Psichologė: norėdami tapti laimingesniais, turime prižiūrėti savo mintis - vienintelį mūsų valdomą dalyką

 (54)
XXI a. kaip niekada anksčiau gausu patyčių, smurto, nepagarbos... Kiekvienas žmogus su šiomis blogybėmis susiduria kiekvieną dieną. Apie pasekmes ir pagalbą kalbamės su psichologe Asta Budvytiene.
© Shutterstock nuotr.

- Kaip, Jūsų manymu, informacija, skirta pilnamečiams, bet prieinama visiems, veikia nepilnamečius?

- Informaciją, skirtą suaugusiems, vaikai supranta ir priima savaip, nes neturi nei gyvenimiškos patirties, nei kritiško mąstymo. Paauglystėje kritiškas mąstymas atsiranda, tačiau vaikas dar nesugeba tinkamai susitvarkyti su kilusiomis emocijomis. pavyzdžiui, žiūrint filmą, skirtą suaugusiems arba laidas apie nelaimes, kyla įvairių nemalonių jausmų – baimės, pykčio, skausmo, gailesčio, noro keršyti. Vaikai ir paaugliai arba reaguoja perdėtai, arba siekia tokių stiprių jausmų išvengti padarydamas netinkamas išvadas, pavyzdžiui, kad tai yra nieko tokio.

Dar prieš kelias dešimtis metų buvo visiems aišku ir įprasta, kad vaikai suaugusiųjų pokalbiuose nedalyvauja. Nevaikiškos temos (šeimyninės problemos, finansiniai rūpesčiai, karas) būdavo aptarinėjamos vaikams užmigus arba išsiuntus juos į kitą kambarį. Nors frazė „tai ne tavo reikalas“ vaikus pykdydavo, tačiau tai juos apsaugodavo nuo bereikalingo streso ir iš vaiko nebūdavo atimama vaikystė. Šiais laikais tėvams apsaugoti vaiką nuo bereikalingos informacijos labai sunku, tačiau stengtis reikia. Vaikas turi būti vaiku ir nesukti galvos dėl suaugusiųjų reikalų.

- Kodėl vis daugiau dėmesio skiriame ne vidiniam žmogaus pasauliui, o materialiajai padėčiai?

- Norėčiau žmogaus pažinimą palyginti su vandeniu. Ežero arba jūros gilumas galime patyrinėti tik tada, kai vanduo yra ramus, be to, turime į jį panerti. Tam, kad suprastume savo ar kito žmogaus vidinį pasaulį, reikia nurimti, skirti tam laiko ir pastangų (panerti).

Dabar gyvename nuolatinio skubėjimo ir įtampos laikotarpiu. Turėti laisvo laiko pasidarė tarsi nemadinga. Todėl ir pradedame labiausiai vertinti tuos dalykus, kurie matomi paviršutiniškai – pinigai, drabužiai, daiktai, užimamos pareigos, na, gal dar akivaizdžios charakterio savybės. Be to, kuo daugiau žmonių supa, tuo sunkiau kiekvienam jų skirti pakankamai dėmesio. O ir naujausiosios technologijos bendravimą skurdina, nes jų pagalba geriau sužinai, ką žmogus veikia, kur buvo, ką pirko – kitaip sakant, išoriškai matomus dalykus, o ne koks žmogus yra, ką jaučia, ką aš pats jaučiu būdamas šalia.

- Kokie veiksniai iššaukia tarpusavio pašaipą, patyčias?

- Ši tema yra labai sudėtinga ir turbūt verta atskiro straipsnio. Veiksnių yra daug, sunku nustatyti kiekvieno jų reikšmę, todėl nėra lengvo ir greito sprendimo, kaip tai įveikti. Tačiau suaugusieji, dažnai nežinodami, ką daryti, bei jausdamiesi nepatogiai dėl tokios situacijos, nori, kad patyčių auka tapęs vaikas pats išsispręstų problemą ir jiems nereikėtų kištis.

