Mokyklą pradėjau lankyti 1999 metais. Mokytis man labai patiko, buvau žinių siekiančių vaiku. Bet labai bijojau eiti į mokyklą. Dėl pradinių klasių auklėtojos... Negalėčiau dabar atsiminti visų patyčių ir psichologinio smurto, bet prisimenu kelis momentus.
Auklėtoja galėjo perskaityti mano diktantą (tikrai ne anonimiškai) ir skatinti klasę juoktis kartu su ja. Pamenu, kad visa klasė turėjo išvykti į kažkokią išvyką ar ekskursiją, ir auklėtoja rinko pinigus. Tėvai negalėjo man duoti pinigų išvykai, buvo sunki finansinė situacija šeimoje. Matyt, reikėjo 20 vaikų, kad būtu surinkta grupė išvykai, bet dėl manęs ji jos nesusirinko.
Ką padarė auklėtoja? Ogi ji pasakė klasei, kad jie atsisuktų į mane ir „padėkotų“ už tai, kad viską sugadinau. Bendraklasiai tai padarė. Ir dar ilgai jie pyko ir nenorėjo su manimi bendrauti...
Uždaviniai prie lentos man buvo blogiau už viską. Auklėtoja galėjo laisvai mane įžeidinėti, bendraklasiai juokdavosi, o aš stovėjau prie lentos kaip sukaustyta – iš streso negalėjau išspręsti paprasčiausio uždavinio.
Dabar galbūt Jums, brangūs skaitytojai, kyla klausimas: „O kur buvo tėvai?“ Tiesą pasakius, bijojau jiems tai sakyti. Buvau šventai įsitikinusi, kad čia aš dėl visko kalta. Buvau išauklėta, kad suaugęs žmogus yra visada teisus. Bet žinau, kad buvo įvykęs pokalbis su mokyklos direktoriumi, kai aš kategoriškai atsisakiau eiti į mokyklą. Direktorius tik pasakė, kad auklėtoja – labai išsilavinęs žmogus, mat ji baigė magistro studijas užsienyje. Ji negali būti bloga. Tai neįmanoma.
Galbūt šią išpažintį perskaitys mano buvusi auklėtoja. Gal ji atpažins save. O gal perskaitys mano buvę bendraklasiai. Bet aš ne to siekiu. Aš tik noriu pasakyti, kad ne tik vaikai gali tyčiotis iš savo draugo ar bendraklasio. Tai gali būti ir žmogus, kuris turi būti vaikui autoritetas, mentorius, atrama... Vaiko psichika yra labai pažeidžiama. Čia ne koks, pavyzdžiui, dešimtokas, kuris gali išeiti iš klasės ir eiti tiesiai į direktoriaus kabinetą su vaizdo ar garso įrašais.
Net pradinukai dabar gali viską įrašyti ir duoti tėveliams peržiūrėti arba perklausyti. Mokytojas gali būti atleistas ir jam bus uždrausta dirbti su vaikas. Gal net toks atvejis nuskambėtų per naujienų portalus...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Kartą mane buvo uždarę sporto salėje. Buvo ir batus atėmę, ir į kuprinę akmenų pridėję, su kreida kėdę ištepę... Daug įvairiausių smulkmenų, kiekvieną dieną... Man tai buvo tapę kasdienybe, kartais bijodavau net eiti į mokyklą“, – apie skaudžią patirtį DELFI papasakojo pašnekovė Irena.
Moteris prisiminė, kaip jai teko išgyventi ne tik vaikų, bet ir draugės tėvų patyčias – apkūnią mergaitę jie vadindavo „spurga“.Tačiau dabar Irena spinduliuoja elegancija ir žavesiu, augina sūnų, dirba mylimą ir gerai apmokamą darbą.
Prasidėjus „Savaitei be patyčių“ prašome Jūsų – pasidalinkite savo mintimis ir patirtimi ir padėkite kitiems.
Gal galite atskleisti, kaip kovojote su patyčiomis, pasidalinti žiniomis, kaip jas įveikti, papasakoti, kad nepaisant patyčių vaikystėje, sugebėjote įveikti kompleksus ir dabar gyvenate šauniai? Tai galite padaryti rašydami el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Patyčios“ arba čia.