Vieni tiki, kad Lietuva vis dar yra namai tūkstančiams KGB agentų, kiti tiki, kad pusė tų KGB agentų leidžia savo laisvalaikį mūsų Seimo rūmuose, treti gi leidžia dienas skaitydami apie slaptus skraidančius Rusijos tankus, kuriais jie ketina užkariauti visatą (ir aš čia nė kiek neironizuoju), ketvirti įsivaizduoja, kad paminklų niokojimas ir šlapinimasis ant bažnyčių Rusijoje kažkaip pridės žmonėms proto.
Žodžiu, realiai savo gyvenimo be Rusijos mes turbūt net neįsivaizduojam, nes jeigu staiga įvyktų kokie nors kataklizmai ir Rusija išnyktų nuo Žemės paviršiaus, tai mūsų laikraščių apimtys turėtų dar daugiau dėmesio skirti tiems itin ekscentriškiems bulvariniams skaitalams apie tai, kokius batelius šiandien nusipirko Zvonkė ir kodėl Egidijus Dragūnas gyvenime nėra perskaitęs nė vienos knygos.
Bet juokai baigiasi tada, kai įvairių Rusijos žiniasklaidos veikėjų avantiūros pradeda daryti įtaką mūsų visuomenės moralei, sukuria precedentus populizmui. Tikriausiai visi girdėjot apie tai, kad keletas jaunų mergaičių pasivadinusių „Pussy riot“ įkūrė savo... Na, būkim sąžiningi – sunku apibrėžti, ką ten jos įkūrė, bet trumpai tariant, jos susiburia ir rėkauja į mikrofoną, o šitą rėkavimą viešai pateikia kaip kovą prieš Putino totalitarizmą.
Putino režimas, kaip žinia, menki juokai, nes tiek žmonės Rusijoje, tiek ir pas mus Lietuvoje kenčia nuo jo agresyvios politikos. Kaip ir reikėjo tikėtis – rėkavimas į mikrofoną didelio efekto nesusilaukė, todėl teko ieškoti efektyvesnių būdų atkreipti į save dėmesį – ir štai kaip joms tai pavyko: rengė viešas orgijas, viešai prieš kameras (prekybos centre) su šaldyta vištiena masturbavosi, viešai gatvėje tuštinosi. Ir nieko keisto, kad visuomenės dėmesį vis dėlto pavyko atkreipti. Pavyko atkreipti ne tik visuomenės dėmesį – todėl dabar jos už vandalizmą atsidūrė kalėjime.
Retorinis klausimas Jums – kiek tokie metodai padeda kovoti su Putino režimu? Ir jeigu mes atmesime šitą kovos su Putinu aspektą (hipotetiškai laikydami, jog jis neefektyvus) – kokias išvadas galima padaryti apie tokius veiksmus?
Sveiki atvykę į dvigubų standartų šalį
Už vandalizmą nuteisus „Pussy Riot“ nares dviems metams kalėjimo, pasaulis netruko pareikšti savo pasipiktinimo. Tai darė įvairūs politikai, žurnalistai, skirtingų valstybių žmonės, kol galiausiai ukrainietiška ir kiek labiau sofistikuota „Pussy Riot“ versija „FEMEN“ nusprendė nupjauti ortodoksų bažnyčios kryžių taip išreikšdamos savo protestą prieš neadekvatų teismo sprendimą.
Neaišku, ar panelė Irina Ševčenko pati žinojo ar ne, tačiau taip jau sutapo, kad tas nupjautas kryžius buvo dedikuotas totalitarizmo aukoms atminti. Kitaip sakant, kovodama prieš totalitarizmą, ji išniekino kultūros paminklą, skirtą įamžinti totalitarizmo žiaurumams. Tikriausiai logiką čia įžvelgti net ir išmintingiausiems būtų sudėtinga, gal todėl N.Vasiliauskaitė mėgindama pateisinti šitą vandalizmą patogiai nutylėjo šitą egzotišką detalę.
Su ja būtų beveik galima sutikti, jei ne vienas „bet“. Peržvelkime pastarųjų pusės metų įvykius Rusijoje: dar vieni rinkimai, imituojantys demokratiją, kuriuos laimėjo Putinas, vienas opozicijos lyderių ir garsus pasaulio šachmatininkas G. Kasparovas suimtas neva už tai, kad įkando policininkui, sugriežtintos sankcijos rengiantiems protestus ir t.t. Regis priežasčių piktintis – begalės. Bet nei gerb. N.Vasiliauskaitei, nei jos kolegei J.Bielskienei tai kažkodėl nelabai rūpėjo. Tikrus kovotojus prieš Rusijos totalitarizmą jos lyg tarp kitko pamiršo, o štai šias dėmesio ištroškusias merginas – ėmėsi ginti. Galiausiai dar būtent nepritarimą jų metodams pateikė kaip didesnę blogybę iš dviejų. Neva ignoruodamas tai, ką jos daro, lyg ir nepritari kovai prieš Putiną.
