Prezidentė Dalia Grybauskaitė, iš sausio 30 d. vykusio neformalaus Europos Vadovų Tarybos posėdžio parsivežė Europos Sąjungos (toliau – ES) atsakymą, kuris iš tiesų nėra optimistinis. Vasario 3 d. ji, susitikusi su socialinės apsaugos ir darbo ministru Donatu Jankausku, teigė, jog „Europos Vadovų Taryboje Lietuva buvo linksniuojama tarp prasčiausiai atrodančių valstybių, kur jaunimo nedarbas buvo tiesiog pamirštas“.
Tai akivaizdžiai rodo skaičiai: remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis ir ES jaunimo nedarbo lygio žemėlapiu, Lietuvoje jaunimo nedarbas siekia 32,9 proc. (ši šalis, kartu su Italija, Portugalija ir Slovakija priskiriama oranžinei zonai, t.y. kur jaunimo nedarbas yra gana didelis), o Europos Sąjungos vidurkis yra 22 proc. Tuo tarpu Latvijoje jaunimo nedarbas siekia 29,9 proc., Estijoje – 21,8 proc., Lenkijoje – 27,8 proc. Tai geltonosios zonos.
Vis dėlto, didžiausias jaunimo nedarbas ES yra Ispanijoje (49,6 proc.) ir Graikijoje (46,6 proc.), t.y. raudonosiose zonose. Na, o didžiausioje ES ekonomikoje – Vokietijoje – šis lygis tesiekia 8,1 proc. Tai žalioji zona. Atvirai kalbant, Lietuvai dar nemažai „namų darbų“ reikia atlikti. Net tam, kad pasiektų Prancūzijos – vieno iš ES variklių, kartu su Vokietija – lygį, t.y. 23,8 proc. (žinoma, tai nėra etaloninis pavyzdys).
Anot Prezidentės, pagrindinė problema yra tai, jog spręsdama nedarbo mažinimo problemą, ypač jaunimo, Vyriausybė, konkrečiai ministerijos, dirba atskirai, t.y. nederina savo veiksmų. Žinoma, sprendžiant problemą, kada nėra veiksmų koordinavimo, kiekviena ministerija veikia daugmaž fragmentiškai, o bendras tikslas lieka nepasiektas, tiesą sakant – tūpčiojama vietoje. Tam reikia bendro veiksmų plano. Socialinės apsaugos ir darbo ministras žadėjo iki balandžio mėnesio parengti Jaunimo užimtumo programą.
Be to, Prezidentės teigė, jog didinant jaunimo užimtumą galima panaudoti Europos socialinio fondo ir Europos regioninės plėtros fondo lėšas, taip pat efektyviau naudoti Vidaus reikalų ministerijos administracinių gebėjimų tobulinimui skirtas lėšas, nes jų galima sutaupyti. Matyt, dėl administracinių gebėjimų stokos, šių gebėjimų tobulinimui skirtos lėšos ir naudojamos neefektyviai, t.y. didelė dalis lėšų išleidžiama pusiau poilsinėms komandiruotėms tolimuosiuose kraštuose, nors žinoma, dalis mokymų yra tikrai vertingi ir būtini, ypač kai Lietuva 2013 m. antrąjį pusmetį pirmininkaus ES. Būtent kaip minėtus pinigus panaudoti jaunimo užimtumo didinimui, reikia Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo ir mokslo, Ūkio ir Finansų ministerijų koordinuotų pastangų.
Švietimo sistemos problemos
Jaunųjų bedarbių skaičiaus didėjimas susijęs su specialistų rengimų šalies aukštosiose mokyklose. Ne paslaptis, kad daugelis mokyklas baigusių abiturientų stoja į universitetus ar kolegijas rinkdamiesi populiariausias specialybes: teisę, vadybą, buhalterinę apskaitą. Būtent šių specialybių absolventams sunkiausia įsidarbinti, nes darbo rinka pakankamai prisotinta tokių specialistų (tiesa, yra ir tokios specialybės, kurių visada reikėjo ir reikės). Vadinasi, Švietimo ir mokslo ministerija turi skirti daugiau krepšelių toms profesijoms, kurių specialistų reikia šalies ūkiui, t.y. informacinių technologijų specialistai, lazerių fizikos mokslininkai (juk Lietuva siekia tapti žinių ekonomikos ir aukštųjų technologijų šalimi) ir pan.
Žinoma, Lietuvos darbo biržos duomenimis, 2012 m. sausio mėnesio paklausiausios specialybės išlieka administratoriaus, buhalterio, pardavimo vadybininko, pardavimo agentas (vadybininkas), projektų vadovo, programuotojo ir verslo paslaugų vadybininko. Matome, kad dalis specialybių sutampa su tomis, kurias įgijusių specialistų daugiausia įregistruojama Lietuvos Darbo biržoje. Čia iškyla kita problema, susijusi su jaunimo nedarbu – darbo patirties stoka. Pirmosios pakopos studijų metu studentai atlieka specialybinę praktiką. Jos trukmė įvairi: vienuose universitetuose vienas mėnuo (ketvirtame kurse), kituose nuo dviejų iki trijų (antrame, trečiame ir ketvirtame kurse). Vargu, ar per vieno mėnesio praktiką ketvirtame kurse studentas įgyja pakankamai darbo patirties... Tuose universitetuose, kuriuose praktikai skiriama vienas mėnuo, šis laikotarpis galėtų būti prailgintas iki trijų ar keturių mėnesių.
Būtina įvesti minimalų priėmimo į šalies aukštąsias mokyklas (šiuo metu, tai pačių aukštųjų mokyklų autonomijos reikalas). Tiesa, tai apribotų galimybes tų, kurie sutinka mokėti už aukštąjį mokslą. Tačiau Lietuva, kurioje daugiau nei 3 mln. gyventojų, turi beveik tiek pat studentų, kiek Austrija, kurioje apie 9 mln. gyventojų. Štai čia ir pradedama kalbėti apie per didelį studentų skaičių, o pastaruoju metu darbo rinkai trūksta kvalifikuotų darbuotojų. Tai reiškia, jog profesinis mokymasis nėra toks populiarus, nes dauguma stoja į universitetus.
Taip, yra labai gerai, kad kuo daugiau žmonių įgyja aukštąjį išsilavinimą, tačiau klausimas, kiek iš jų įgyja kokybišką aukštąjį išsilavinimą. Juk ne paslaptis, kad dalis aukštųjų mokyklų studentų po pirmo semestro ar pirmo kurso „meta“ studijas universitete ir stoja į kolegijas ar profesines mokyklas. Taip pat dalis likę „studentauti“, – nebijokime to pasakyti: gerai praleisti laiką, o ne studijuoti. Kiek tokį žaidimą galima tęsti?
Daug kas pasakys, kad vidurinėse mokyklose ar gimnazijose gauti pažymiai daugiausia rodo žinias, bet ne gebėjimus. Tas tiesa. Žinios reikalingos geram teoriniam pasirengimui, o gebėjimai praktiniam. Bet be elementarių teorinių žinių nebūtų geros praktikos. Todėl stebina kai kurių studentų teiginiai, jog teorija nereikalinga, reikia tik praktikos, nes darbo rinkoje teorijos nereikia. Šiuose žodžiuose yra dalis tiesos.
Taipogi ir dalis darbdavių nevisiškai teisingai mano, jog teorija nereikalinga. Tačiau tai nestebina, juk jie būdami studentais taip manė. Galima paklausti, ar norėtumėte, kad jūs operuotų chirurgas, kuris neturi pakankamai teorinių žinių. Žinoma, visi atsakytų, kad ne. Arba, jei projektuotojas, skaičiuodamas konstrukciją, remsis turimais pavyzdžiais, išvestomis formulėmis, bet nežinos, kaip toks formulės gaunamos? Sunkumų gali kilti norint apskaičiuoti nestandartinę konstrukciją. Tada populiariausių konstrukcijų žiniaraščiai, turimi pavyzdžiai ar išvestos formulės nepadės. Taip, yra kompiuterinės programos, bet reikia žinoti ir kaip ir kodėl būtent tokie tie skaičiavimai atliekami.
Aukštojo mokslo esmė – turint elementarias teorines žinias, išmokti susirasti reikiamą informaciją, ją susisteminti ir tinkamai pasinaudoti. Trumpai tariant, išmokti mokytis, nes mokytis reikia visą gyvenimą. Darbo rinkai reikia ir puikių kūrybingų, kritiškai mąstančių specialistų, strategų, kurie pasiūlytų naujų idėjų ir kurtų pridėtinę vertę. Nepamirškime, juk geras specialistas visada randa ir ras norimą darbą.
