Košmariškas vestuves atsimena iki dabar: viskam vadovavo anyta

 (118)
Su Tadu (vardas pakeistas) buvome vaikystės draugai. Tarsi brolis ir sesuo. Niekada nemaniau, kad galėtume būti kuo nors daugiau. Tačiau jam atrodė kitaip.
© Shutterstock nuotr.

Kažkada paauglystėje jis prisipažino man meilėje. Buvau šokiruota – juk mes buvom tarsi brolis ir sesuo, tai atrodė kažkaip... Nepriimtina.
Regis, jis suprato. Santykiai grįžo į senas vėžes ir visiškai tą reikalą pamiršau.

Deja, ne veltui sakoma, kad draugą nelaimėje pažinsi... Mano sužadėtiniui palikus mane dėl sunkios ligos, nežinojau kur dėtis. Atrodė, išeisiu iš proto. Negana to, šeimininkai išspyrė iš nuomojamo buto. Jutau, kaip sveikas protas ima mane apleisti. Net pradėjau galvoti apie savižudybę...

Tuomet vėl pasirodė Tadas, tarsi princas ant balto žirgo. Ėmė įkalbinėti mane apsigyventi jo namuose. Tuo metu protas tikrai neveikė taip, kaip turėtų, bet vis tiek nujaučiau kažką negero... Ir vis dėlto sutikau. Negalėjau kitaip. Neturėjau kur eiti, kur dėtis, man mirtinai reikėjo paramos.

Kaip pasirodė, Tado namai – jo motinos dviejų kambarių butas... O pasiūlymas prisiglausti, kol vėl rasiu išsinuomoti butą – vedybų ultimatumas, išsakytas anytos. Maždaug, vyras su moterimi negali gyventi susimetę... Bet juk priėmiau tai kaip draugišką gestą, o ne kaip meilės pasiūlymą!

Palūžau. Su viskuo sutikau. Tiesiog atsiguliau į lovą ir tegu daro jie su manim ką nori, nutariau...

Kokius tris mėnesius gyvenau režimu „lova-tualetas-vonia“. Beveik nevalgiau, niekur nėjau, tiesiog gulėjau ir miegojau. Nereagavau į nieką, kas vyko aplinkui. Tadas atnešdavo užkąsti, o šiaip nesirodė akyse, gyveno motinos kambaryje. Pati jo motina irgi tylėjo.

Po minėtų trijų mėnesių atsibudau ir vėl pasijutau gyva. Galbūt tereikėjo laiko... Bet tada padariau didžiulę klaidą... Reikėjo pasiskolinti pinigų ir eiti kur akys mato, bet aš pasilikau. Jutau savotišką dėkingumą, kad sulaukiau palaikymo net tokios būklės... O anyta ėmė čiulbėti apie pagražėjusią išvaizdą, kurią dar labiau pataisytų raudona suknelė...

Taip, būtent raudona. Ne balta. Mat ji pati tekėjo su raudona ir manė, kad tik tokia spalva yra tinkama „dviejų kraujų susijungimui“, kaip pati kalbėjo.

Kadangi dar tvirtai nestovėjau ant kojų, leidausi sutuokiama... Visai kaip Rytų šalyse.

Anyta sudarė svečių sąrašą, išrinko vietą, kunigą... Draskoma silpnumo, kaltės ir dėkingumo nesipriešinau...

Ėjimas prie altoriaus buvo itin liūdnas.

Nereikia nė sakyti, kad po pusmečio psichoterapijos (kuriai turėjau leistis dar beveik prieš metus) išsiskyrėme, radau naują butą ir pradėjau naują gyvenimą vieniša, bet laiminga. Pagaliau pasijutau paėmusi vadžias į savo rankas. Netgi pirmoji baisi diagnozė atsitraukė. O vestuvės taip ir liko kaip tamsi praeities dėmė...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Vestuvės – laimingiausia gyvenimo šventė? Deja, ne visiems. Po to, kai DELFI skaitytoja prisipažino, kokią skaudžią išdavystę jai teko patirti per svarbiausią savo gyvenime dieną – aptikti jaunikį su savo drauge kompromituojančioje situacijoje, apie nemalonią patirtį prabilo ir keletas kitų DELFI skaitytojų.

Klausiame Jūsų – ar iš tiesų vestuvės nutinka tokių nemalonumų? Papasakokite apie savo patirtį šioje šventėje – kokių įdomybių pastebėjote, kas patiko, kas nelabai, ko šiuolaikinėms vestuvėms trūksta, o ko – per daug? Patarkite vestuves rengiantiems jauniesiems!

Kviečiame Jus pasidalyti patirtimi!

Vienam konkurso dalyviui, kurį išrinks redakcija, atiteks R.D. Wingfiled knygos „Atkaklusis Frostas“ ir „Frosto naktis“. Savo patirtimi kviečiame dalintis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vestuvės“ arba čia iki kovo 31 d.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (19)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.

Prašo padėti susirasti darbą: esame jauna šeima ir mums labai trūksta pinigų (111)

Pamačiusi darbo (darbo, o ne pašalpos) maldaujančių žmonių prašymus, dažnai atkreipdavau dėmesį ir aš. Ir visuomet apimdavo toks nenusakomas nesmagumo jausmas. Kokioje beviltiškoje situacijoje turėjo atsidurti toks žmogus, kad viešai atvertų savo žaizdas? Dabar pati savo kailiu suprantu, kad tai padaryti nėra lengva.

Kino seansas po atvirumi dangumi virto chaosu: pirkę bilietus žiūrovai neįleisti (41)

Trečiadienio vakare į Valdovų rūmų kiemelyje rodytą filmą norėję patekti kino mėgėjai liko skaudžiai nusivylę. Nepaisant didžiulių eilių, bilietų buvo parduota dvigubai daugiau ir daugelis net nepamatė filmo – jiems tiesiog nebeliko vietų.

Kur slypi mokinių ugdymo prastų rezultatų šaknys – ar tikrai kalti tik mokytojai? (94)

Prieš savaitę vykęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio ir šalies švietimo profesinių sąjungų susitikimas atgaivino diskusijas apie moksleivių ugdymo kokybę.

Rainiukui neliko vietos buvusių šeimininkų namuose ir širdyje – vėl ieško namų (13)

Tokius pagalbos prašymus dėti sunkiausia, nes net nežinai nuo ko pradėti ir kaip rašyti, kad prisibelstum į kažkieno širdį.