Esė konkursas. Pavasarį grįžta paukščiai ir „bimbalais“ skraidantys kelių ereliai

 (26)
Pirmą kartą prie vairo sėdau kokių 14 metų. Tada turėjau miško keliu namo parvairuoti tėvo įklimpusią mašiną, kurios ištraukti važiavome traktoriumi. Apie vairavimą neturėjau nė menkiausio supratimo, nežinojau, kur yra sankabos ir stabdžių pedalai. Kažkodėl mūvėjau tėvo 48 dydžio guminiais.
© DELFI (R.Daukanto pieš.)

Atsisėdau į mašiną ir sėdžiu. Mano tėtis nesupranta, kodėl, tai užvedė, pasakė kurį pedalą (greičio) spausti, o apie bėgius ir prispaustą sankabos pedalą nė žodžio, tai, kaip dabar suprantu variau „ant pirmo bėgio“. Miško keliukas buvo siauras, šonuose pilnas akmenų, lydimas stačių skardžių iš šonų. Tai regėjęs ir girdėjęs kaimynas pasakojo galvojęs, kad už vairo sėdi žmogus, norintis nusižudyti. O aš toje laiko atkarpoje tik skendau guminiuose batuose ir visiškai nejaučiau greičio pedalo. Mašina žviegė kaip lėtai skerdžiamas žvėris. Kažkaip sugebėjau grįžti namo gyva. Ir ačiū Dievui, kad kelyje nepasitaikė jokia gyva būtybė.

Paskui išsilaikiau teises. Lemtingu momentu, kai nežinojau, kaip pasielgti, pajutau, jog instruktorius instinktyviai spaudžia stabdžio pedalą. Paklusau tam nebyliam bylojimui ir įgijau oficialią teisę važinėti Lietuvos keliais.

Kartą svetimoj mašinoj nežinojau, kaip įjungti atbulinį, tai du vyrukus teko pasikviesti, kad galėčiau pajudėti iš vietos norimo tikslo link. Sykį – atsidurti prieš eismą. Ne sykį. O kitą kartą mano mašina įstrigo gatvėje skersa. Buvau basa, mat bateliai graužė koją. Nuo to karto mano šventas įsitikinimas, jog mašiną galima vairuoti basomis, išgaravo visiems laikams.

Netruko ateiti laikas, kada aš pajutau jau pramokusi vairuoti ir prie vairo pradėjau jaustis laisviau. Drąsiai. Beveik kaip erelis. Tai toks pereinamasis etapas, kai buvimas už vairo pradeda kelti ne baimę, o tampa malonus.

Keliu nuo Žemaičių Kalvarijos Barstyčių link važiavau darbo reikalais – turėjau žmonėms pajungti internetą, neturėdama nė vieno įrankio – nei replių, nei atsuktuvo. Tas kelias labai vingiuotas, nusileidi nuo vieno kalno, ir jau žiūrėk tavo keturi mašinos ratai kopia į kitą. Važiavau viena, pasileidau garsiai muziką, vairą laikiau tvirtai rankose, pro atdarą langą pūtė vėjas ir plaikstė mano plaukus, ir aš nutariau, kad tai – mano pirmoji kelionė linksmaisiais kalneliais ką tik prasidėjusį pavasarį. Paspaudžiau greičio pedalą, žinoma, spidometro rodyklė rodė maksimalų leistiną greitį...

Maksimalaus leistino greičio atžvilgiu turiu keistą patyrimą: aš visada važiuoju maksimaliu leistinu greičiu, tik mane visi kažkodėl lenkia. Ir tai man kelia kone egzistencinį susirūpinimą, kone pojūtį, kad esu visiška nevykėlė, kad... kad važiuoju maksimaliu leistinu greičiu, o mane visi lenkia. Tai man pats paslaptingiausias momentas visoje mano vairavimo istorijos visatoje, visose mano važiuotų kelių trajektorijose. Tiesa, pastaruoju laiku pastebiu, kad ir aš jau vieną kitą transporto priemonę aplenkiu, bobcatą, traktorių, arklio traukiamą vežimą, dviratininkus, aišku, tenka aplenkti ir lengvąją transporto priemonę, kai šią vairuoja koks pensininkas ar ką tik už vairo sėdusi moteriškė. Galiu aplenkti net sportinį lenktyninį automobilį, kai jame nėra vairuotojo arba šis stovi pakelėje.

