Bedarbė: atsiprašau, kokį talentą reikia turėti, kad gautum pardavėjos darbą?

 (290)
Darbo ieškau jau penkis mėnesius, iš darbo išėjau ne savo noru, bet sakė taip parašyti (jei ne tai, atleis už tam tikrą priežastį, kuri tikrai nebus „pliusas“ ateityje).
© Shutterstock nuotr.

Užsiregistravau darbo biržoje, iš kurios jokios naudos. Paskyrė susitikimą po dviejų mėnesių ir sako - „ieškokis darbo kaip ir ankščiau“. Tai kokia čia pagalba? Taigi, esu baigusi universitetą, be patirties. Niekur nenori priimti, nes reikia turėti bent metus patirties, kad ir dirbant paprasčiausia pardavėja. Atsiprašau, kokį talentą reikia turėti, kad gautum pardavėjos darbą? (aukštojo mokslo studijų tam atskirai nėra, tad reiškia, kad išmokstama paprastuoju būdu - dirbant ir mokantis). Kiek pažįstu žmonių, kurie dirba geresnėse parduotuvėse, visi per pažįstamus, tai kokio velnio skelbiami konkursai?

Gimimo data, vargu, ar yra laimę nešantis derinys, todėl turbūt irgi darbo negaučiau (taip būna), nemoku penkių užsienio kalbu ir „parsidavinėti“. Nesuprantu, kaip būdami visi vienodi žmonės, turime apsimetinėti kažkieno pavaldiniais ir lenktis kaip vergovėje, kad gautume patį prasčiausią darbą už minimumą (kiekvienam skirtingai, nekalbu apie konkretų darbą), iš kurio negalima išgyvent net su geriausiais norais, ką jau kalbėti apie normalų gyvenimą. Vien už tai negaliu pasakyt, kad mėgstu Lietuvą. Kažkoks kvailas psichologinis žaidimas, vienas pasiekęs geresnes pozicijas atsigauna ir tada bando kažką išrasti, suėsti kitą, kuriam dar tik kelio pradžia ir tai vadina gyvenimo mokykla, absurdas.

O tuo metu engiamasis palūžta ir nusižudo. Tada kuria laidas, koks anas vargšas buvo ir kaip dabar jo gaila, bet niekas nepamąsto, kad tai padaro visa jo aplinka, tie, kas yra to žmogaus aplinkoje. Norėčiau, kad iškiltų diskusija ir kažkoks sprendimas šiam klausimui, atsibodo jau lankstytis ir apsimetinėti, kuo nesu, kad tik kažką gaučiau, tiksliau bet ką , ir galų gale šiaip, pagal juos, esu turbūt per prasta...

O iš tikrųjų jie praranda labai gerą darbuotoją ir patys to nežino, geriausia, kai kažką priima ir po kiek laiko vėl ieško žmogaus toms pačioms pareigom užimti. Tada pati sau nusišypsau ir sakau - „taip jums ir reikia“. Jei darbdaviai žaistų mažiau psichologinių žaidimų ir testukų, kaip kada elgtumeis, tada gal jie pamatytu, kas sėdi prieš juos, o ne statistiką. Žmonės be patirties nėra kažkokia „liga“, juk tai puiki proga užsiauginti sau darbuotoją.

Ai, ir dar vienas dalykas, dabar populiaru sakyti - jaunimas nenori dirbti (darbdavių dramos teatras, atsikratyti kaltinimų, kad išsidirbinėja). Tokiems galėčiau net konkrečius skelbimus „įmesti“, kas tuo tiki, kai ieško vieno žmogaus penkioms pozicijoms ir moka minimumą, o po to sako - „nenori dirbti“ arba „nepaveža“. Nereikia taupyti žmonių sąskaita!

Tokiam sukčiavimui taip pat reikėtų padaryti galą, tada dar daugiau darbo vietų atsirastų! Žodžiu, mane supras visi paprasti, jauni, be patirties žmonės, kurie bando susitaikyti ir suprasti, kad jų bakalauras nieko vertas. Darbdaviai - ne, nes jie diplomatiškai iš visko išbrenda ir šiaip jiems nerūpi, kaip vanduo nuo žąsies, kaip sako liaudies išmintis.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Pasižiūrėjau, kas piktinasi mokinių skundais – atradimai nustebino (113)

Atvirkščiai nei dvyliktokė, rašiusi DELFI redakcijai, aš prisistatysiu. Sveiki, mano vardas Monika. Nusprendžiau netylėti ir aš.

Gyvenu Vilniuje ir gaunu 300 eurų. Dar skundiesi? (369)

Pastebėjau, kad aplinkui kaip virusas plinta kalbos, kaip blogai Lietuvoje, kaip kainos kyla o atlyginimai – ne, kaip emigrantai grįžę skundžiasi ir pan. Nejaugi tikrai čia taip blogai? Esu 3 kurso studentė. Studijuoju valstybės finansuojamoje vietoje, nuolatinėse studijose (paskaitos vyksta pirmoje dienos pusėje). Gaunu 116 eurų stipendiją. Taip pat dirbu 0,5 etato ir gaunu apytiksliai 200 eurų per mėnesį. Mano mėnesinės pajamos yra šiek tiek didesnės nei 300 eurų.

Ko nori urėdai? (54)

Esu tas urėdas, kuris aplinkiniais keliais vis minimas žiniasklaidoje, tačiau nedrįstama įvardinti – kas gi jis toks? Patenkinsiu smalsumą – tas nedorėlis, kuris urėdu dirba nuo 1985 metų, esu aš.

Į Lietuvą grįžusi emigrantė pašiurpo: ar čia tikrai liko tik tokios moterys? (492)

Esu emigrantė. Jau 6 metus negyvenu Lietuvoje. Kvaila sakyti, bet na, mano laikais (dabar man trisdešimt), to, apie ką rašysiu, nebuvo. Galėčiau prisiekti, kad nuo 2010-ųjų iki 2017-ųjų daug kas pasikeitė. Ar čia tikrai liko tik „tuštutės“?

Žinių reportažas laimingai ištekėjusiai moteriai sugadino nuotaiką: priėmė skaudų sprendimą (478)

Man 31-eri, turiu du aukštuosius, esu laimingai ištekėjusi, o ir karjera klostosi labai neblogai. Biologinis laikrodis tiksi vis greičiau ir, rodos, nuolat primena – jau laikas. Tačiau esu tvirtai apsisprendusi – vaikų Lietuvoje ir Lietuvai tikrai negimdysiu. Kodėl? Atsakysiu.