Abiturientas: egzamino rezultatu buvo paniekintas mano triūsas!

 (214)
Sveiki. Rašau šį laišką ne dėl to, jog mano egzamino įvertinimas neleidžia man pasirinkti norimos studijų krypties, ar dėl to, jog nirštu ir trokštu išlieti pagiežą. Rašau dėl to, jog jaučiuosi tapes didelio neteisingumo auka. Neteisingumo, kuris turės įtaką mano gyvenimui ne dėl savo materialinės žalos.
© DELFI / Tomas Vinickas

Akstinas šiam laiškui – mano daugiametinio triūso išniekinimas ir garbės jausmo pažeidimas.
Lietuvių kalbos ir literatūros valstybiniam brandos egzaminui ruošiausi ištisus metus. Rugsėjo pradžioje į savo skaitymo planą įtraukiau ne tik privalomą literaturą, bet ir apie dešimt pasauline klasika pripažintų kūrinių (“Tuštybės mugė”, “Nusikaltimas ir bausmė”, “Didieji lūkesčiai” ir kt.).

Per visus mokslo metus parašiau apie 10 rašinių įvairiomis temomis, darbus rodžiau ne vienam mokytojui. Rašinys po rašinio, ir tos klaidos (struktūrinės bei stilistinės, kuriomis mano rašiniai jei kiek ir pasižymėjo, išnyko ir galutinai susiformavo akademinis rašymo stilius su puikia struktūra, logišku samprotaujamuoju turiniu, idealia gramatika ir tik retomis stiliaus klaidomis. Aštuonetas, kurį buvau gavęs mokslo metų pradžioje už rašinį apie gyvenimo cikliškumą, buvo žemiausias pažymis iš lietuvių kalbos pamokų per dvejus paskutinius mokymosi metus. Paskutiniai keli mano rašiniai buvo įvertinti dešimtukais, viename iš jų mokytoja neaptiko nei vienos klaidos. Metinis lietuvių kalbos pažymių vidurkis – 9,6.

Lietuvių kalbos įskaitai pasiruošiau kalbėti tema apie kelionių literatūroje vaizduojamus žmonių jausmus, rėmiausi M.K. Radvila – Našlaitėliu, Hermanu Melviliu bei Vaivos Grainytės knyga “Pekino dienoraščiai”. Mokytojų vertintojų verdiktas- maksimalus taškų skaičius. Gegužės mėnesį, užvertęs didžiojo rusų klasiko Levo Tolstojaus “Karą ir taiką”, tikėjausi, jog mano lietuvių literatūros žinios bei samprotavimo įgūdžiai bus visiškai įtvirtinti giliomis pasaulio genijų idėjomis. Idėjomis, plintančiomis iš lūpų į lūpas, graviruojamomis ant nuogų kūnų ar rašomomis ant Berlyno sienos likučių. Idėjomis, kurias pripažįsta ir vertina visas pasaulis, nuo kurio Nacionalinis egzaminų centras, pasirodo, slepiasi, užsklendęs duris kone per prievartą brukamais rašymo šablonais.

Pripažįstu, jog mano rašybos stilius yra pakankamai niveliavęs, nes privalėjau taikytis prie absurdiškų kūrybos normų, esu visiškai užtikrintas, jog tas normas įvykdžiau, laikydamas lietuvių kalbos ir literatūros valstybinį brandos egzaminą. Pasirinkęs temą apie atlaidumą, rėmiausi Juozo Apučio, mano nuomone, nepelnytai per mažai Jono Biliūno užgožto humanisto kūriniu, jau minėto Levo Tolstojaus romanu ir V. M. Tekerėjaus “Tuštybės muge”. Įžangoje, pagal visus reikalavimus, iškėliau hipotezę ir pasirinkau aspektą : atlaidumas ir žmogaus silpnumas yra dvi viena nuo kitos nepriklausančios savybės, pasireiškiančios per prigimtį ir ryškiausiai atskiriamos ribinėse situacijose. Pirmų dviejų kūriniai įrodo, jog atlaidumas gali pasireikšti ir stipraus žmogaus veikloje, Tekerėjaus romanas akivaizdžiai imponuoja, jog atlaidumas gali būti silpnumo pasekmė. Išvada: kadangi atlaidumas ir silpnybė gali būti ir silpno, ir valingo individo bruožai, tai atlaidumas yra savybė, kuriai netaikytinas skirstymas pagal žmonių stiprybę. Išverčiu tai į lietuvių kalbą vertintojams : mano atsakymas – ir taip, ir ne. Iš esė rašymo patirties ir iš vertinimo kriterijų žinau, jog toks atsakymas yra galimas.

