Šildymo sistema. Jei namelis arčiau 200 kv.m., tai alternatyvos centrinio šildymo sistemai ir atskirai katilinei lyg ir nematau. Malkų kiekiai didžiuliai. Šiukšlės, reikalingas gan galingas katilas. Grindinis šildymas ar radiatoriai – kita tema. Aš daryčiau kombinuotą ir grindinį šildymą montuočiau tik zonose. Didelė grindų inercija reikalauja, jog kybotų bent keletas radiatorių, patalpas sušildančių greitai, tarkim, jei buvote kur išvykęs.
Tačiau jei namelio plotas arčiau 100 kvadratų ir einate ekonomijos keliu, turite suprasti, kad atskira katilinės patalpa ir atskiras šildymo katilas bei dideli katilo palikti šilumos nuostoliai katilinės patalpoje paprašys papildomai bent 5-6 tūkstančių eurų investicijoms ir vėjais paleis maždaug trečdalį kuro kas žiemą. Net ir įvertinus, kad katilinės patalpą išnaudosite ūkinėms reikmėms.
Su katilais bėda dar ta, kad energetiškai geras katilas su daug srauto išlankstymų kainuoja žymiai brangiau nei klasikinis pigusis. O gyvenamosiose patalpose vis tiek norėsite turėti židinį. Ir tikrai kursite jį neretai. O židinys srautą „pučia“ tiesiai į kaminą ir energetiškai yra labai netobulas, kas ką beporintų. Taigi, prie trečdalio malkų nuostolio katilinėje galite pridėti dar pusę to kiekio, iš dalies prarasto židinyje. O kūrenant židinį šiukšlių gyvenamojoje patalpoje vis vien neišvengsite. Taigi, kaip bepasuksite – šiukšlių bus, o šildymas ploto vienetui kainuos beveik dvigubai brangiau. Dideliam namui ir skaičiai bus pakankamai dideli. Ateis senatvė ir turėsite labiau skaičiuoti. Deja, taupyti galimybės nebeturėsite. O sveikatėlė prašys šilumos....
Mažas namelis geras tuo, kad jame galima sumontuoti gan dailią krosnį su didele įstiklinta pakura ir nereikalinga išvis jokia centrinio šildymo sistema. Krosnies masė – 3-4 tonos ir jai įšilus iki 50-60 laipsnių ji puikų sausą mikroklimatą palaikys net porą parų. Būtent krosnis, o ne židinys yra energetiškai kus kas tobulesnė. Joje galima padaryti daugybę dūmų kanalų išraitymų ir pasiekti ir 90 proc. ir net didesnį naudingumo koeficientą. Tiesa, kai kurie židinių gamintojai deklaruoja ir 80 ir net didesnius procentų. Tačiau pasiaiškinus pasirodo, kad šie skaičiai – tam tikrais režimais, kūrenant maža ugnimi ir t.t.
Nors kiek davus „gazo“, karštis tiesiog skrenda kaminan kaip iš gausybės rago, ir realiai naudingumo koeficientas krenta žemiau 50-60 proc. Židinį užgesinus, karščio beveik niekas neakumuliuoja, nes židinio maža masė. O pardavėjai tiek „buria“ apie visokius muilo akmenis... Paklausus pardavėjo apie šio akmens specifinės šilumos tikslius skaičius (kas ir yra pagrindinė šilumos akumuliacinė savybė), dažniausiai pasimeta. Pasirodo, jie niekuo nesiskiria nuo įprasto akmens ar plytos. 1000J/kgK. Tik muilo akmens šiluminis laidumas kiek didesnis. Tačiau jo tokia kraupi kaina, kad už kelis šimtus kilogramų tokio akmens apdailai paklosite keturženklį skaičių eurais. O kadangi tai vos keli šimtai kilogramų – tiek mikroklimato stabilume tas akmuo ir tedalyvaus...
Kaminas. Lietuvos rinkoje yra mažiausiai bent 6 ar 7 įmonės, siūlančios savas kaminų sistemas. Visų jų konstrukcija iš esmės vienoda – akmens vata apšiltinta keraminė gilzė, įsprausta betono keramzito blokelin. Toks kaminas labai greitai surenkamas ir tikrai puikiai funkcionuoja, jei neleidžiate jam atvėsti. Be to, keramika „nebijo“ suodžių gaisro. Net ir atvėsęs, toks kaminą įšyla ir traukti pradeda greičiau nei mūrinis. Tačiau kiek lėčiau nei įgilziuotas plienine gilze. Realiai keraminis kaminas, kaip bepasuksite, visiškai atvėsta per 4-6 valandas ir to iš karto atsirandančios geros traukos efekto nebelieka. Kai kurie gamintojai („Schiedell“) atvėsimo problemą sprendžia įvairiais termoizoliaciniais tilteliais tarp keraminių vamzdžių. Mano nuomone, tas tiltelis yra niekalas, nes kamino viršutinė dalis vis vien atvira ir šaltis iš lauko konvekcija patenka daug greičiau nei ilgos gilzės šiluminiu laidumu.
