi duonos, tapdavo sava. Tikėta, kad vanduo labai svarbus laidojant mirusįjį. Nenupraustas miręs žmogus negali pereiti į kitą pasaulį. Todėl tik ką mirusį – nuprausdavo. Įdomu tai, kad labai svarbus mirusiųjų susilietimas su vandeniu. Tai jų grįžimas į pirmapradį, iš kurio mirusysis buvo atėjęs, pasaulį. Taip pat labai svarbios apeigos atliekamos ir tų, kurie laidojo mirusįjį. Po laidotuvių, grįžus į mirusiojo namus, lietuviai rasdavo prie vartų vandens kibirą ir kabantį rankšluostį. Kiekvienas laidotuvių dalyvis turėdavo nusiplauti rankas, nors ir visai nelietė nei žemės, nei mirusiojo. Toks nusiprausimas reiškia atsiskyrimą nuo mirusiojo, apsivalymą nuo pačios mirties.

Mielas bendraamži, noriu tau papasakoti, kuo brangus lietuviams vanduo kalendorinių švenčių metu. Sibire kai kurių iš šių tradicijų lietuviai ypač laikydavosi. Švento Andriejaus dieną (lapkričio 1 d.) atliekamos apeigos, kurios lėmė kitų metų derlių. Merginos burtais norėdavo sužinoti savo ateitį – barstydavo kanapes apie šulinį. Per Kūčias, baigus visus darbus, vykdavo apeiginis prausimasis.

Pirmiausia nusirengusius iki juosmens vyrus prausdavo šeimininkės arba merginos. Po vyrų prausdavosi moterys. Tai simbolizuoja kūno apsivalymą prieš didžiąją vakarienę, apsaugojimą žmogų nuo ligų, nelaimių. Kūčių vakare labai atsargiai buvo elgiamasi su vandeniu – draudžiama lieti, kuriuo praustasi, kad neaplietų sielų. Vanduo buvo išliejamas saulei šviečiant. O Kūčių pyragas įmaišomas vandenyje.

Per Užgavėnes (ši šventė katalikų švenčiama prieš 46 dienas iki Velykų) apeiginiame pasivažinėjime labai svarbią vietą užėmė laistymasis vandeniu. Žemdirbiui - tai priemonė sukelti atšilimą. Sniegas pavirtęs vandeniu garantuotų būsimai augmenijai ir pasėliams pakankamai lietaus.

Prieš Velykas, didžiojo trečiadienio naktį, lietuviai prausdavosi, kad apsisaugotų nuo ligų, apsivalytų nuo blogybių. O šeštadienį – kunigų pašventintą vandenį žmonės nešdavosi namo. Velykų rytą juo laistydavo trobesius, valgius, gyvulius, laukus. Lietuviai tikėjo, kad vanduo išvaiko piktąsias dvasias. Antrą Velykų dieną lietuviai turėjo paprotį laistyti vandeniu tinginius ir miegalius. Už prausimą šie jiems atsidėkodavo margučiais. Švęstu vandeniu Velykų rytą apšlakstomi gyvuliai, nes tikima, kad vanduo suteiks sveikatos, grožio ir apsaugos nuo nelaimių.

Per Sekmines (septinta savaitė po Velykų) garbinamas vanduo, nes jis reikalingas atgimstančiai gamtai. Iki Sekminių draudžiama maudytis vandens telkiniuose, nes vandens piktosios dvasios galėjo pakenkti. O per Sekmines Dievas išvalo vandenį ir šis jau nebekenksmingas. Štai per Jonines (birželio 24 d.) Lietuvoje paplitęs paprotys su valtelėmis plaukioti upėse ir ežeruose. Tai simbolizavo plaukiančią saulę.

Joninių išvakarėse arba per Jonines ligoniai ir sveikieji eidavo prie upių, ežerų maudytis. Jie tikėjosi pasveikti arba išvengti ligų. Joninių rytmečio rasa buvo laikoma stebuklinga, nes teikė sveikatą ir grožį. Lietuviai braidydavo po rasą arba voliodavosi joje. Šeimininkai Joninių rytą eidavo nuo javų nukrėsti rasą. Tai simbolizavo gausų derlių. Šeimininkai maudydavo gyvulius (ypač darbinius), nes norėjo, kad šie sveiki būtų. Merginos leisdavo vainikus į upelį, ežerą ar mesdavo į šulinį, taip tikėdavo, kad greit ištekės.

Mielas mano bendraamži, tai tik dalis lietuvių papročių ir tradicijų, susijusių su vandeniu, papasakotų mano močiutės Marijonos. Mes, jaunoji karta, neturime jų pamiršti. Jei branginsime tradicijas, branginsime ir vandenį. Pradėkime nuo savęs. Neterškime upių, vandenynų šiukšlėmis. Sugrąžinkime tai, ką kūrė mūsų senoliai - kad vanduo būtų paslaptinga, gelbstinti, maitinanti, sauganti, guodžianti, tik kartais naikinanti stichija.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (23)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (269)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.

Atsakymas Andriui Užkalniui: negrįšiu, kadangi Britanijoje bent jau kainos nekyla taip greitai (70)

Apie gerbiamo Andriaus Užkalnio žąsų riebumą diskutuoti neverta, nes juk dėl skonio nesiginčijama, bet štai šio autoriaus straipsnis „Emigrante, varyk iš Britanijos, kol nevėlu“ sukėlė abejonių ir norą įkišti savo spausdintą trigrašį.