Akinių pirkimo istorija: kaip pardavėja iš fėjos virto ragana

 (50)
Artėjančios žiemos šventės – tikras darbymetis prekybininkams. Kur pažvelgsi, ten akcijos – vieni siūlo draustis, kiti pirkti buitinę techniką ypatingomis kainomis, dar kiti primena, kad metai ritasi į pabaigą ir visiems reikia pasitikrinti regėjimą.
© Shutterstock nuotr.

Kad akis tikrintis būtina, turbūt žino ir penkiametis, bet prieš šventes toks „niekniekis“ nukrinta į privalomų atlikti darbų sąrašo apačią. Būtent todėl optikos salonai dabar primygtinai siūlo savo produkciją – vilioja didžiulėmis nuolaidomis vardiniams rėmeliams, kviečia nemokamai pasitikrinti regėjimą ar net pirkti korekcinius akinius už 1 litą. Ant pastarojo rinkodaros kabliuko pernai pats pasimoviau, tad šiandien noriu perspėti – pigaus ir kokybiško nebūna. Na, bent ne šiuo atveju.

O viskas buvo taip. Dar sausį pastebėjau, kad į lentą žvelgdamas iš tolimesnių universiteto auditorijos suolų neįžiūriu dėstytojų užrašytų formulių, tad tenka arba nusirašinėti nuo kolegos sąsiuvinio, arba nuleidus galvą sėsti prie moksliukų kompanijos pirmuosiuose suoluose. Trumpai tariant, pastebėjau, kad turiu regėjimo problemų, bet į jas numojau ranka ir prisiverčiau šį menkutį nepatogumą pamiršti iki pat naujų mokslo metų rugsėjį, kai netikėtai pastebėjau išskirtinę akciją studentams. Viena optika siūlė įsigyti akinius tik už 1 litą! Kas gali būti geriau? Jau litą tai aš tikrai atrasiu.

Taigi, ištaikiau laisvą valandėlę ir išsiruošiau į nemokamai akis patikrinti ir akinius už 1 litą parduoti žadėjusį saloną. Ten mane pasitiko iš toli besišypsančios akinių fėjos, nuvedė į tamsų kambariuką su protingais aparatais, patikrino akeles ir nutarė, kad akiniai man būtini. „Na ką, – sakau, – jei jau būtini, tai duokit tuos pačius geriausius ir kokybiškiausius už 1 litą“.

Aptarnavusi fėja šyptelėjo ir palydėjo prie specialiai man skirtos rėmelių lentynos. Praeidamas su ilgesiu nužvelgiau „Guess“, „Ray Ban“ ir kitokius prabanga dvelkiančius užrašus ir puoliau apžiūrinėti išskirtinai man pasiūlytus rėmelius. Visus pasimatavau gal kokius 4 kartus, kol išsirinkau labiausiai pusėtinus. Fėja primygtinai siūlė pamėginti ir ne tokius išskirtinius, todėl kiek brangesnius rėmelius iš kitų lentynų, bet aš, prisiminęs, kad kišenėje turiu lygiai 1 litą, išdidžiai atsisakiau ir pamėginau įtikinti, kad tie, kuriuos laikau rankoje, man patinka labiausiai.

Tada mudu su fėja prisėdome aptarti ne ką svarbesnio akinių stiklų klausimo. Ji ėmė pasakoti apie visokias šaunias antirefleksines dangas ir pačius nuostabiausius ultravioletinių spindulių filtrus. Mačiau, kad juda padažytos konsultantės lūpos, bet girdėjau vien baltą triukšmą, kol nepradėjo vardyti kainų...

„Nenoriu aš tų „pribumbasų“ ir „paturbinimų“, man tiesiog reikia paprasčiausių ir kokybiškiausių akinių už 1 litą“, – ištutenau. Ir staiga mano didžiulei nuostabai švelnioji fėja virto tikrų tikriausia arogantiška ragana. Pažvelgė į mane tokiu žaibuojančiu žvilgsniu lyg būčiau koks antrarūšis kotletas universiteto valgykloje. Nereikėjo būti genijumi, kad suprastum, jog ši moterytė linkusi būti draugiška tik tol, kol neįžvelgia mano kišenės turinio. Na ką, po ilgo pokalbio galiausiai supratusi, kad aš nebūsiu tas pelningasis klientas ir tikrai kišenėje turiu tik 1 litą, raganaitė sukando dantis, užpildė reikiamus popierėlius, atidavė 1 lito kasos aparato čekį ir pasistengė maloniai atsisveikinti.