Jie dažnai sako „nekreipk dėmesio“, „duok atgal“, „būk tvirtas“ ir pan. Tačiau dažniausiai, kai vaikas pabando atsikirsti, yra išjuokiamas, nes žemintojų paprastai yra ne vienas. Patyčių problematiką tyrinėjantys psichologai išskiria dvi veiksnių grupes: susijusias su mokykla ir su šeima. Pažeminimai šeimoje (nuolatinė kritika, rėkimai ant vaiko, nerealūs reikalavimai, perdėtos bausmės ar grasinimai) gali daryti įtaką, kad vaikas mokykloje taip pat taps patyčių auka arba, jei jausis stipresnis, „atsigriebs“ skriausdamas kitus. Jei šeimoje nėra aiškių ir suprantamų taisyklių, vaikas atėjęs į mokyklą taip pat gali nuoširdžiai nesuprasti, kodėl taisyklių turi laikytis čia. Be to, vaikai stebi, kokiu būdu nesutarimus sprendžia suaugusieji ir iš jų mokosi.

Mokyklos veiksniai: nėra projekto, kuriuo mokykla skatintų pagarbą sau, kitiems bei aplinkai, kuriame būtų nurodoma, kad bet kokie tiesioginiai ar netiesioginiai pažeminimai nebus toleruojami ir bausmės už tokį elgesį pateiktos raštu. Kartais mokyklose vaikai patiria pažeminimų ir iš mokytojų ir vaikams susidaro įspūdis, kad taip elgtis galima ir teisus tas, kuris stipresnis. Tam tikrų vaikų lyderiavimas taip pat gali lemti, kaip elgsis grupė. Jei lyderis bus kenkėjas, jo pavyzdžiu gali pasekti ir dalis ar net visa klasė.

Dar viena didelė problema – vaikų, kurie stebi patyčias, tylėjimas. Nors jie užjaučia auką, gaili, bet bijo būti palaikyti skundikais ar patys tapti aukomis. Neretai tokį elgesį palaiko tėvai, sakydami: „tik tu nesikišk!“. Be to apie patyčias yra daugybė mitų, kaip, pavyzdžiui, „tai vaikus grūdina“, „auka pati dėl visko kalta“, „tai nieko tokio, tik vaikiški žaidimai“ pan. Iš tiesų nederami, destruktyvūs žodžiai ar veiksmai kenkia visų vaikų savivertei, reputacijai, saugumo jausmui, žaloja asmenybę ir visiškai neskatina bendradarbiavimo, tik griauna mokymuisi reikalingą mikroklimatą.

Todėl vaikams patariu niekada netylėti patiriant ar matant pažeminimus. Pasakokite tiems suaugusiems, kuriais pasitikite: tėvams, mokytojams, auklėtojams, administracijai, psichologei, socialinei darbuotojai... Na, jei aplinkoje nėra žmogaus, su kuriuo jaučiatės saugus, skambinkite į Vaikų liniją, jiems išsipasakokite.

- Kokie veiksniai dažniausiai iššaukia mintis apie savižudybę?

- Paprastai net ir galvojantys apie savižudybę iš tikrųjų nenori mirti – tiesiog žmogui jo problemos atrodo nepakeliamos, neišsprendžiamos, jis nesijaučia suprastas ir nemato vilties, kad tai kada nors baigsis. Vaikams svarbiausia gauti savo tėvų emocinę paramą – meilę, paguodą, supratimą, pripažinimą, kad jiems esi svarbus.

Kartą savižudybių konsultantė viename seminare išsakė kabai kategorišką mintį – kad „ vaikas ištvers labai daug ir niekada nenusižudys, jei šeimoje jausis gerai“. Be abejo, nereikia atmesti ir paties savižudžio atsakomybės – juk tai jis pasirenka tokį kelią. Problemų turime visi ir kartais netgi labai didelių, tačiau galvojame, ką daryti, kaip spręsti, kur ieškotis pagalbos, į ką kreiptis. Galų gale pasvarstyti, ar tikrai jau tos problemos tokios didelės ar kaip jos man atrodys po 10 ar 20 metų. Kartais pakanka kam nors išsipasakoti, būti suprastu ir į problemas imama žiūrėti tarsi iš šalies, todėl žmogus pats atranda išeitį. Neretai iš psichologo kabineto išėję klientai sako: „niekuo man tas psichologas nepadėjo, aš pats išsisprendžiau savo problemas“. Ir tai yra puiku, nes rodo, kad žmogus pajėgus pats susitvarkyti su savo gyvenimu, tuo metu jam reikėjo tik kito žmogaus paramos, pabuvimo šalia.

