Tokios humanizuotos erdvės tėra vyšnia ant torto, kuri uždedama sutvarkius viešąjį transportą. Kol tai nėra padaryta Vilniuje, toks Instagramo nuotraukų iš vakarų miestų vaikymasis atrodė ciniškai. Ne parkavimo vietų ir eismo juostų atiminėjimu sprendžiamos struktūrinės transporto problemos.
Tačiau siaurinimas ir humanizavimas nėra tas pats ir egzistuoja kita šio proceso pusė: Lietuvos reglamentas (STR) numato optimalius gatvės pločius pagal gatvės kategorijas, kai didelė dalis Vilniaus gatvių yra išasfaltuotos pagal sovietinius standartus ir yra smarkiai per plačios. Sovietines juostas perasfaltuoti kainuoja brangiau, o naudos tas papildomas plotis važiuojant 50 km/h neduoda niekam: pralaidumas nepadidėja nei kiek, pailgėja tik perėjų ciklai, nes pėstiesiems pereiti tokią gatvę užima ilgiau laiko, likę eismo dalyviai praranda daug erdvės. Tokias gatves tiesti Lietuvoje šiuo metu yra nelegalu.
Geras Šimašiaus laikų sovietinių juostų „siaurinimo“ pavyzdys galėtų būti Pylimo, Basanavičiaus ir Trakų gatvės sankryža. Eismui pasiliko tos pačios trys juostos – jose puikiai įsitenka ir dažnai ten važiuojantys autobusai, ir likęs eismas. Tačiau ten dar tilpo ir kelios parkavimo vietos, kurių trūksta Senamiestyje, ir nemažai žalumos, o pėstiesiems pereiti gatvę užima mažiau laiko. Tai pat, piko metu, nebeatsiranda gudručių, bandančių iš trijų juostų padaryti keturias. Tad laimėjo visi.
Kadenciją pradėjus Benkunskui, gatvės pradėtos masiškai perasfaltuoti ir tai yra puiku, nes kai kurios jų atrodo labai prastai. Vis tik buvau šokiruotas, kai sužinojau, kad visos jos yra ne tik perasfaltuojamos pagal sovietinius pločius, bet ir sužymimos pagal sovietinį žymėjimą. Tai nebūtų legalu naujiems keliams, tačiau, pasirodo, esamų kelių remontą galima daryti ir „paprastuoju“ būdu (kad ir ką tai reikštų).
Pagal STR, eismo juosta miesto gatvėje turi būti iki 3,25 metrų pločio – Panerių gatvėje perasfaltuotų juostų plotis yra vos ne 6 metrai! Toje gatvėje laisvai galėjo tilpti daugiau parkavimo vietų, daugiau vietos liktų ir pėstiesiems, sutrumpėtų perėjų ciklai. Tas pats buvo padaryta ir Liubarto, Jakšto gatvėse bei daugybėje kitų.
Kadangi dažnai važinėju dviračiu, labai laukiu pakrantės dviračių tako tarp Žaliojo ir Baltojo tiltų – tačiau jau paruoštas projektas neseniai buvo atmestas, nes projekte buvo siūloma Goštauto gatvės juostas „susiaurinti“ iki lietuviško standarto (juostų liktų tiek pat, tad automobilių eismui įtakos tai nebūtų turėję). Savivaldybė turės mokėti mūsų visų pinigus projektavimo kompanijai, kad ji perdarytų projektą, projekto sprendiniai, greičiausiai, bus gerokai brangesni, asfaltavimas irgi bus brangesnis, pailgės pėsčiųjų perėjų ciklai. Šiuo metu kelio šonai yra apdulkėję ir matosi, kad jais niekas nevažinėja. Tad, jei jau asfaltuojame tokį plotį ir mokame didžiulius papildomus pinigus dviračių takų įrengimui, gal vertėtų jį ir protingai išnaudoti, pavyzdžiui, įrengiant ten papildomą parkavimo juostą? O jei jau tiesiame tik 4 juostas, tai tiesiame jas kaip priklauso ir sutaupom krantinės remontui?
Mano aplinkoje mažai kas palaikė Šimašiaus humanizavimą, kur iš žmonių buvo atiminėjamos eismo juostos ir parkavimo vietos, tačiau visi palaiko gatvių tiesimą (ir perasfaltavimą) pagal lietuviškus, o ne sovietinius, STR. Turėjome merą, kuris darė sprendimus pagal Instagram patiktukų skaičių, dabar turime merą, kuris taško pinigus papildomam asfaltui, kuris neteikia miestui jokios naudos.
Norite pranešti naujieną ar išsakyti savo nuomonę? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt