Esė konkursas. Pavasarį grįžta paukščiai ir „bimbalais“ skraidantys kelių ereliai

 (26)
Pirmą kartą prie vairo sėdau kokių 14 metų. Tada turėjau miško keliu namo parvairuoti tėvo įklimpusią mašiną, kurios ištraukti važiavome traktoriumi. Apie vairavimą neturėjau nė menkiausio supratimo, nežinojau, kur yra sankabos ir stabdžių pedalai. Kažkodėl mūvėjau tėvo 48 dydžio guminiais.
© DELFI (R.Daukanto pieš.)

Atsisėdau į mašiną ir sėdžiu. Mano tėtis nesupranta, kodėl, tai užvedė, pasakė kurį pedalą (greičio) spausti, o apie bėgius ir prispaustą sankabos pedalą nė žodžio, tai, kaip dabar suprantu variau „ant pirmo bėgio“. Miško keliukas buvo siauras, šonuose pilnas akmenų, lydimas stačių skardžių iš šonų. Tai regėjęs ir girdėjęs kaimynas pasakojo galvojęs, kad už vairo sėdi žmogus, norintis nusižudyti. O aš toje laiko atkarpoje tik skendau guminiuose batuose ir visiškai nejaučiau greičio pedalo. Mašina žviegė kaip lėtai skerdžiamas žvėris. Kažkaip sugebėjau grįžti namo gyva. Ir ačiū Dievui, kad kelyje nepasitaikė jokia gyva būtybė.

Paskui išsilaikiau teises. Lemtingu momentu, kai nežinojau, kaip pasielgti, pajutau, jog instruktorius instinktyviai spaudžia stabdžio pedalą. Paklusau tam nebyliam bylojimui ir įgijau oficialią teisę važinėti Lietuvos keliais.

Kartą svetimoj mašinoj nežinojau, kaip įjungti atbulinį, tai du vyrukus teko pasikviesti, kad galėčiau pajudėti iš vietos norimo tikslo link. Sykį – atsidurti prieš eismą. Ne sykį. O kitą kartą mano mašina įstrigo gatvėje skersa. Buvau basa, mat bateliai graužė koją. Nuo to karto mano šventas įsitikinimas, jog mašiną galima vairuoti basomis, išgaravo visiems laikams.

Netruko ateiti laikas, kada aš pajutau jau pramokusi vairuoti ir prie vairo pradėjau jaustis laisviau. Drąsiai. Beveik kaip erelis. Tai toks pereinamasis etapas, kai buvimas už vairo pradeda kelti ne baimę, o tampa malonus.

Keliu nuo Žemaičių Kalvarijos Barstyčių link važiavau darbo reikalais – turėjau žmonėms pajungti internetą, neturėdama nė vieno įrankio – nei replių, nei atsuktuvo. Tas kelias labai vingiuotas, nusileidi nuo vieno kalno, ir jau žiūrėk tavo keturi mašinos ratai kopia į kitą. Važiavau viena, pasileidau garsiai muziką, vairą laikiau tvirtai rankose, pro atdarą langą pūtė vėjas ir plaikstė mano plaukus, ir aš nutariau, kad tai – mano pirmoji kelionė linksmaisiais kalneliais ką tik prasidėjusį pavasarį. Paspaudžiau greičio pedalą, žinoma, spidometro rodyklė rodė maksimalų leistiną greitį...

Maksimalaus leistino greičio atžvilgiu turiu keistą patyrimą: aš visada važiuoju maksimaliu leistinu greičiu, tik mane visi kažkodėl lenkia. Ir tai man kelia kone egzistencinį susirūpinimą, kone pojūtį, kad esu visiška nevykėlė, kad... kad važiuoju maksimaliu leistinu greičiu, o mane visi lenkia. Tai man pats paslaptingiausias momentas visoje mano vairavimo istorijos visatoje, visose mano važiuotų kelių trajektorijose. Tiesa, pastaruoju laiku pastebiu, kad ir aš jau vieną kitą transporto priemonę aplenkiu, bobcatą, traktorių, arklio traukiamą vežimą, dviratininkus, aišku, tenka aplenkti ir lengvąją transporto priemonę, kai šią vairuoja koks pensininkas ar ką tik už vairo sėdusi moteriškė. Galiu aplenkti net sportinį lenktyninį automobilį, kai jame nėra vairuotojo arba šis stovi pakelėje.

Žinoma, kad kelionė linksmaisiais kalneliais linksmai nesibaigė. Ant legendinio posūkio į Barstyčius, beveik tokio pačio legendinio kaip Barstyčių akmuo, mane pradėjo nešti. Tai tas baisusis pojūtis, kada pajunti, jog esi absoliučiai nevaldomoje situacijoje, tavo gyvenimas – sekundė – ir nežinia, kaip baigsis. Tą sekundę visas gyvenimas man nepralėkė prieš akis, tik ėjo kaip ėjęs – pro šalį. Smigau į šalikelės molį. Sėkmingai smigau. Lyg nerangiausia pasaulio voverė iš medžio ant savo pūstos uodegos. Nuo tada kelio ženklas, raudonos rodyklės, žyminčios staigų posūkį, amžinai įsirašė į mano ilgalaikės atminties diską.

Šitas patyrimas, kada situacija tampa nevaldoma, patyrimas „kai tave neša“, o tu nieko negali padaryti, nes tarp mašinos ir kelio sukibimo pradeda veikti kažin kokie tau nežinomi fizikiniai dėsniai, o tu esi vėjo nešama plunksnelė likimo rankose, yra kaip apsauginis mano vairavimo barjeras dabar, nieku gyvu nenoriu to amą atimančio jausmo patirti dar kartą. Pastebėjau, jog paskutiniu laiku darausi indiferentiška greičiui ir maksimalus leistinas greitis man atrodo kaip vėžlio kopimas į kalną, tačiau tas potyris man primena elgtis racionaliai: „Įsivaizduok, kas bus, kai pradės tave nešti, važiuojančią 90 km/h greičiu arba dar geriau – 110, o 130, o 140.“ Sakytum, tik sakytum, teoriškai, nes praktiškai jau būtum nutilusi amžiams: „Tikrai, ant to Barstyčių posūkio mylimasis nešė mane ant rankų, o dabar – paleido.“ Iš aukštai, iš labai labai aukštai nutėškė. Ir, kokia laimė, gyvenimas pagaliau nustotų lėkęs pro šalį.

Iš griovio Barstyčių posūkyje mane ištraukė vyrukai. Atsipirkau virpančiomis kojomis. Internetą pajungiau trims Barstyčių kaimo gyventojams – be jokių įrankių, tiesa, ne be meistro konsultacijų telefonu ir nebe visų šeimynykščių pagalbos, kur reikia laidus nudroždami peiliu ir susukdami rankomis. Teko lįsti po stalu ir ne kartą klūpoti, tarsi slepiant ant vieno kojos kelio po eismo įvykio pradrėkstas pėdkelnes.

Dabar irgi pavasaris, o pavasarį, kaip žinia, sugrįžta paukščiai. Yra tokia paukščių rūšis – kelių ereliai, skrendantys ant bimbalo ar milžinišku greičiu „šmyrinantys“ atkišę buką audinės snukutį – tiesiai į mano kuklios mašinaitės priekinį langą. Kupina begalinio nuolankumo mažinu greitį ir traukiuosi į šalį. Kokie būtų pagrindiniai skiriamieji kelių erelio bruožai, kaip juos atpažinti? Sakyčiau, jog išoriniai požymiai gali būti patys įvairiausi, pradedant senutėle raudona stenančia kaimo mašinyte ir baigiant blizgančiu naujausios klasės paskutinį mados šauksmą įkūnijančia prabangia juoda automobiline variacija, todėl jie nėra patikimi. Pagrindinis bruožas, iš kurio lengva identifikuoti kelių erelį, – tai įprotis, įjungus pirmą pavarą, skristi milžinišku greičiu.