- Kartais paaugliai priklauso įvairioms grupėms: sektoms, „emo“ ir kt. Kaip tai vertinate?

- Taip, ir ne tik paaugliai, bet ir suaugę žmonės. Pradžia būna labai patraukli – tave išklauso, supranta, palaiko, užjaučia, sukuriama daugybė ritualų. Ten žmogus pasijaučia svarbus, reikalingas, priimamas toks, koks yra, ir, paaugliams turbūt svarbiausia, grupės nariu. To negaudamas iš artimųjų, žmogus pasijunta lyg rojuje.

Deja, buvimas jose bet kam gali būti pražūtingas, nes vėliau „grupės nariai“ pradedami išnaudoti, įvairiomis priemonėmis „atimamas“ savarankiškas mąstymas, patiriamas psichologinis teroras ir dažnai privedama prie savižudybės. Itin reti atvejai, kai tokių grupių nariai patys išeina, nebent juos kas nors „ištraukia“. Laimei, paaugliai turi virš galvos savo „bosus“ – tėvus, mokytojus, kurie yra už juos atsakingi. Todėl tėvai turi domėtis, kur tuo metu yra jų vaikas, ką veikia ir su kuo leidžia laiką. Mokytojams ar draugams kilus įtarimų ar sužinojus apie žmogaus priklausymą netradicinei bendruomenei, privalu nedelsiant „skambinti pavojaus varpais“.

- Vis dažniau kyla tarpusavio nesusikalbėjimas, negebėjimas išklausyti ir priimti kitokią nuomonę. Kodėl taip atsitinka?

- Egocentriškumas – tai įsitikinimas, kad pasaulis yra būtent toks, kokį aš matau, o teisybė yra tokia apie kokią kalbu aš. Ši savybė trukdo gerai sutarti, nes teisybės niekada nebūna vienos. Nenoras į situaciją pažiūrėti kito žmogaus akimis apsunkina bendravimą.

Kita problema – klaidingi įsitikinimai. Pavyzdžiui, jei jau aš neprieštarauju, reiškia, visiškai tam pritariu. Arba jei mano nuomonė kitokia, tai mes jau ne draugai. Bet juk taip nėra, neprivalome perimti kitų požiūrį. Galima išklausyti kitą, suprasti ir pasakyti garsiai ar mintyse „tai tavo nuomonė, o mano nuomonė yra kitokia“.

- Kaip pradėti džiaugtis gyvenimu ir tapti laimingais?

- Yra toks išmintingas posakis: jei nori būti laimingas, tai ir būk. Jausmai kyla ne tik dėl išorinių aplinkybių, bet ir požiūrio į jas. Mokslininkai tyrinėjo, kiek svarbūs įvykiai gyvenime keičia subjektyvų laimės pojūtį. Jie pastebėjo, kad net ir esminiai įvykiai (artimojo netektis, laimėjimas loterijoje, vestuvės, skyrybos, tapimas invalidu, svajonių išsipildymas) tik kuriam laikui sukelia euforiją arba didelį skausmą, tačiau jiems atslūgus savo laimę žmonės vertina panašiai kaip iki įvykio.

Todėl norėdami tapti laimingesniais mes turime nuolatos prižiūrėti savo mintis, požiūrius - vienintelius dalykus, kuriuos galima tikrai valdyti. Žmonių nepakeisime, įvykiai vyks, pasaulis suksis, o mintys yra tiktai mūsų. Tai vadinama psichologine higiena.

Mums įprasta praustis, valytis dantis, skalbti rūbus, švarinti namus ir aplinką tam, kad būtume sveiki ir gražūs, o ar pagalvojote, kad jausmų higiena ne mažiau svarbi. Atpažinkite negatyvias mintis, kurios slegia, skatina pesimizmą, nepasitikėjimą savimi ir keiskite konstruktyviomis. Vietoj „Koks aš žioplys“ sakykite „Visiems pasitaiko, bet kitą kartą būsiu atidesnis“. Teigdami „Aš nesugebėsiu“, „Aš neturiu pinigų“ užprogramuosite save nesėkmei. Geriau klausti savęs „Kaip galėčiau geriausiai tai atlikti?“, „Kaip užsidirbti daugiau?“. Tai skatins smegenis dirbti, ieškoti išeities ir anksčiau ar vėliau ateis gera idėja.

