Kalbamės su Barbara paskutinius kartus labai jau buitiškai… Tai apie grikius – buckwheatbakvyyyt, tai apie lęšius – lentils, ginčijamės, kas geriau – cielų avižų kruopų košė, ar dribsnių? Sakau, kad visas kruopas reikia iš vakaro pamerkti ir subrinkinti, ji sako taip niekad nedariusi.

Sugalvoju papasakoti, kad vos prieš 25 metus mūsų parduotuvėse buvo vien kiaulių kojos – pig legs – ir viena rūšis dešros.

„Kaip suprast, – klausia. – Kiaulių kojos?“ Tiesiog parodau ant savęs, nors bobutės sako, kad negalima – atstumą nuo riešų iki pirštų, juos praskleidusi, kaip kanopas. Kaip jai paaiškinti, kas ta košeliena ir kad tai mėgstamas lietuvių liaudies žaidimas – virtuvėj praleisti kalnus laiko, kad pagamintum cepelinus, šaltieną ar kitą ilgai grojantį patiekalą? Juk ir jūs manote, kad tai beprasmiško darbo būrelis?

Todėl grįžtu į laikus prieš 25 metus, į parduotuvę ir pasakoju Barbarai, kad vienos rūšies dešra ir kiaulių kojos buvo tik vitrinose ir tai nereiškia, kad pardavėja neturėdavo pasikišusi po prekystaliu ar kitur geresnių dalykų. Taigi utility roomjutility rūm – sandėliuke ji turi dar mažiausiai 5 rūšis geros dešros… Ir ta informacija visai susuka Barbarai galvą: „Kodėl ji turi tas dešras sandėliuke?“

Dabar net pačiai juokinga, tarsi pasakočiau ne savo šalies istorijas. Kodėl kodėl? Kad parduotų tą dešrą draugei, pusseserei, pusseserės tetai, tetos dėdei ir taip toliau. „Giminėms, ji norėjo gero savo giminėms?“ – manosi supratusi Barbara. „Ne, – sakau, – ji norėjo gero sau – uždirbti ekstra money – gauti levako.“ – gaila, bet tai neišverčiama.

Kadangi kalbam apie kiaules ir Lietuvos aktualijas, ji niekaip negali pamiršti tų kalėdinių 12-os patiekalų. Nesvarbu, kad sausio pabaiga, ji, pasinaudojusi proga, perklausia: „O tai ar buvo dvylika patiekalų ant tavo Kūčių stalo?“ Sakau – buvo daugiau, nes susitikom dukros sodyboj – mes su savo patiekalais, jos mother and father in law – uošviai – su savo, o dar pati kiek padarė… „Aha, rvadinasi, ji gyvena countryside?“ „Ne, – sakau, – man išvažiuojant, ji ten pirko sodybą…“ „O už kiek pirko?“ – įdomu Barbarai.

Pasitikslinu, ar ji žino eurus? Žino. Tai mokėjo dvidešimt tūkstančių. „Oi, kaip pigiai“, – už mane ir save apsidžiaugia Barbara, tarsi taip pigiai ji pati nusipirko. Sakau – taip yra todėl, kad ir uždirba Lietuvoj žmonės įdomiai. Tarkim, mano pažįstama geroj užsienio kompanijoj gauna labai didelį atlyginimą – 1000 eurų. Ji klausia: „Per week?“ (angl. Per savaitę). „Ne, – sakau, – per month“ (angl. per mėnesį). O kita mano pažįstama, kuri dirba emergency ambulance – greitojoje medicinos pagalboje, budi paromis, turi greitai reaguoti, nuspręsti, ką daryti, gauna apie 600 eurų. Barbara klausia: „Per day?“ (angl. per dieną?)

Ir man juokingas Barbaros nesiorientavimas Europos centro – Lietuvos – ekonomikoj. Sakau – ai, nesigilinam, geriau kada nors aš tau padarysiu cepelinų. Jų yra tik Lietuvoje. Įsivaizduok, kad bulvės yra tešla – pastry. „A, jūs vyniojat bulves į pastry?“ Po mano aiškinimo, kas yra Kūčių virtiniai, jos niekas nebestebina. „Ne, – sakau, – mes smulkiai sutarkuojam bulves“. „Raw – žalias?“ „Taip. Tada nusunkiam – strain off, ir į tą tešlą įdedam mėsos. Tada verdam.“

Barbara tik kraipo galvą. Tikriausiai jos vaizduotė labai skurdi… Ne, pasirodo, neskurdi, nes baigus viską įsivaizduoti, ji paklausia, ar verdant jie neišsiardo? Tada tiesiog pasakau jai, kad yra keletas paslapčių, kaip padaryti, kad neišsiardytų. Barbara patyli ir perklausia: „O kodėl lietuvių maistą taip sunku pagaminti?“ Nežinau, tokia mes tauta – nemėgstam lengvų kelių. Žodžiu, malu bele ką, nes pati nežinau, kodėl.

„Žinai, – ji sako, – anglai labai strange (angl. keisti), bet dabar matau, kad lietuviai – irgi“…

Tai – dvyliktas Daivos Budrienės tinklaraščio įrašas, publikuotas DELFI. Sekite tekstus DELFI Piliečio rubrikoje!

Emigravote ir norite pasidalinti savo įspūdžiais? Rašykite pilieciai@delfi.lt!