Knyga pavadinta dienoraščiu, savotišku dienoraščiu, kur tekstai sudėlioti ne chronologine tvarka (tai būtų neįmanoma). Šio dienoraščio tekstus galima skaityti kaip atskirus straipsnius. Beje, iš pat pradžių tai ir buvo straipsniai, publikuoti vienoje internetinėje svetainėje.

J. Melnikas knygą apibūdina kaip optimizmo vadovėlį – jis teigia, kad prancūzai sąmoningai susikuria aplinką, skleidžiančią laimės pojūtį, o to verta pasimokyti šiaip jau gana niūriems lietuviams. „Paryžiaus magija kuriama genialiai paprastai. Gyventi prancūziškai – tai būti laimingam. / Man regis, supratau, kur slypi prancūzų laimės paslaptis. Noriu pasidalinti šiuo žinojimu su skaitytojais“, – sako knygos autorius.

Tekstus būtų galima apibūdinti kaip užrašytus pastebėjimus, tai esė su nedideliu publicistikos prieskoniu. Ar skanu? Taip, skanu. Visomis prasmėmis: ir tiesiogine, nes skaitydami tikrai užsinorėsite kvapnios kavos su pyragaičiu; ir perkeltine, nes tekstukuose daug optimizmo, išsakytos mintys sumažina, nugludina mūsų kompleksus, leidžia pasijusti tikrais europiečiais, ne nedrąsiai besidairančiais triukšmingose Paryžiaus gatvėse, o ramiai gukšnojančiais kavą kavinės terasoje ir besišypsančiais praeiviams.

Nuolatinis Paryžiaus ir Vilniaus (deja, dažniausiai pastarojo nenaudai) lyginimas gali sukelti diskusijų. Ir puiku – jei diskutuojame, vadinasi, mums rūpi. Jei norisi autoriui paprieštarauti dėl to, kad jaukių kavinukių yra ne tik Paryžiuje, bet ir Vilniuje, kad ir pas mus yra šiltų kepyklėlės ar kavinės savininkų, kad kartais galite gauti prekę skolon ir Vilniuje – puiku.

Jei pritariate dėl ištrupėjusių šaligatvių plytelių, gadinančių ne tik miesto vaizdą, bet ir keliančių pavojų sveikatai – irgi puiku. O kiek diskusijų sukels tekstas apie gėjų paradą Paryžiuje? Jei nebuvote, nematėte tokio reginio, tai šis tekstas – puiki proga ten apsilankyti. Papasakota taip taikliai ir objektyviai, kad galėsite susidaryti savo nuomonę apie tokį renginį. O paskui jau ir pritarti arba ne analogiškoms eitynėms Vilniaus gatvėmis.

„Kas iš tiesų yra laisvė? Atšaukiami tam tikri tabu ir pasaulis ima, tegul pusė dienos, eiti iš proto. Man tiesiog labai „pasisekė“ – kartą per metus Paryžiuje būna gėjų paradas ir aš kaip tik tą dieną čia. Maniau, pamatysiu baisius iškrypėlius, o pamačiau klounus. Jausmų nepavadinsi vienareikšmiais. Nuo pasišlykštėjimo ir atmetimo (kai homoseksualai žingsniuoja gatvėmis apnuoginę sėdmenis) iki juoko ir euforijos. Dabar paaiškinsiu, kaip įmanoma euforija, kai žiūri į tokį reginį.“ (p. 63) Ir paaiškina – spalvingai aprašo visą paradą baigdamas parado pabaigoje einančiais darbuotojais, kurie sutvarko gatvę ir parado žymių nė pėdsako nelieka.

Ne mažiau ginčų kils ir perskaičius „Automatinis patogumas Paryžiuje ir mechaninis talonų žymėjimas Vilniuje“. Žinoma, Paryžiuje viskas kur kas geriau sutvarkyta ir sistema patogesnė, o Vilniuje... „Ir čia prisimenu Lietuvą. Juk irgi buvo ketinimų automatizuoti. Elektroninė kontrolės sistema autobusuose ir troleibusuose taip ir neveikia. Neveikia ir tablo, kurie buvo įrengti Vilniuje. Bet jei ir veiktų, tai vertėtų pastatyti paminklą posovietiniam absurdui, kurį pademonstravo tie, kas įrengė tuos tablo ant stulpų keturių ar penkių metrų aukštyje. Suprantama, taip, matyt, siekė apsaugoti juos nuo chuliganų.“ (p. 150)

Viešasis transportas ir taip gana opi tema, jei nenorite jos liesti – neskaitykite, knygoje rasite daug tekstų įvairiomis temomis. Yra tekstų apie lietuvišką ir prancūzišką rasizmą, apie lietuviškus kompleksus, prancūzų musulmonus ir propagandą. Skaitydami pamatysite, kad ir Prancūzijoje yra problemų (krizė, rasizmas...), tačiau prancūzai problemas vertina kitaip, jie ne skundžiasi, o stengiasi išlikti optimistai, tai jų kultūros dalis.

Nors autorius ir vadina lietuvaičius niūriais, tačiau parodo ir tai, ką gero turime, o jei neturime – galime pasimokyti iš kitos šalies. Įdomūs tekstai, kur kalbama apie prancūzų mandagumą, anonimiškumą, o kartu ir vaidybą. Kad ir tokia smulkmena, kai jus kelis kartus per dieną pavadina ponu ar ponia... Vėlgi, diskusijos, ar gerai toks suvaidintas mandagumas, ar norime būti vadinami ponais, ar nesukels nepatogumų, jei nerasime internete dėstytojo ar kito viešo asmens duomenų, ar... Jei norite ginčytis, svarstyti, keistis idėjomis, tai ši knygelė duos minčių ir temų tokiems pokalbiams.

Tačiau „Paryžiaus dienoraštį“ galima skaityti ir kaip tekstus, kurių nuoseklumas ir ramus tonas atpalaiduoja, nukelia į daugiaspalvį Paryžių, supažindina su jo įvairenybėmis, keistenybėmis ir atskleidžia, kodėl gi tas Paryžius toks savitas ir patrauklus. Paryžiaus magija – garsai, šviesa, kavinės, žaismas su tabu, laisvės idėja, „Mulenružas“... Šie dienoraščio puslapiai ne tik sužavės, nuteiks optimistiškai, bet ir leis trumpam pasijusti paryžiečiu – laisvu ir stilingu didelio miesto gyventoju. „Kai žvelgiate į Paryžių naktį iš paukščio skrydžio, matote šviečiantį visą miestą, bet yra vietų, kurios tiesiog švytėte švyti. Tai Švč. Jėzaus širdies (Sacré-Coeur) bazilika ant Monmartro kalvos ir, žinoma, Eifelio bokštas. Kai sutemsta, jis įsižiebia ir Paryžius virsta pasaka. Kas valandą jis dar ima ir mirguliuoti! Tūkstančiai turistų laukia tos akimirkos. Minios stovi Trokadero aikštėje, iš kurios atsiveria vaizdas į bokštą, ir laukia. Ir kai jis ima mirguliuoti, girdžiu nuostabos šūksnių chorą, išsiveržiantį iš Paryžiuje besilankančių užsieniečių krūtinių.“ (p. 144)

„Paryžiaus dienoraštį“ galite skaityti ir kavinėje – tai atskiri lengvi tekstukai, neįpareigojantys versti puslapį po puslapio, kol baigsite visą knygą – o perskaitę galėsite nerūpestingai aptarti su draugais – ko ne puiki tema neįpareigojančiam pokalbiui prie kavos puodelio? Argi ne taip gyvena laimingieji prancūzai...