Papasakojo apie geriausią darbą pasaulyje: kartais esu bejėgis

 (24)
Viskas prasidėjo prieš dvidešimt metų. Buvau dvyliktokas. Kažkam į galvą šovė mintis, kad būtų labai gražu prieš Kalėdas pasveikinti būsimuosius pirmokus. Idėja šauni, tik jai realizuoti buvo skirtos gal trys dienos. Tačiau avantiūrizmo mums netrūko.
© Shutterstock nuotr.

Per porą pertraukų buvo sukurtas scenarijus. Dar dienos prireikė „susiorganizuoti“ kaukes. Kūčių išvakarėse „greitojo reagavimo vaikų linksminimo būrys“ buvo pasiruošęs veikti. Pasirodėme vietiniame vaikų darželyje. Tiesa, pasirodymu to gal nelabai pavadinsi – tiesiog lakstėme, maivėmės ir kažką šūkaliojome. Tai nė iš tolo nebuvo nepanašu į tą „tobulą spektaklį“, kuris buvo aprašytas mūsų scenarijuje, tačiau pasiruošimo įkarštyje apie tokią smulkmeną kaip repeticijos mes neturėjome kada galvoti.

Būtent tada aš pirmą kartą užsivilkau šilkinį, gerokai per didelį Kalėdų senelio paltą, užsimoviau iš tos pačios medžiagos siūtas kumštines pirštines, užsidėjau sintetiniais plaukais apkaišytą kepurę ir dirbtinę barzdą, kuri gerokai smirdėjo… tabaku (regis, mano pirmtakas buvo pigių cigarečių mėgėjas). Tai buvo smagus pokštas, kurį labai greitai pamiršau. Ir kaip aš buvau nustebintas, kai po metų, Kalėdų išvakarėse, man paskambino nepažįstama moteris ir pasiteiravo: „Ar ne jūs pernai mūsų darželyje buvote Kalėdų seneliu?..“

Ir štai jau du dešimtmečius prieš didžiąsias šventes iš paties slapčiausio spintos kampo traukiu maišą, kuriame tvarkingai sulankstyti raudonos medžiagos rūbai, sintetinė barzda, „stebuklingosios“ kojinės (kai vieną kartą dukra paklausė, kodėl Kalėdų senelis avi tėvelio batus, teko imtis konspiracijos priemonių ir užsisakyti ypatingą apavą), ir dviem savaitėm tampu Kalėdų senelio padėjėju.

Per dvidešimt metų būta visko. Atsisukęs atgal, regiu labai savotišką mūsų gyvenimo kaleidoskopą. Aš dar pamenu tuos laikus, kai vaikams užtekdavo tik saldainių rinkinio ir mažos dovanėlės (dažniausiai – lėlytės mergaitei ir mašinėlės berniukui). Tačiau keitėsi pasaulis, keitėsi ir dovanos. Buvo „turkiškas“ periodas su privalomais kramtomosios gumos „blokais“ ir tuo metu madingais megztiniais. Jį pakeitė kiniškų niekučių mada, kuri iš esmės išsilaikė iki pat šių dienų. Tiesa, dabar viskas gerokai nulemta reklamos televizijoje ir jau lapkričio viduryje gerai žinau, kas bus dovanų maišuose. Paskutiniais metais labai jaučiamas „skaitmenizacijos poreikis“. Tad net dvimetis jau žino, kad geriausia dovana yra „mobiliakas“ arba „kampiuteris“. Vis pagalvoju: iš kur vargšas Kalėdų senelis turi tiek pinigų.