Finansinė parama padeda įgyti darbo patirties
Dažniausiai studijų metų įgyta darbo patirtis yra nepakankama norint pilnai įsilieti į darbo rinką. Ji turi būti mažiausiai metų trukmės. Įmonės nenoriai įdarbina jaunus, patirties neturinčius specialistus, nes darbdaviui reikia papildomai laiko ir lėšų apmokymui. Valstybė darbdaviams, įdarbinusiems jauną specialistą iki 29 metų, metus laiko skiria subsidiją, t.y. kompensuojama iki 50 proc. darbo užmokesčio ir nuo jo priskaičiuotos privalomojo socialinio draudimo įmokos. Darbdavio paskirtam asmeniui, kuris yra atsakingas už tokios rėmimo priemonės organizavimą, mokama iki 20 proc. subsidijos to asmens darbo užmokesčio kompensavimui.
Tai yra geros, bet, kaip reali situacija rodo, nepakankamos priemonės. Tad efektyviai panaudojant minėtas Europos socialinio fondo ir Europos regioninės plėtros fondo, taip pat sutaupytas Vidaus reikalų ministerijos administracinių gebėjimų tobulinimui skirtas lėšas, tokią rėmimo priemonę galima išplėsti bei finansuoti praktinius mokymus, stažuotes. Tai taikoma privačiame sektoriuje siekiantiems įsidarbinti specialistams. Tokią ar panašią rėmimo priemonę galima pritaikyti ir valstybės tarnyboje, pilnai panaudojant minėtas europines lėšas tam tikram jaunų specialistų skaičiui įdarbinti.
Kita priemonė, kalbant apie apskritai naujų darbo vietų kūrimą, galėtų būti įmonių pelno mokesčio diferencijavimas, t.y. mokestis būtų atvirkščiai proporcingas įmonės sukurtom darbo vietom. Pavyzdžiui, mokestis galėtų mažėti nuo 15 proc. iki 10 proc. Tai paskatintų kurti naujas darbo vietas. Be to, toks keinsistų požiūriui artimas sprendimas nebūtų rizikingas valstybei, nes nesukeltų infliacijos, turint omeny siekį užtikrinti makroekonominį stabilumą. Tačiau čia yra problema – įmonės gali pradėti kurti fiktyvias darbo vietas, tokiu būdu siekdamos gauti mokestinę lengvatą.
Esama gerų pavyzdžių
Ne ką mažiau svarbus ir verslo sąlygų gerinimas bei biurokratinės naštos mažinimas. Bene puikiausias to pavyzdys, bendradarbiaujant Socialinės apsaugos ir darbo, Ūkio, Finansų ministerijoms, Lietuvos centrinei kredito unijai ir investicijų ir verslo garantijų bendrovei „Invega“, numatyta galimybė kompensuoti 95 proc. sumokėtų palūkanų už labai mažas, iki 86 tūkst. Lt dydžio paskolas iš Verslumo skatinimo fondo. Tai taikoma ir naujai paimtoms, ir anksčiau paimtoms paskoloms, kada paskolos gavėjui buvo kompensuojama iki 50 proc. sumokėtų palūkanų.
Galiausiai verta pažymėti, jog svarbiausia privati iniciatyva, o ne siekis laukti valstybės malonės, nes iniciatyvos, veiklumas tikrai prisidės prie nedarbo mažinimo. Visuomenėje yra per daug pesimizmo, jog viskas blogai, tačiau krizės ateina ir praeina, valstybė iš jos išeis tikrai sustiprėjusi, pasimokiusi iš praeities klaidų, o ir ekonomika rodo geras augimo tendencijas.
Į ateitį reikia žvelgti optimistiškai, nevertinti visko per savo norų ir troškimų prizmę, o pažvelgti, kiek pasiekėme per 14 metų, palyginti, kokioje padėtyje buvome Rusijos finansų krizės metu, kiek per tą laikotarpį paaugo šalies ekonomika. Juk dėl ekonominės situacijos, dėl nedarbo kaltiname valdžią, lyg nežinodami, kad ne viskas nuo tos valdžios priklauso, o ir patys ją renkame.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!