Bedarbė: atsiprašau, kokį talentą reikia turėti, kad gautum pardavėjos darbą?

 (290)
Darbo ieškau jau penkis mėnesius, iš darbo išėjau ne savo noru, bet sakė taip parašyti (jei ne tai, atleis už tam tikrą priežastį, kuri tikrai nebus „pliusas“ ateityje).
© Shutterstock nuotr.

Užsiregistravau darbo biržoje, iš kurios jokios naudos. Paskyrė susitikimą po dviejų mėnesių ir sako - „ieškokis darbo kaip ir ankščiau“. Tai kokia čia pagalba? Taigi, esu baigusi universitetą, be patirties. Niekur nenori priimti, nes reikia turėti bent metus patirties, kad ir dirbant paprasčiausia pardavėja. Atsiprašau, kokį talentą reikia turėti, kad gautum pardavėjos darbą? (aukštojo mokslo studijų tam atskirai nėra, tad reiškia, kad išmokstama paprastuoju būdu - dirbant ir mokantis). Kiek pažįstu žmonių, kurie dirba geresnėse parduotuvėse, visi per pažįstamus, tai kokio velnio skelbiami konkursai?

Gimimo data, vargu, ar yra laimę nešantis derinys, todėl turbūt irgi darbo negaučiau (taip būna), nemoku penkių užsienio kalbu ir „parsidavinėti“. Nesuprantu, kaip būdami visi vienodi žmonės, turime apsimetinėti kažkieno pavaldiniais ir lenktis kaip vergovėje, kad gautume patį prasčiausią darbą už minimumą (kiekvienam skirtingai, nekalbu apie konkretų darbą), iš kurio negalima išgyvent net su geriausiais norais, ką jau kalbėti apie normalų gyvenimą. Vien už tai negaliu pasakyt, kad mėgstu Lietuvą. Kažkoks kvailas psichologinis žaidimas, vienas pasiekęs geresnes pozicijas atsigauna ir tada bando kažką išrasti, suėsti kitą, kuriam dar tik kelio pradžia ir tai vadina gyvenimo mokykla, absurdas.

O tuo metu engiamasis palūžta ir nusižudo. Tada kuria laidas, koks anas vargšas buvo ir kaip dabar jo gaila, bet niekas nepamąsto, kad tai padaro visa jo aplinka, tie, kas yra to žmogaus aplinkoje. Norėčiau, kad iškiltų diskusija ir kažkoks sprendimas šiam klausimui, atsibodo jau lankstytis ir apsimetinėti, kuo nesu, kad tik kažką gaučiau, tiksliau bet ką , ir galų gale šiaip, pagal juos, esu turbūt per prasta...

O iš tikrųjų jie praranda labai gerą darbuotoją ir patys to nežino, geriausia, kai kažką priima ir po kiek laiko vėl ieško žmogaus toms pačioms pareigom užimti. Tada pati sau nusišypsau ir sakau - „taip jums ir reikia“. Jei darbdaviai žaistų mažiau psichologinių žaidimų ir testukų, kaip kada elgtumeis, tada gal jie pamatytu, kas sėdi prieš juos, o ne statistiką. Žmonės be patirties nėra kažkokia „liga“, juk tai puiki proga užsiauginti sau darbuotoją.

Ai, ir dar vienas dalykas, dabar populiaru sakyti - jaunimas nenori dirbti (darbdavių dramos teatras, atsikratyti kaltinimų, kad išsidirbinėja). Tokiems galėčiau net konkrečius skelbimus „įmesti“, kas tuo tiki, kai ieško vieno žmogaus penkioms pozicijoms ir moka minimumą, o po to sako - „nenori dirbti“ arba „nepaveža“. Nereikia taupyti žmonių sąskaita!

Tokiam sukčiavimui taip pat reikėtų padaryti galą, tada dar daugiau darbo vietų atsirastų! Žodžiu, mane supras visi paprasti, jauni, be patirties žmonės, kurie bando susitaikyti ir suprasti, kad jų bakalauras nieko vertas. Darbdaviai - ne, nes jie diplomatiškai iš visko išbrenda ir šiaip jiems nerūpi, kaip vanduo nuo žąsies, kaip sako liaudies išmintis.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Agresyvaus persekiotojo kelyje vyras negali pamiršti iki šiol: baimės buvo daug (59)

2009 m. iš „Dotnuva – Akademija“ per Kėdainius link Cinkiškio automobilio priekaboje vežiau brangius baldus: 5 gražaus dizaino svetainės kėdes (vienai daugiau nei 200 metų) ir odinių baldų komplektą: du minkštasuolius ir sofą. Baldus nuo lietaus buvau apdengęs permatoma polietilenine plėvele. Už Kėdainių pasivijo „Mersedes-Benz“ vairuotojas (numerio neprisimenu). Kartą bandė lenkti, bet nelenkė, matyt, pasižiūrėjo, įvertino ir laukė akimirkos. Važiavo gal kilometrą, gal du iš paskos per 50 metrų. Matyt, laukė.

Perskaičiau 25-mečio skundus – mano pensija už tavo atlyginimą mažesnė (132)

Perskaičius laišką „Atsipeikėkite: papasakosiu, kaip gyvena ir kiek uždirba 25-mečiai Lietuvoje“ man kilo minčių. Suprantu, kad laišką parašė žmogus, kuriam šiuo metu yra labai blogai. Todėl negalima ant jo pykti, tačiau aš papasakosiu apie save.

Mokyklos realybė: kai mokytoja nenori dirbti, dainuojame V. Šiškausko dainas (73)

Esu 8 klasės moksleivė ir norėčiau kreiptis į gerbiamą švietimo ministrę dėl mokslo metų ilginimo. Labai daug moksleivių piktinasi, kad bus ilginami mokslo metai, bet nepagrindžia, kodėl tai yra blogai. Todėl aš norėčiau išsakyti savo nuomonę.

Atsipeikėkite: papasakosiu, kaip gyvena ir kiek uždirba 25-mečiai Lietuvoje (423)

Pastaruoju metu vėl pasigirdus kalboms apie tai, kaip visuomenei dera solidarizuotis su pensininkais, nepaliauju galvoti apie tai, kad tam, kad sulauktum visuomenės solidarumo, turi priklausyti kažkokiai socialinei grupei: būti pensininkas, mama, neįgalusis, bedarbis ar dar kas nors. Būdamas „normalus“, jaunas ir dirbantis turi tik vieną pasirinkimą – solidarizuotis pats, ir užmiršti, kad kažkam valstybėje rūpi. Esi tas, kuris išlaiko, moka mokesčius ir „suka“ ekonomiką.

Norėjome Vilniuje nusipirkti butą – du pasiūlymai privertė sudvejoti realybe (68)

Su vyru dairomės buto, todėl beveik kasdien tikrinu nekilnojamo turto (NT) skelbimų portalus. Nuolat domintis, kas vyksta šioje rinkoje, bet koks nuokrypis nuo normos sukelia daug klausimų. Taip atsitiko ir šį antradienį: viename iš populiariausių NT puslapių pastebėjau du naujus 3 k. butų Vilniuje skelbimus: vienas A. J. Povilaičio gatvėje, kitas – Tuskulėnų. Įtarimų sukėlė tai, kad abiejų nenormaliai žema kaina: abu analogiško išplanavimo, iš nuotraukų sprendžiant, padoraus remonto, tačiau abu tekainuoja po 30 tūkst. eurų.