Todėl galite įsivaizduoti mano nuostabą, kai, atsidaręs rezultatų nuorodą, išvydau groteskiškai miniatiūrinius skaičius : 41. Keturiasdešimt vienas. Tiek, ko gero, aš surinkau vien už gramatiką. Visa kita Petronėlei ir Zitai iš Zarasų rajono pasirodė kaip dešimtmečio sapalionės. Nors ir tekinas bėgau į mokyklą užpildyti prašymo dėl apeliacijos, nepuoselėju didelių vilčių – egzaminų centras niekuomet nepasižymėjo klaidų pripažinimu. Dabar, susitaikius su tikrove, man kyla klausimas ne tik Nacionaliniam egzaminų centrui, bet ir Švietimo ministerijos atstovams. Aš nesiruošiu nei emigracijai, nei savižudybei, nei kokiam kitam veiksmui, dažnai nulemiamam tokios įtakingos neteisybės, jei mano skundas liks neišgirstas, į šį klausimą toliau ieškosiu atsakymo čia, Lietuvoje. Ar žmogus, visa gyvenimą buvęs vertinamas puikiais pažymiais už gimtosios kalbos mokėjimą, ir tik pabaigoje išvydęs trijų pirštų kombinaciją, gali kaltinti save kažko nepadarius?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Mokytojos atsiųstas ketvirtoko atsakymas suspaus širdį: kam klausinėjate tokių dalykų? papildyta specialistės komentaru (331)

Esu mokytoja ir šiuo metu sukuosi standartizuotų testų ir kitokių man nelabai suprantamų veiklų rate. Tačiau šiuolaikinė švietimo sistema nesudaro galimybės ją bent kiek suprasti (bet čia atskirą straipsnį parašyti galėčiau, jei norėčiau). O šiandien tiesiog jūsų klausiu: pasižiūrėkite nuotraukas ir atsakykite, kur slypi šio ketvirtokams duodamo pildyti klausimyno prasmė?

Kritikuojate jus gydžiusius medikus? Pagalvokite apie pasekmes (21)

Žodžio galybė – neišmatuojama ir nepervertinama. Jis gali iškelti į padanges, o gali... ir užmušti. Naujiena šiais laikais dažniausia telpa į kelias taupias eilutes. Tačiau vis tiek guodžiamės, kad tenka kapanotis neišbrendamame iš informacijos srauto, kuriame kai kada pasimeta tai, kas svarbiausia...

Graudi prognozė, kaip Lietuva atrodys po 2 metų (18)

Atsikeliu 2019 metų liepos 17 d. rytą ir, iš anksto paruošęs pusryčius, išleidžiu vaikus į mokyklą. Liko tik dvi savaitės iki mokslo metų pabaigos, tad berniukai su džiugesiu skuba į paskutines etnologijos pamokas.

Dirbu Palangoje – man gėda pasakyti savo atlyginimą (142)

Gyvenimas susiklostė taip, kad po studijų gavau darbą sanatorijoje Palangoje. Svajonė išsipildė, nes dirbu tai, ko visada norėjau, padedu žmonėms reabilituotis po sunkių ligų. Tik labai liūdna, kad mano darbas yra labai menkai apmokamas.

Auklėtojos elgesys lopšelyje šokiravo: pabėgome tą pačią dieną (78)

Norėjau papasakoti apie pirmą dieną viename darželyje. Atvykusios su dukryte, buvome maloniai sutiktos, tačiau kai nuėjome į lopšelio grupę, buvau nustebusi. Įėjusi išgirdau, kaip auklėtoja su šeimininke apkalbinėja mažus lopšelio grupėje esančius vaikus, kad neva kažkuriam vaikui iš jų grupės vystosi silpnaprotystė, o tėveliai nieko nedaro.