Nupirkom 2 didelius melionus. Aš dar išrinkau tokį nemažą, nes bijojau, kad bekalbėdamos nepritrūktume. Paprašiau Birutės, kad parašytų, kai jau bus netoli stotelės. Ji atrašė, kad bus už 10-13 min. Kai gavau skambutį iš jos, ji jau buvo stotelėje ir aš jai pasakiau: „Tu pereik gatvę, kitoj pusėj lauks kambariokė Judita“. Tuo pačiu metu, kai baigiau skambutį, Judita buvo tik ką išėjus iš buto. Po kelių minučių sulaukiau kambariokės skambučio, kuriame ji liepė man staigiai skambint Birutei, nes kažkokia mergina guli pertrenkta netoli perėjos, o pačios draugės niekur aplink nesimato. Skambinau vieną kartą, antrą – jokio atsako.
Nusprendžiau nubėgti pažiūrėti, kas ten atsitiko. Galvoje buvo daug įvairiausių minčių. Jaudinausi, galvojau, gal Birutė tiesiog negali atsiliepti, juk ką tik įvyko avarija, gal negirdi, bet tuo pačiu metu meldžiausi, kad ten nebūtų ji. Nubėgusi pradėjau žvalgytis, mačiau tik Juditą, kuri buvo apsikabinusi su pusesere. Tada akys nukrypo į įvykio vietą, pamačiau merginą, gulinčią kraujo klane ir medikus, bandančius ją patraukti. Dėl šoko iš pradžių neatkreipiau dėmesio , kad ta mergina kūno sudėjimu labai panaši į Birutę, kad ji mūvi tuos pačius batus ir pasirišusi tą pačią skarą. Bet negalėjau galutinai pasakyti, kad tai ji, nes veidas buvo kraujuotas.
Pribėgau prie policininkų, norėjau sužinoti, ar ten guli mano draugė. Jie paminėjo, kad buvo rankinukas, bet pridėjo, kad „jau beviltiška“. Nieko nesužinojus, grįžau prie kambariokės, išsitraukiau telefoną ir vėl bandžiau skambinti Birutei daug kartų, bet su kiekvienu skambučiu be atsako viltis mažėjo. Supratau, kad kraujo klane guli mano gera draugė, kad mes taip ir nesusitiksim...
Žuvo nuostabus žmogus. Ji buvo ne tik draugė, bet angelas – visada su šypsena, mokėjo išklausyti, paguosti, pakelti ūpą. Buvo veikli mergina: grojo, šoko, dainavo ir mokėsi gerai. Žuvo pačioj jaunystėj, kai galėjo ir norėjo pasiekti daug. Bet visos galimybės buvo atimtos iš jos, nes vairuotoja lėkė greitai ir net nepristabdė. Atrodo, kad neseniai teises gavęs žmogus turėtų būti išmokytas, kad prieš perėją reikia pristabdyti, tuo labiau, kad pirmoje juostoje yra sustojusi mašina. Sunku suvokti, kokiu greičiu turėjo važiuoti mašina, kad nusviestų merginos kūną kelioliką metrų nuo perėjos... Tai parodo, kad ne visiems vairuotojams kelio ženklas nurodantis pėsčiųjų perėją kažką reiškia. Kam stabdyt, kai tokiam ruože gali gerai įsibėgėt?
Kiekvieną dieną pro T. Narbuto stotelę pravažiuoja srautai mašinų, dažnai srautai skubančių mašinų. Pro tą perėją kasdien praeina minios žmonių. Kodėl merginos žūtis turėjo parodyti, kad ši perėja išties yra nesaugi? Ir kas toliau? Paliūdėsim, nieko nedarysim ir lauksim kitos aukos, kad būtų tikrai įsitikinta, kad čia nėra tiesiog atsitiktinumas? Lauksim, kol kiti tėvai turės vėl laidoti kątik namus palikusį studentą, paauglį, o gal vaiką? Pati dabar bijau kievieną kartą eidama ta perėja. Bijau nors ir apsidairau. Kodėl išvis pėstysis turi bijoti eiti per gatvę?
Draugės, o tėvams dukros, niekas nebesugrąžins, bet apsaugoti kitų gyvybes galima. Tikrai nenoriu, kad kita šeima ir kažkieko draugai patirtų tai, ką patyrėme mes. Todėl nusprendžiau kreiptis į jus ir prašyti pagalbos, kad šis saugumo klausimas būtų iškeltas į viešumą, kad ši perėja būtų saugesnė, kad žmonės nebijotų pereiti per gatvę.