Galvoti teigiamai yra taip pat lengva ar sunku kaip ir neigiamai. Tai įprotis. Mintimis mes galime susikurti savo pasaulį arba jį sugriauti. O juk tiek yra dalykų, už kuriuos turėtume būti dėkingi. Noriu pacituoti internete rastus pastebėjimus, kurie įkvepia dėkingumo jausmą:

Jeigu niekada nepatyrei įkalinimo vienatvės, paskutinės kankinimų agonijos, žūtbūtinės kovos pavojaus ar mirtino badavimo kančių, esi laimingesnis už 500 milijonų šios Žemės žmonių.

Jeigu gali nevaržomai reikšti savo įsitikinimus ir tai darydamas neabejoti, kad būsi suimtas, kankinamas ar nužudytas, esi laimingesnis už 3 milijardus tokių pačių kaip tu.

Jeigu šį rytą atsibudai ir jautiesi labiau sveikas nei sergantis, tai esi laimingesnis už milijoną žmonių, kurie neišgyvens iki kitos savaitės.

Jeigu turi ką valgyti, apsirengti, stogą virš galvos ar bent vietą, kur gali miegoti, tai esi turtingesnis už likusius 75 proc. visų šiandien Žemėje gyvenančių žmonių.

Jeigu turi pinigų banke, grynųjų piniginėje ir nors keletą centų, pamirštų kur nors stalčiuje ar taupyklėje, tai esi vienas iš 8 proc. šio pasaulio turtingųjų.

Jeigu tavo tėvai dar gyvi, turi šeimą, tu esi tikra retenybė.

Jeigu šypsaisi ir iškėlęs galvą džiaugiesi tuo, kas esi ir ką turi, jauskis išskirtinis. Dauguma žmonių neabejotinai galėtų elgtis taip kaip tu, tačiau dažniausiai kuo labiau gali, tuo labiau to nedaro.

Jeigu gali laikyti kieno nors ranką savojoje, apkabinti ar nors pabūti kartu, esi vienas iš laimingiausių pasaulio žmonių. Daugeliui ši galimybė yra prievarta atimta, o dar daugiau iš tų, kurių niekas nevaržo, bet jie pamiršo, kaip tai daroma.

Stabtelėk dar kartą. Tu skaitai šias eilutes, kai daugiau nei 2 milijardai žmonių visai nemoka skaityti.

Verta susimąstyti? O juk sąrašą galima tęsti iki begalybės!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Pirkėjas papasakojo, kaip viskas vyko sekmadienį Mindaugo „Maximoje“ (8)

DELFI skaitytojas tapo parduotuvėje „Maxima“ Mindaugo gatvėje sekmadienio vakarą įvykusio incidento liudininku. Jį nustebino parduotuvės darbuotojų reakcija.

Tikėjosi ramiai pasmaližiauti kavinėje – supykdė radinys leduose (164)

Rugpjūčio 17 d. su draugu ir vaikais lankėmės Vilniaus Bernardinų sode. Ten mažieji žaidė ant, atrodo, jau saugių žaidimų įrenginių, pasisupo ir karusele prie kavinės „Sugarmour“ Vasaros Rezidencijos.

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (54)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.

Įspėja dviratininkus: šioje Kauno vietoje būkite akylesni (79)

Norėjau pranešti apie įvykį, kuris nutiko rugpjūčio 15 d. dienos metu tarp 14.00 iki 16.50 val. Buvau nuvažiavęs su dviračiu prie Kauno bazių Pramonės p. 1.

Prašo padėti susirasti darbą: esame jauna šeima ir mums labai trūksta pinigų (133)

Pamačiusi darbo (darbo, o ne pašalpos) maldaujančių žmonių prašymus, dažnai atkreipdavau dėmesį ir aš. Ir visuomet apimdavo toks nenusakomas nesmagumo jausmas. Kokioje beviltiškoje situacijoje turėjo atsidurti toks žmogus, kad viešai atvertų savo žaizdas? Dabar pati savo kailiu suprantu, kad tai padaryti nėra lengva.