Pradėkime nuo anglų kalbos. Prisipažinsiu, šių metų egzamino užduotys iš tiesų nustebino. Tikėjausi lengvesnių. Ypač daug bėdų sukėlė klausymas, supratau, jog susimoviau, nors anglų metiniam semestre turėjau 10. Tiesą pasakius, išties nusivyliau, tačiau nepuoliau kaip dauguma dėl savo nesėkmės kaltinti NEC‘o, magnetofono, vykdytojų ir karšto oro.
Gerai suprantu, jog tai yra tik mano bėda – vadinasi, per mažai ruošiausi, per dvylika mokslo metų įdėjau per mažai pastangų, galų gale, yra ir daug protingesnių mokinių, kurie tikrai yra labiau verti ir gaus tuos „šimtukus“, o aš pasitenkinsiu savo įvertinimu, koks jis bebūtų. Tikiuosi gauti 70-80 balų ir nemanau, kad tai yra labai mažai. Taigi nors anglų egzaminas ir sukėlė daug neigiamų emocijų, nebuvo jis per daug sunkus ir NEC‘as nėra kaltas, jog šių metų abiturientai linkę savo nesėkmes užkrauti ant kažkieno kito pečių – svarbiausia pateisinti savo dvylikos metų neveiklumą.
Kitas egzaminas – lietuvių kalba ir literatūra. Norėčiau apginti visus lenkus, kurie prieš egzaminą „Facebook“ grupėje „dvyliktokas dvyliktokui“ tapo lietuvių pašaipų objektu. Čia nuskambėjo tokios replikos: „išlaikysim visi, ne lenkai gi esam“. Tokie žodžiai mane labai papiktino. Nejaugi mes mokame lietuvių kalbą prasčiau nei lietuviai? Esu įsitikinusi, jog ne. Lietuvių kalba mums tarsi gimtoji, nuo pat gimimo girdime ją kaip ir mūsų gimtąją lenkų. Atėjusi į egzaminą supratau, jog neklydau.
Temos buvo itin lengvos, autoriai visi iki vieno gerai žinomi, parašiau išties gerą literatūrinį rašinį. Labiausiai nustebino, jog dauguma lietuvių tautybės abiturientų po egzamino skundėsi, jog daug autorių jiems buvo nežinomi. Ir tuo momentu supratau, jog nesame mes prastesni, didžiuojuosi mumis, o piktai prieš lenkus nusiteikusiems dvyliktokams norėčiau pasakyti: mes bent jau puikiai nusimanome lietuvių literatūroje, su malonumu ją skaitome ir galime parašyti abiejų tipų rašinius, remdamiesi bet kokiais autoriais.
Nei Maironis, nei V. Mačernis, nei J. Kunčinas mūsų negąsdina ir nėra mums svetimi. Už tai didelis ačiū priklauso ir mūsų nuostabioms mokytojoms, kurios nepaisant didelio atsilikimo nuo lietuvių mokinių literatūros srityje sugebėjo mus visko išmokyti ir puikiai paruošti egzaminams. Kaip ir praėjusiais metais, mūsų mokykla tikisi gauti daug „šimtukų“.
Na, ir galiausiai visų išpeikta matematika. Metinis mano šio dalyko pažymys – 10, todėl į egzaminą ėjau be baimės. Niekada gyvenime nesinaudojau korepetitorių paslaugomis, neturiu išskirtinių gabumų, viskas, ką dariau – 12 metų stropiai mokiausi, stengiausi viską suprasti ir atlikti. Štai rezultatas – egzaminas visai nepasirodė man sunkus, o tik toks, koks ir turėtų būti. Vienintelis dalykas, prie kurio būtų galima prikibti, tai laiko stoka. Šiemet bendra taškų suma – 69, taigi ir užduočių daugiau, o laiko tiek pat. Dėl šios priežasties privėliau klaidų, bet neišsprendžiamų uždavinių nebuvo, viskas iš programos. Viskas, ko reikėjo, norint gerai išlaikyti egzaminą – uolus darbas visus 12 metų.
Taigi mieli abiturientai, nustokim kaltinti sistemą dėl visų savo nesėkmių. Susimąstykite, ar išties esate verti tų gerų rezultatų? Ar tikrai stropiai mokėtės visus 12 metų? Galų gale, aukštosiose mokyklose laukia dar daugiau išbandymų, ir jeigu jau dabar suklupote, kas bus toliau? Linkiu Jums daugiau mokytis ir mažiau verkšlenti. Nepamirškite, jog tik mes patys esame save likimo kalviai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pasidalinkite savo mintimis ir patirtimi. Taip pat galite susisiekti su DELFI el. paštu pilieciai@delfi.lt