Atvažiavusi į Vilnių įsidarbinau viename prekybos centre kasininke. Įsidarbinant reikalavimų mokėti kurią nors kalbą nebuvo, nemaniau, kad tai bus kažkokia problema. Jau antrą darbo dieną vienas pirkėjas, nepatenkintas, kad su juo kalbu lietuviškai, sakė besiskųsiantis parduotuvės vadovybei.
Panašių pirkėjų pasitaikydavo kone kasdien, o vieną dieną atėjo itin įžūli pora. Niekaip nepavykstant susišnekėti (pati rusiškai labai mažai suprantu, o jie lietuviškai nesakė nė žodžio) nusprendžiau, kad jie iš tikrųjų nesupranta lietuviškai, gal tik svečiuojasi Lietuvoje.
Kai pasikviečiau netoliese buvusią kolegę pavertėjauti, tą pačią sekundę tiek vyras, tiek moteris prabilo lietuviškai. Negalėjau patikėti savo ausimis - niekaip nesupratau ir iki šiol nesuprantu kam jiems reikia taip elgtis?
Be to, jie mane išplūdo įvairiais žodžiais, grasino, kad ilgai čia nedirbsiu ir panašiai. Dar išgirdau frazę - „Ne Kaune ir ne Panevėžy gyveni, kad lietuviškai kalbėtum“. Neva Vilnius - ne Lietuvos teritorija ir kad patys lietuviai kalti, kad neišugdo čia gyvenantiems kitataučiams pagarbos kitai šaliai bei kalbai ir žaidžia pagal jų taisykles.
Jau nedirbu toje parduotuvėje, bet ne dėl tos poros, o dėl visų principingų pirkėjų. Vienas prieš vėjo malūnus nepakovosi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Turite panašios patirties? Esate atsidūrę situacijoje, kai kalbėdami lietuviškai patyrėte priekaištų, kad nemokate kalbos, kuria bendrauja kitas? O gal konfliktas kilo Jums prakalbus rusiškai, lenkiškai ar kita kalba? Papasakokite, ar kada nors esate patyrę bėdų dėl nesutarimų su kitataučiais kaimynais? Gal tai – tik teigiama patirtis? Laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt.
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau: