Internetinės pažinčių svetainės - netikusių vyrų lobynas

 (666)
Internetinėms pažintims klijuojama ne kokia etiketė, o pažinčių svetainėse besilankantys žmonės laikomi desperatiškais, apgailėtinais ir tokiais, su kuriais tikrai kažkas negerai.
© Shutterstock nuotr.

Anksčiau pati taip nemaniau. Visada laikiausi nuostatos, jog jeigu ten esu ir aš, tai privalo būti ir dar kažkas panašus į mane, t.y. normalus.

O su manim tikrai, patikinu, viskas gerai: graži (nors tai, aišku, subjektyvus dalykas), protinga (du aukštieji), perspektyvi (geras darbas), bendraujanti, linksma ir t.t. Na, matyt, per daug noriu – susipažinti su tokiu, kuris bent minimaliai atitiktų mano lūkesčius. Tačiau ką internetinėse pažinčių svetainėse sutinku?

Visų pirma, krūvą beraščių. Nuoširdžiai džiaugiuosi, jei randu pašnekovą, išmanantį elementarias lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos taisykles. Tačiau tai suprantama pažymėjus, jog dauguma jų – nekvalifikuoti darbininkai, tiesiog patologiškai nekenčiantys visko, kas susiję su mokslu.

Yra kategorija desperatiškųjų, kuriems nesvarbu, kam rašyti – svarbu, kad jų neva nuoširdžiai sukurptas šabloninis laiškas apie tai, kokie yra geri, jautrūs ir rūpestingi, pasiektų absoliučiai visas moteris. Ir visai nesvarbu, kuri atrašys – jam tiks bet kokia.

Daug esama ir vyrų (+30), susikūrusių anketas be nuotraukų ir todėl drąsiai siūlančių pasimatyti, kaip jie rašo „jaukiems pasimatymams“ su finansine parama. Visi iki vieno tvirtina esą gražūs ir perspektyvūs verslininkai, todėl turi jaustis pagerbta, kad savo neištikimybės seansams pasirenka būtent tave.

Ir absoliuti dauguma pažinčių svetainėse užsiregistravusių vyrų – žemaūgiai. Anketoje parašyta, jog ūgis siekia 1,75 m? Geriausiu atveju bus 1,7 m ir būtinai, garantuoju 100 proc., pasižymės „laido riterio“ sindromu.

Ar internetinėse pažintyse esama teisininkų, medikų, inžinierių ar žurnalistų? Taip, tikrai yra, bet jų taip mažai, kad tokiai kaip aš (turinčiai ne ką prastesnį išsilavinimą) tiesiog pailsta akys nuo tų pačių desperatiškų ir, nepabijosiu pasakyti, bukų veidų.

O, matyt, ir su jais kažkas tikrai negerai...

Išsiregistruoju.

P. S. Nesu nusivylusi gyvenimu, turiu gausų draugų ratą ir aktyviai leidžiu laiką. Šis straipsnis nėra mano neapykantos visai vyrų giminei išraiška.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (49)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (269)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.

Atsakymas Andriui Užkalniui: negrįšiu, kadangi Britanijoje bent jau kainos nekyla taip greitai (70)

Apie gerbiamo Andriaus Užkalnio žąsų riebumą diskutuoti neverta, nes juk dėl skonio nesiginčijama, bet štai šio autoriaus straipsnis „Emigrante, varyk iš Britanijos, kol nevėlu“ sukėlė abejonių ir norą įkišti savo spausdintą trigrašį.