Viena DELFI diskusijos dalyvių prisipažino, kad jos šeimoje nebuvo vartojamas alkoholis, tačiau vis dar baisu prisiminti patirtą tėvų smurtą.
„Augau šeimoje, kur nei motina, nei tėvas nevartojo degtinės. Ir visi šią šeimą laikė normalia. Taigi, ne degtinė protą kartais sumaišo – yra tėvai despotai. Jų nepasirinksi. Būdama 63 – ejų, negaliu iki šiol pamiršti tų metų. Ir niekam negaliu papasakoti, nes niekas nepatikės. Taigi, neverskime čia kaltės tik degtinei. Manau, kad dabar tokių šeimų mažai. O anksčiau jų daugiau buvo ir mokytojai, kokie buvo, baisu ir atsiminti tuos laikus“, – teigė moteris.
Kita komentatorė atviravo, kad po eilinio tėvo smurto priepolio, mama liepdavusi tylėti ir niekam neišsiduoti.
„Deja, taip yra... Mane tėvas mušdavo, motina buvo įsakiusi tylėti apie tai, kas vyksta šeimoje. Tylėjau. Bet mokytojai turėjo matyti, tik niekam nebuvo įdomu. Tėvas išsiliedavo daugiausiai ant manęs, brolį saugojo, motina tik kartą gavo. Jau matydavau, kad jis nori ant manęs išsilieti susikaupusį pyktį, pradėdavo kabinėtis prie visko, toks net drebantis iš įsiūčio. Žinodavau, kad „daužys“, tas laukimas, kada gausi smūgius neapsakomas, nes gaudavau net už tai, kad ne ten stoviu.
Ir mokytojai geručiai, skambindavo per susirinkimus dėl mano elgesio, linksniuodavo, nors net mokykloje buvau tyli, su niekuo nešnekėdavau, beveik nebendraudavau. Buvau įsibauginęs, atsiskyręs nuo visų mušamas vaikas, bet niekas nemate mėlynių, kad nelabai galiu sedėt, taip, ramiai, pabandykit, gerbiami mane skundę mokytojai, išsedėt pamoką ramiai, kai esi taip sudaužyta. O už mokytojų skundus dar atsiimdavau“, – liūdnai užbaigė savo nuomonę skaitytoja.
Dar viena diskusijos dalyvių prisiminė, kad paskutinį kartą sumušta buvo 19 metų. Tuomet ji net nedrįso cyptelėti, nes mama buvo miestelyje gerbiama moteris.
„O aš patyriau smurtą mamos rankomis. Paskutinį kartą, kai man buvo 19, jau dirbau, grįžau pas mamą atostogų. Net necyptelejau, kai „daužė“, mano kūnas buvo toks, kad gal 5 – 6 dienas neišėjau iš kambario. Mama miestelyje buvo gerbiama ir žinoma. Tėvai buvo išsiskyrę, todėl neturėjau užtarėjo. Dabar turiu keturis anūkus ir vis dažniau vakarais sugrįžtu į vaikystę, galvodama, kad vaikų namuose nebūčiau patyrusi tokių patyčių ir smurto, ką teko patirti. Tas skausmas vis aštrešnis, nors mano vaikai nuostabiai auklėja savo atžalas. Išvada: pažiūrėkim į vaiko akutes, nors jis auga lyg nepriekaištingoje šeimoje, ar jos spindi ar jose liūdesys. Juk ne viskas auksas, kas auksu spindi!“, – konstatavo ji.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Viešųjų ryšių specialistės Danutės Umbrasienės komentaras DELFI, kaip elgtis pastebėjus galimą smurtą prieš vaikus:
„Kiekvieno žmogaus pareiga – pranešti apie vaiko (galimą) nepriežiūrą ar smurtą prieš jį. Apie tai jis gali informuoti (ir anonimiškai) telefonu, laišku ar nuvykus vaiko gyvenamosios vietos savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių (tarnybą), policiją (ne darbo valandomis).
Pranešant apie vaiko teisių pažeidimus, savivaldybių administracijų Vaiko teisių apsaugos skyrių specialistams pateikiama su situacija susijusi informacija (vaiko duomenys, jei žinoma, gyvenamasis adresas, požymiai, faktai, jog vaikas galimai patiria nepriežiūrą ar smurtą)“, – teigė specialistė.
