Bedarbė: atsiprašau, kokį talentą reikia turėti, kad gautum pardavėjos darbą?

 (290)
Darbo ieškau jau penkis mėnesius, iš darbo išėjau ne savo noru, bet sakė taip parašyti (jei ne tai, atleis už tam tikrą priežastį, kuri tikrai nebus „pliusas“ ateityje).
© Shutterstock nuotr.

Užsiregistravau darbo biržoje, iš kurios jokios naudos. Paskyrė susitikimą po dviejų mėnesių ir sako - „ieškokis darbo kaip ir ankščiau“. Tai kokia čia pagalba? Taigi, esu baigusi universitetą, be patirties. Niekur nenori priimti, nes reikia turėti bent metus patirties, kad ir dirbant paprasčiausia pardavėja. Atsiprašau, kokį talentą reikia turėti, kad gautum pardavėjos darbą? (aukštojo mokslo studijų tam atskirai nėra, tad reiškia, kad išmokstama paprastuoju būdu - dirbant ir mokantis). Kiek pažįstu žmonių, kurie dirba geresnėse parduotuvėse, visi per pažįstamus, tai kokio velnio skelbiami konkursai?

Gimimo data, vargu, ar yra laimę nešantis derinys, todėl turbūt irgi darbo negaučiau (taip būna), nemoku penkių užsienio kalbu ir „parsidavinėti“. Nesuprantu, kaip būdami visi vienodi žmonės, turime apsimetinėti kažkieno pavaldiniais ir lenktis kaip vergovėje, kad gautume patį prasčiausią darbą už minimumą (kiekvienam skirtingai, nekalbu apie konkretų darbą), iš kurio negalima išgyvent net su geriausiais norais, ką jau kalbėti apie normalų gyvenimą. Vien už tai negaliu pasakyt, kad mėgstu Lietuvą. Kažkoks kvailas psichologinis žaidimas, vienas pasiekęs geresnes pozicijas atsigauna ir tada bando kažką išrasti, suėsti kitą, kuriam dar tik kelio pradžia ir tai vadina gyvenimo mokykla, absurdas.

O tuo metu engiamasis palūžta ir nusižudo. Tada kuria laidas, koks anas vargšas buvo ir kaip dabar jo gaila, bet niekas nepamąsto, kad tai padaro visa jo aplinka, tie, kas yra to žmogaus aplinkoje. Norėčiau, kad iškiltų diskusija ir kažkoks sprendimas šiam klausimui, atsibodo jau lankstytis ir apsimetinėti, kuo nesu, kad tik kažką gaučiau, tiksliau bet ką , ir galų gale šiaip, pagal juos, esu turbūt per prasta...

O iš tikrųjų jie praranda labai gerą darbuotoją ir patys to nežino, geriausia, kai kažką priima ir po kiek laiko vėl ieško žmogaus toms pačioms pareigom užimti. Tada pati sau nusišypsau ir sakau - „taip jums ir reikia“. Jei darbdaviai žaistų mažiau psichologinių žaidimų ir testukų, kaip kada elgtumeis, tada gal jie pamatytu, kas sėdi prieš juos, o ne statistiką. Žmonės be patirties nėra kažkokia „liga“, juk tai puiki proga užsiauginti sau darbuotoją.

Ai, ir dar vienas dalykas, dabar populiaru sakyti - jaunimas nenori dirbti (darbdavių dramos teatras, atsikratyti kaltinimų, kad išsidirbinėja). Tokiems galėčiau net konkrečius skelbimus „įmesti“, kas tuo tiki, kai ieško vieno žmogaus penkioms pozicijoms ir moka minimumą, o po to sako - „nenori dirbti“ arba „nepaveža“. Nereikia taupyti žmonių sąskaita!

Tokiam sukčiavimui taip pat reikėtų padaryti galą, tada dar daugiau darbo vietų atsirastų! Žodžiu, mane supras visi paprasti, jauni, be patirties žmonės, kurie bando susitaikyti ir suprasti, kad jų bakalauras nieko vertas. Darbdaviai - ne, nes jie diplomatiškai iš visko išbrenda ir šiaip jiems nerūpi, kaip vanduo nuo žąsies, kaip sako liaudies išmintis.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Šauktinių kariuomenės grąžinimas: bijau būti palaikytas „vatniku“, bet noriu pasisakyti (240)

Kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą tampa vis labiau beprasmiška ir nejauku. Beprasmiška, nes nuomonė, kuri neatkartoja mums siūlomos, t.y., nuomonė prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, yra kaip šuns balsas, kuris į dangų neina – šauktinių kariuomenė buvo grąžinta, visuotinis šaukimas bus ir šauktiniai iš išimties tapo taisykle. Tad koks tikslas sakyti, kad šio sprendimo nepalaikau, jei realiai jis yra priimtas ir nėra galimybių, kad bus atšauktas?

Sausio 13-oji praėjo: ar dar nepamiršote apie didvyrius? (32)

Sausio 13-oji jaunam žmogui, kuriam neteko patirti, pamatyti, išgyventi tų įvykių, o jei ir teko, tai, ko gero, jie liko gilioje atminties gūdumoje, suteikia tą tikrąją kovos dvasią, kuria gyveno kiekvienas tą naktį gynęs mūsų visų laisvę. Kilusios diskusijos dėl simbolių, kas įprasmina pergalę, ir liūdina, ir iš dalies džiugina. Liūdina, nes ne simbolyje, o pačiame jausme yra visa pagrindinė esmė. Džiugina, nes giname, vertiname ir saugome tai, kas yra tradiciška ir mums visiems vienodai svarbu.

Vairuotojai, apie kuriuos nutylima: ar nereiktų jiems perlaikyti teisių? (294)

Visi žinome, kad neblaivus žmogus už vairo yra didelis blogis, nes yra sulėtėjusi jo reakcija, manevrai – nekoordinuojami ir t.t. ir t.t. Bet kokia yra pensinio amžiaus žmonių reakcija?

30-metį kankina darbo paieškos: nenoriu būti pasityčiojimo objektu (184)

Atviras laiškas – klausimas Seimui, Vyriausybei, LR prezidentei: dirbti ir gauti atlyginimą už darbą esi netinkamas, o atidirbti už socialinę pašalpą tinki. Kodėl?

Po A. Baukutės gesto tylėti nebegaliu: uždaryti laidos čia nepakaks (1272)

Lietuvoje šiandien turime daug ko: yra nuostabių dalykų, yra labai blogų. Yra protingų žmonių, yra kvailių. Yra praeitis, yra ir realybė, tokia, kokia yra. Ir tai normalu, taip ir turi būti. Bet mes negalime to tik priimti ir nekalbėti apie visuomenės skaudulius.