Tai kągi jos vis dėlto padarė?
Diskreditavo feminizmą, Rusijos opoziciją ir suteikė beprotiškai puikų įrankį Putinui ir toliau užsiiminėti savo demagogija. Dabar pažiūrėkime, kokį portretą šios aktyvios Rusijos ir Ukrainos feministės, kovotojos už žmogaus ir ypač moterų teises, nupiešė. Kaip ir Sovietų Sąjungoje – Rusijos valdžia oficialiai yra ne žiauri diktatūra, tačiau atsidavusi savo tautai kovotoja prieš iškrypusią, amoralią Europą, kuri siekia jėga visus paversti homoseksualais, sugriauti tradicinę šeimą ir taip toliau.
Iki šiol tai buvo absurdas, kuriuo galėjo tikėti tik menkiausiai išsilavinusieji sluoksniai, tačiau dabar atsiras pagrindo skalambyti apie tai, kad visokios „Pussy Riot“ iniciatyvos iš tikrųjų yra finansuojamos iš Rusijai nedraugiškų valstybių, kad jų rodomos vertybės ir yra ta „iškrypusi Europa“ ir t.t.
Analogiškas teismas Vokietijoje parodys, kad Rusija nėra niekuo prastesnė už Vokietiją, o greta to – internetas dar ir kupinas medžiagos, kaip šitos merginos viešai tuštinasi, masturbuojasi, rengia orgijas ir lieka nebaudžiamos. Ką pamatys vakarai? Ogi daugiau laisvių nei yra vakaruose. Netikit? Pamėginkit kur nors Londone ant gatvės viešai nusituštinti arba užėję į kokį nors Vokietijos prekybos centrą išdulkinti šaldytą kalakutą.
Visų baisiausia, kad šitai užgožė tikras problemas – t.y. tikrųjų Rusijos opozicijos aktivistų nelaimes ir Putino iniciatyvas juos visiškai suvaržyti, apriboti jų teises taip dar labiau sumažinant pasipriešinimą Putinui. Galime mėginti oponuoti ir sakyti, jog štai pasaulyje atsirado tiek garsenybių, tokių kaip Madonaar P.McCartney, kurios viešai išreiškė palaikymą „Pussy Riot“, bet taip gali kalbėti tik vakarai, kurie nežino realybės.
Realybė yra tokia, kad jei Putinas būtų norėjęs - jau seniai šios mergaitės būtų buvusios uždarytos, ypač kai dvi iš jų dar ir diagnozuotos šiokiais tokiais psichiniais sutrikimais. Bet dabar Putinas galės ir užsiimti demagogine pompastika prieš Rusijos žmones, rodydamas jas kaip pavyzdį, amoralaus elgesio pavyzdį, nuo kurio jis apsaugo žmones ir taip imituoti tvarką Rusijoje. Galės ir jas paleisti anksčiau laiko - taip nustebindamas vakarus ir sukurdamas iliuziją, kad Rusijoje viskas nėra taip blogai.
Ką jis bedarytų - jo rankose įrankis, o Rusija yra izoliuota šalis, kuriai užsienio valstybių spaudimas visiškai nerūpi, nes Rusijos pažaboti Europos valstybės negali, tuo tarpu Rusijos dujos yra įrankis manipuliuoti Europos valstybėmis. Net jei taip ir nebūtų - tiek ES, tiek JAV kritika būtų lyg bangos, kurios atsimuša į tvirtą Rusijos propagandos ir geležinio kumščio uolą. Tai, kas vyksta dabar, yra panašiau į šou nei į kovą už žmogaus teises.
Svarbiausia – pats principas
Atmetus istorijos kontekstą, derėtų atkreipti dėmesį ir į patį principą, kurį taikome tiek Rusijai, tiek ir Lietuvos žmonėms, pateisindami tokius protestus. Ar du metai kalėjimo už išsišokimą bažnyčioje yra neadekvati bausmė? Be abejonės. Ar mes turėtume dėl to pasmerkti Putiną? Be abejonės. Ar politizuotos religinės institucijos yra grėsmė demokratijai, kirvis visuomenės pasitikėjimui? Be abejonės. Ar turėtume pasmerkti politizuotą bažnyčią – ar tai būtų Rusijos ortodoksai, ar net jei tai būtų ir Lietuvos katalikai? Be abejonės.
Ar aš turėčiau palaikyti prekybos centruose šaldytus kalakutus dulkinančius vyrus tik dėl to, kad jie kovoja už žmogaus teises? Ne. Todėl nepalaikau ir „Pussy Riot“, bet palaikau žmones, kovojančius už jų laisvę, kol jie nedaužo langų, nesprogdina automobilių ir nesutuština ant šaligatvio po mano langais. Svarbiausia – pats principas: jei pateisinsi vieną vandalą, tai kodėl neturėtum pateisinti kito?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!