Žinoma, kad kelionė linksmaisiais kalneliais linksmai nesibaigė. Ant legendinio posūkio į Barstyčius, beveik tokio pačio legendinio kaip Barstyčių akmuo, mane pradėjo nešti. Tai tas baisusis pojūtis, kada pajunti, jog esi absoliučiai nevaldomoje situacijoje, tavo gyvenimas – sekundė – ir nežinia, kaip baigsis. Tą sekundę visas gyvenimas man nepralėkė prieš akis, tik ėjo kaip ėjęs – pro šalį. Smigau į šalikelės molį. Sėkmingai smigau. Lyg nerangiausia pasaulio voverė iš medžio ant savo pūstos uodegos. Nuo tada kelio ženklas, raudonos rodyklės, žyminčios staigų posūkį, amžinai įsirašė į mano ilgalaikės atminties diską.

Šitas patyrimas, kada situacija tampa nevaldoma, patyrimas „kai tave neša“, o tu nieko negali padaryti, nes tarp mašinos ir kelio sukibimo pradeda veikti kažin kokie tau nežinomi fizikiniai dėsniai, o tu esi vėjo nešama plunksnelė likimo rankose, yra kaip apsauginis mano vairavimo barjeras dabar, nieku gyvu nenoriu to amą atimančio jausmo patirti dar kartą. Pastebėjau, jog paskutiniu laiku darausi indiferentiška greičiui ir maksimalus leistinas greitis man atrodo kaip vėžlio kopimas į kalną, tačiau tas potyris man primena elgtis racionaliai: „Įsivaizduok, kas bus, kai pradės tave nešti, važiuojančią 90 km/h greičiu arba dar geriau – 110, o 130, o 140.“ Sakytum, tik sakytum, teoriškai, nes praktiškai jau būtum nutilusi amžiams: „Tikrai, ant to Barstyčių posūkio mylimasis nešė mane ant rankų, o dabar – paleido.“ Iš aukštai, iš labai labai aukštai nutėškė. Ir, kokia laimė, gyvenimas pagaliau nustotų lėkęs pro šalį.

Iš griovio Barstyčių posūkyje mane ištraukė vyrukai. Atsipirkau virpančiomis kojomis. Internetą pajungiau trims Barstyčių kaimo gyventojams – be jokių įrankių, tiesa, ne be meistro konsultacijų telefonu ir nebe visų šeimynykščių pagalbos, kur reikia laidus nudroždami peiliu ir susukdami rankomis. Teko lįsti po stalu ir ne kartą klūpoti, tarsi slepiant ant vieno kojos kelio po eismo įvykio pradrėkstas pėdkelnes.

Dabar irgi pavasaris, o pavasarį, kaip žinia, sugrįžta paukščiai. Yra tokia paukščių rūšis – kelių ereliai, skrendantys ant bimbalo ar milžinišku greičiu „šmyrinantys“ atkišę buką audinės snukutį – tiesiai į mano kuklios mašinaitės priekinį langą. Kupina begalinio nuolankumo mažinu greitį ir traukiuosi į šalį. Kokie būtų pagrindiniai skiriamieji kelių erelio bruožai, kaip juos atpažinti? Sakyčiau, jog išoriniai požymiai gali būti patys įvairiausi, pradedant senutėle raudona stenančia kaimo mašinyte ir baigiant blizgančiu naujausios klasės paskutinį mados šauksmą įkūnijančia prabangia juoda automobiline variacija, todėl jie nėra patikimi. Pagrindinis bruožas, iš kurio lengva identifikuoti kelių erelį, – tai įprotis, įjungus pirmą pavarą, skristi milžinišku greičiu.