DELFI skaitytoja Alma

Norite ir Jūs dalyvauti konkurse? Rašykite mums trumpą esė (apžvalgą, straipsnį) apie:

- Jūsų pasiūlymus, susijusius su eismo saugumu kelininkams, policijai, kelių eismo taisyklių rengėjams, kitiems vairuotojams, pėstiesiems, dviratininkams, motociklininkams ir t.t.; - galbūt Jums saugus eismas asocijuojasi su pagalba kelyje, mandagumu, eismo kultūra ir t.t. Galite rašyti ir istorijas susijusias su tuo;

- asmeninę patirtį, įdomius nuotykius ar pamokančias istorijas, susijusias su saugiu eismu;

- galite parašyti tiesiog laišką „pusgalviui" ar priešingai - itin geram, - vairuotojui.

Esė siųskite mums el. paštu: pilieciai@delfi.lt (laiško pavadinime reikia nurodyti „Konkursui Saugaus eismo esė“).

Konkurso nugalėtojų laukia draudimo bendrovės „Gjensidige" įsteigti prizai - kuponai draudimo paslaugoms įsigyti:

1. Pirmosios vietos nugalėtojui - 1000 Lt vertės kuponas.

2. Antros vietos nugalėtojui - 500 Lt vertės kuponas.

3. Trečios vietos nugalėtojui - 300 Lt vertės kuponas.

Daugiau informacijos apie konkursą skaitykite aprašyme paspaudę šią nuorodą

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Šiuolaikinės kartos problema: ilgalaikiai santykiai lyg antras darbas (75)

DELFI Gyvenimo paviešintas straipsnis apie kartą, kuri atsisako dėti daug pastangų kuriant ilgalaikius santykius ir mieliau renkasi tik seksą, sulaukė DELFI skaitytojų dėmesio ir paskatino pasidalinti asmeniniais išgyvenimais. Jei jūs irgi svarstote, kad šiais laikais sunku užmegzti įpareigojantį ryšį ir norėtumėte paviešinti savo patirtį, rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“.

Šauktinių kariuomenės grąžinimas: bijau būti palaikytas „vatniku“, bet noriu pasisakyti (242)

Kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą tampa vis labiau beprasmiška ir nejauku. Beprasmiška, nes nuomonė, kuri neatkartoja mums siūlomos, t.y., nuomonė prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, yra kaip šuns balsas, kuris į dangų neina – šauktinių kariuomenė buvo grąžinta, visuotinis šaukimas bus ir šauktiniai iš išimties tapo taisykle. Tad koks tikslas sakyti, kad šio sprendimo nepalaikau, jei realiai jis yra priimtas ir nėra galimybių, kad bus atšauktas?

Sausio 13-oji praėjo: ar dar nepamiršote apie didvyrius? (34)

Sausio 13-oji jaunam žmogui, kuriam neteko patirti, pamatyti, išgyventi tų įvykių, o jei ir teko, tai, ko gero, jie liko gilioje atminties gūdumoje, suteikia tą tikrąją kovos dvasią, kuria gyveno kiekvienas tą naktį gynęs mūsų visų laisvę. Kilusios diskusijos dėl simbolių, kas įprasmina pergalę, ir liūdina, ir iš dalies džiugina. Liūdina, nes ne simbolyje, o pačiame jausme yra visa pagrindinė esmė. Džiugina, nes giname, vertiname ir saugome tai, kas yra tradiciška ir mums visiems vienodai svarbu.

Vairuotojai, apie kuriuos nutylima: ar nereiktų jiems perlaikyti teisių? (297)

Visi žinome, kad neblaivus žmogus už vairo yra didelis blogis, nes yra sulėtėjusi jo reakcija, manevrai – nekoordinuojami ir t.t. ir t.t. Bet kokia yra pensinio amžiaus žmonių reakcija?

30-metį kankina darbo paieškos: nenoriu būti pasityčiojimo objektu (184)

Atviras laiškas – klausimas Seimui, Vyriausybei, LR prezidentei: dirbti ir gauti atlyginimą už darbą esi netinkamas, o atidirbti už socialinę pašalpą tinki. Kodėl?