Keistas paradoksas: kuo prasčiau gyvename, tuo didesnes ir brangesnes dovanas dovanojame savo vaikams. Kai prieš kelerius metus buvo pats ekonominės krizės įkarštis, neužteko maišų, kuriuose tilptų mažiesiems paruoštos staigmenos…

Mačiau, kaip darželiuose mažėjo vaikų. Vėliau – mamų. Pamenu, vienoje bendruomenėje į susitikimą su Kalėdų seneliu atėjo gal penkiolika vaikučių, tiek pat močiučių ir senelių. Ir nė vienos mamos! Jos buvo tik neakivaizdžiai, didelių, spalvotų dovanų pavidalu. Kaip dabar regiu mažą baltaplaukę mergaičiukę su kasytėmis, sėdinčią man ant kelių: „Seneli, ar tu galėtum mano dovaną nuvežti į Angliją ir padovanoti tam dėdei, pas kurį dirba mano mama. Gal jis ją išleistų Kalėdoms namo…“

Dabar mamos ir tėčiai šventėms dažniausiai sugrįžta. Parveža įspūdingų dovanų. Tik patikėkit manimi, tuo, kuris jau dvidešimt metų padeda Kalėdų seneliui, jūsų vaikams reikia ne dovanų…

Dažnai girdžiu sakant, kad tai labai lengvas darbas. Juk nieko nereikia daryti. Tiesiog pasėdi, išdalini dovanas, nusifotografuoji ir viskas! Iš tiesų yra tokių Kalėdų senelių. Tokį dažniausiai sutikdavau ir savo vaikystėje (tuo metu jį vadindavome Seniu Šalčiu). Bet man tai neįdomu. Noriu siausti, noriu dūkti, noriu kvailioti. Noriu, kad vaikai patikėtų stebuklu, patikėtų pasaka. Šiemet viena mama paprašė, kad Kalėdų senelis jos sūnui primintų vieną nelabai gražią išdaigą. Berniukas pakankamai skeptiškai pasitiko barzdotą svečią (kai tau beveik šešeri metai, jau turi teisę pradėti abejoti tam tikrais dalykais). Tačiau kai paklausiau, ar jis gailisi dėl to, ką yra iškrėtęs, skepticizmas išgaravo. Jo akys išsiplėtė, regis, jis net pamiršo kvėpuoti, tik sugebėjo išlementi: „Jis tikras“. Ir tada prasideda: „Kur tu gyveni?“, „Ar gavai mano laišką?“, „Ką tu valgai?“, „Kur tavo elniai?“, „Ar galiu paliesti tavo barzdą?“ ir t.t. Taip buvo jau tūkstančius kartų. Ir kai tai pavyksta, supranti, kad dirbi patį geriausią darbą pasaulyje… Per tuos dvidešimt metų pasikeitė daug kas, bet vaikų tikėjimas stebuklais išliko tas pats.

Tiesa, nors tai nutinka ir labai retai, pasitaiko situacijų, kai, net ir būdamas visagalio Kalėdų senelio padėjėju, esi bejėgis. Būna akimirkų, kai suvoki, kad vaikai yra gerokai didesni už mus… Šiemet, vos įėjus į vieną rajono darželio savaitinę grupę, mane pasitiko kūkčiojanti mergaitė. Ašaros nenustojo riedėti ir tuomet, kai prasidėjo spektaklis, tad auklėtojos Julytę (vardas pakeistas) pasodino man ant kelių. Mergaitė taip ir praverkė visą popietę. Raminau, bandžiau linksminti, tačiau ji toliau, tarsi sužeistas žvėrelis, drebėjo ir delnais trynė akis. Kažkurią akimirką tyliai sušnibždėjo: „Mamytė neatėjo...“ O juk reikėjo tiek nedaug: kad ne auklėtojos, o mama padarytų kaukę, kad ne auklėtojos, o mama atneštų bent mažytę dovanėlę, ir kad bent tą dieną mama negertų...

Kita istorija. Viename iš mūsų rajono darželių buvo pats Kalėdinio karnavalo įkarštis. Ką tik buvo parodytas spektakliukas, išsakyti visi eilėraščiai, sužaisti visi ta proga derantys žaidimai ir prasidėjusi svarbiausia vakaro dalis – dovanų dalybos. Tamsiai apsirengusią penkiametę mergaitę pastebėjau vos įžengęs į salę. Iš kitų vaikų ji išsiskyrė ypač didelėmis melsvomis akimis. Nors mergaitė nedalyvavo spektaklyje ir nedeklamavo eilėraščių, iš to, kaip bendravo su vaikais, supratau, kad ji lanko tą pačią darželio grupę kaip ir visi.