DELFI skaitytoja Alma

Norite ir Jūs dalyvauti konkurse? Rašykite mums trumpą esė (apžvalgą, straipsnį) apie:

- Jūsų pasiūlymus, susijusius su eismo saugumu kelininkams, policijai, kelių eismo taisyklių rengėjams, kitiems vairuotojams, pėstiesiems, dviratininkams, motociklininkams ir t.t.; - galbūt Jums saugus eismas asocijuojasi su pagalba kelyje, mandagumu, eismo kultūra ir t.t. Galite rašyti ir istorijas susijusias su tuo;

- asmeninę patirtį, įdomius nuotykius ar pamokančias istorijas, susijusias su saugiu eismu;

- galite parašyti tiesiog laišką „pusgalviui" ar priešingai - itin geram, - vairuotojui.

Esė siųskite mums el. paštu: pilieciai@delfi.lt (laiško pavadinime reikia nurodyti „Konkursui Saugaus eismo esė“).

Konkurso nugalėtojų laukia draudimo bendrovės „Gjensidige" įsteigti prizai - kuponai draudimo paslaugoms įsigyti:

1. Pirmosios vietos nugalėtojui - 1000 Lt vertės kuponas.

2. Antros vietos nugalėtojui - 500 Lt vertės kuponas.

3. Trečios vietos nugalėtojui - 300 Lt vertės kuponas.

Daugiau informacijos apie konkursą skaitykite aprašyme paspaudę šią nuorodą

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Dešimtokas: atsiprašau, kad per mane norima ilginti mokslo metus (74)

Esu paprastas dešimtokas-gimnazistas. Iš 30 mokinių klasėje mano visų dalykų bendras vidurkis mane pastato į 21 vietą, ir aš šiais mokslo metais esu praleidęs daugiau nei 150 pamokų. Po švietimo ir mokslo ministrės pasisakymų, kodėl esą norima ilginti mokslo metus, galiu drąsiai pasakyti, kad tai – dėl tokių kaip aš. Dėl to apgailestauju.

Ieškau darbo – darbdavių elgesys parodė, kad jiems esu nereikalinga (158)

Labai sugraudino publikuota Žanetos istorija – net norėjau paprašyti jos kontaktų ir kažkaip pagelbėti. Šiuo metu esu bedarbė (turiu kuo užsiimti – yra marios knygų, kurių anksčiau negalėjau perskaityti, tai laiko neužtekdavo,tai buitiniai darbai), remontuoju viską pati, nes tik dabar man pradėjo mokėti bedarbio pašalpą, reikia kaip Žanetai taupyti kiekvieną eurą.

Gyvenu Vilniuje ir uždirbu tiek, kad kiti gali pavydėti: štai jums planas, kaip to pasiekti (227)

DELFI publikuotos 25-erių metų jaunuolio mintys apie jo uždirbamą atlyginimą paskatino pasidalinti savo patirtimi DELFI diskusijų skiltyje ir kitus panašaus amžiaus skaitytojus. Skelbiame vieno iš jų nuomonę, kuri galėtų suteikti paskatos dabartiniams moksleiviams, kaip siekti gerai apmokamo ir patinkančio darbo. Išsakytos mintys susilaukė didelio kitų skaitytojų palaikymo.

Esu mokytoja ir būsiu atvira – dailės pamokos mažiau svarbios nei lietuvių kalbos (191)

Šeštadienio rytą sėdėdama prie 23 dvyliktokų rašinių pasidarau pertraukėlę ir peržvelgiu žinias. Suerzino švietimo ministrės mintis: „Ar tikrai lietuvių kalbos mokytojas svarbesnis nei dailės mokytojas? Tikrai ne“ – teigė ministrė.

Merginą butas nuomai iškart sužavėjo – tik vėliau sužinojo gėdingą „šeimininkės“ planą (123)

Esu studentė, kartu su draugu praėjusios vasaros rugpjūčio mėnesį pradėjome ieškoti vieno kambario buto nuomai. Kadangi tuo metu, sužinoję kur įstojo, į miestą atvyksta daug naujų studentų, jie pradeda ieškoti buto, rasti namus nuomai vasaros pabaigoje nėra lengva. Daugelis butų greit išnuomojami, kainos gana didelės, o visi bendrabučiai – užimti, tad bet koks naujas skelbimas iškart sudomina. Taip greit mažėjant butų pasirinkimui, atsirado vienas naujas skelbimas, kuris iškart patraukė akį.