Pirmas kelias savaites iš tiesų nuoširdžiai džiaugiausi, kad auditorijose pagaliau įžiūriu dėstytojų rašliavą. Po pirmojo mėnesio akinių stiklai kaip reikiant apsibraižė, dar po poros – nulūžo kojelė. Tada supratau, kad tai ne šiaip bėda bėdelė, o visa didelė problema – prie akinių tai jau pripratau, o naujiems įsigyti kišenė nepasiruošusi. Kojelę susiklijavau pačiomis paprasčiausiomis priemonėmis – nesilankstė, bet vėl galėjau nešioti akinius, kol... nenulūžo antra. Na, studentui nieko nėra neįmanomo – susiklijavau ir antrą. Tiesa, nesilankstančios dvi kojelės kėlė šiokių tokių nepatogumų, bet, kaip sakoma, šuo ir kariamas pripranta.

Dar po mėnesio išaušo mano gimtadienio rytas ir neestetinio suklijuotų rėmelių vaizdo nesužavėti tėvai padovanojo 300 Lt čekį naujiems akiniams. Naujųjų kokybė – nepalyginama. Juos nešioju juos daugiau nei metus – nei stiklai smarkiai susibraižė, nei kojelės lūžta, o ir šalčiui pakeitus šilumą rasoja kur kas mažiau, ir išvalyti juos daug lengviau. Žinoma, kainų skirtumas taip pat nepalyginamas.

Ar gailiuosi gaišęs laiką ir pirkęs akinius už 1 litą? Ne, nesigailiu. Tai buvo pirmieji mano akiniai ir pirmoji pamoka. Šiandien suprantu, kad pigaus ir kokybiško paprasčiausiai nebūna.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Mokytojos atsiųstas ketvirtoko atsakymas suspaus širdį: kam klausinėjate tokių dalykų? papildyta specialistės komentaru (332)

Esu mokytoja ir šiuo metu sukuosi standartizuotų testų ir kitokių man nelabai suprantamų veiklų rate. Tačiau šiuolaikinė švietimo sistema nesudaro galimybės ją bent kiek suprasti (bet čia atskirą straipsnį parašyti galėčiau, jei norėčiau). O šiandien tiesiog jūsų klausiu: pasižiūrėkite nuotraukas ir atsakykite, kur slypi šio ketvirtokams duodamo pildyti klausimyno prasmė?

Kritikuojate jus gydžiusius medikus? Pagalvokite apie pasekmes (21)

Žodžio galybė – neišmatuojama ir nepervertinama. Jis gali iškelti į padanges, o gali... ir užmušti. Naujiena šiais laikais dažniausia telpa į kelias taupias eilutes. Tačiau vis tiek guodžiamės, kad tenka kapanotis neišbrendamame iš informacijos srauto, kuriame kai kada pasimeta tai, kas svarbiausia...

Graudi prognozė, kaip Lietuva atrodys po 2 metų (18)

Atsikeliu 2019 metų liepos 17 d. rytą ir, iš anksto paruošęs pusryčius, išleidžiu vaikus į mokyklą. Liko tik dvi savaitės iki mokslo metų pabaigos, tad berniukai su džiugesiu skuba į paskutines etnologijos pamokas.

Dirbu Palangoje – man gėda pasakyti savo atlyginimą (142)

Gyvenimas susiklostė taip, kad po studijų gavau darbą sanatorijoje Palangoje. Svajonė išsipildė, nes dirbu tai, ko visada norėjau, padedu žmonėms reabilituotis po sunkių ligų. Tik labai liūdna, kad mano darbas yra labai menkai apmokamas.

Auklėtojos elgesys lopšelyje šokiravo: pabėgome tą pačią dieną (78)

Norėjau papasakoti apie pirmą dieną viename darželyje. Atvykusios su dukryte, buvome maloniai sutiktos, tačiau kai nuėjome į lopšelio grupę, buvau nustebusi. Įėjusi išgirdau, kaip auklėtoja su šeimininke apkalbinėja mažus lopšelio grupėje esančius vaikus, kad neva kažkuriam vaikui iš jų grupės vystosi silpnaprotystė, o tėveliai nieko nedaro.