Kai iš maišo ištraukiau nedidelę, dailiai supakuotą dėžutę ir perskaičiau Martynos vardą (vardas pakeistas), didžiaakė priėjo prie manęs. Ji paėmė dovaną. Apkabino mane ir tyliai paprašė: „Mano mama labai serga. Jei tu esi tikras Kalėdų senelis, labai tavęs prašau, padaryk taip, kad ji nemirtų…“ Niekada jos daugiau nemačiau. Nežinau koks likimas ištiko jos mamą, tačiau tikrai pamenu, kad tai buvo pačios sunkiausios mano Kalėdos...

Kokie šio darbo trūkumai? Greičiau pašalinis poveikis. Po Kalėdų dar pora savaičių burnoje jauti vatos skonį ir naktimis sapnuoji vaikiškus ratelius, mintinai moki visus kalėdinius ir naujamečius eilėraštukus bei daineles, o „Jurgelio meistrelio“ ir „Stovi miške nameliukas“ melodija tave persekioja visus metus. Einant gatve retkarčiais pagauni save galvojant, kad pusė Pasvalio rajono vaikų kažkada sėdėjo tau ant kelių… Ir dar. Jūs niekada nesutiksite Kalėdų senelio. Tai prakeiksmas, neišvengiamybė, su kuria teks susitaikyti. Tą akimirką, kai į jūsų namus turės ateiti Ypatingas svečias, jums būtinai atsiras kažkoks neatidėliotinas reikalas išeiti (išvažiuoti, išskristi). O kai grįšite, Jis jau bus ką tik išėjęs. Ausyse skambės tik dukros (ar sūnaus) priekaištas: „Tėti, tu ir vėl nesusitikai su Kalėdų seneliu…“

Šiandien Trys karaliai. Baigėsi didžiųjų švenčių maratonas. Gyvenimas vėl stos į senas vėžes. Vėl kažkas gims, o kažkam bus lemta išeiti. Vėl suksimės mažuose ir dideliuose savo gyvenimuose su kasdieniais vargais ir džiaugsmais. Neleiskite kasdienei rutinai sunaikinti tikėjimo žmogumi. Niekada nenuvertinkite mažų kasdienybės stebuklų. Niekad nenustokite tikėti Kalėdų seneliu. Net jei jis ir dėvi jūsų tėčio batus…

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Nusivylė „Emodži filmu“: pasigedau kritikos šiuolaikinėms problemoms (21)

Dar kartą įsitikinau, kad kino teatruose karaliauja konsumerizmas ir prastos kokybės kultas. Ko gero, nesu matęs nieko prastesnio, kaip šią savaitę matytas „Emodži filmas“ .

Glaustytis mėgstantis katinas ieško namų arba globos (3)

Mielas, jaukus, pūkuotas, minkštas, gražus, švelnus, meilus iki begalybės katinas ieško namų arba globos. Kaip jis atsidūrė gatvėje – nežinome, bet kad lauke gyvenantis katinėlis būtų toks jaukus, sunku patikėti.

Pirkėjas papasakojo, kaip viskas vyko sekmadienį Mindaugo „Maximoje“ (13)

DELFI skaitytojas tapo parduotuvėje „Maxima“ Mindaugo gatvėje sekmadienio vakarą įvykusio incidento liudininku. Jį nustebino parduotuvės darbuotojų reakcija.

Tikėjosi ramiai pasmaližiauti kavinėje – supykdė radinys leduose (168)

Rugpjūčio 17 d. su draugu ir vaikais lankėmės Vilniaus Bernardinų sode. Ten mažieji žaidė ant, atrodo, jau saugių žaidimų įrenginių, pasisupo ir karusele prie kavinės „Sugarmour“ Vasaros Rezidencijos.

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (54)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.