Firminis kaminas kainuoja ne mažiau nei 100 eurų už metrą. Tiek aš, tiek vienas mano bičiulis priėmėme kitą, daugiau kaip dvigubai pigesnį sprendimą. Patalpose iki lubų kylame kaminą mūrydami dailiomis figūrinėmis plytomis. Apie 1,5 m nuo žemės kaminą praplatiname ir viduje padarome nišą malkoms sudėti. Pečių į kaminą pajungiame apie 160 cm aukštyje. Taip padarytas kaminas atrodo kaip krosnies dalis ir yra labai dailus.
Virš pirmo aukšto kaminą darome iš D315 mm skardinio ventiliacijos vamzdžio, vidų įgilziuodami D200 mm nerūdijančio plieno gilze, apšiltinta 5 cm akmens vata. Puikiai „sueina“ visi diametrai. Kaminas labai greitai įšyla, o patalpose esanti masyvi kamino dalis generuoja puikią trauką, iškart krosnį užkurs. Tiesą pasakius, mano patirtis tokia, kad pardavėjų baubas – suodžių gaisras – bent minimaliai prižiūrimame kamine yra labai retas, tiksliau, niekad nepasitaikantis reiškinys. Ir kad jis nerūdijančio plieno gilzę išklaipytų, reikalinga bent 800-900 laipsnių temperatūra. Kad ji tokia sukiltų, kamine turi būti didžiulis suodžių kiekis, kuriam pasiekti ne tik nepriežiūros, bet ir atskiro sugebėjimo reikia.
Pardavėjai. Oi, kaip jums klius ir šįkart. Nežinau, kodėl darbdaviai nesirenka kvalifikuotų žmonių. Net rimčiausiose firmose. Situacija tokia, kad vienas pagrindinių santechnikos firmos pardavėjų nežino, kokiu sūkio momentu turi būti užveržiamas jo jau 10 metų parduodamos sistemos sriegis. Vadybininkas, parduodantis boilerius, negalėjo man atsakyti apie populiariausių boilerių šilumos nuostolius paviršiaus plote ir, klausimą pakartojus ketvirtąkart, kažką šneka apie šilumos nuostolius per armatūrą. Ir įvardija juos ne džauliais ar kalorijomis (SI sisteminiai vienetai), bet laipsniais.
Kitos santechnikos firmos pagrindinis pardavėjas gaišina mano laiką, vis įrodinėdamas, kad geoterminis šildymas yra finansiškai labai racionalus sprendimas. Dar kitas man įrodinėja, kad saulės energijos kolektorius namų ūkyje labai „apsimoka“. Nors čia pat paklausus, ar jis žino kiek Lietuvoje turime saulėtų valandų per metus, pasimeta ir skaičiaus nepataiko penkiagubai. Lygiai taip pat net supratimo neturi, kiek energijos generuoja saulės kolektoriaus vienas kvadratinis metras saulei už debesies užlindus. Vienos iš dviejų stambiausių Lietuvos boilerius parduodančių firmų pagrindinį vadybininką reikia tiesiog „vesti“, kaip jis paaiškinti turi. Taigi, ne jis man vadybininku dirba, o aš jam. Nors algoritmas toks primityvus: turime tos ir tos firmų... Kainų skirtumas yra maždaug toks ir toks.... Gaminama ten ir ten... Tas gamintojas turi tokius tokius techinius privalumus, kitas tokius ir tokius... Informaciją tiesiog pešte pešti reikia. Nuo trečio klausimo atsakymo jau nebežino ir tiesiog prie manęs atsidaręs kompiuterį bando skaityti. Iš skaitymo lėtumo ir nesigaudymo kas kur matau, kad greičiausiai skaito pirmąkart (...). Protingesnį vidurinės mokyklos dešimtoką paimkite ir porą dienų supažindinę gausite geresnį pardavėją. O pasikėlimas pasikėlimas.... Savivertė savivertė.... Pradžioje net bandys pasišaipyti iš tavo neišmanymo. Tiesa, vienos įmonės Klaipėdos padaliniui dedu pliusą bent jau už padorią emocinę atmosferą, ko visai nepasakyčiau apie kitą.
Kiek domėjausi stogo medžiagomis, visi pardavėjai bando „įprudinti“ nepigią kraigo ventiliacinę tarpinę. Bandžiau paklausti, kam ji neapšiltintam stogui reikalinga, jei tas kraigas ten vėjų apipučiamas iš visų pusių per milijoną plyšių. Atsako – visi ją perka. Va tik toks argumentas. Paklausus, ar jie tiksliai žino, kad perka ir neapšiltintam stogui, aiškiai pradeda nervintis.
Kaip jau esu rašęs – daug bendrauju su Vokietija. Susirašinėdamas kasdien ir reguliariais vizitais. Beveik du dešimtmečius. Ir tikrai ten beveik nėra tokio kraupaus neišmanymo, derančio su tokia arogancija. Atsako paprastai ir aiškiai. To, ko klausi, o ne „į pievas“. Kartais truputį daugiau, bet jausdami ribas. Paskambina, jei paklausti ko nors nori, o ne skaičius kaip lietuvaičiai pradeda telefonu diktuoti.
Lietuvaičiai užverčia kalnais nefiltruotos informacijos. Taigi, žmogus lyg ir dirba ne žmogaus darbą, kuriam reikia ir šiek tiek išmanymo ir atrinkimo įdėti, bet yra informacijos permetimo automatas. O atlygio tikriausiai prašo kaip žmogus. Automato darbas daug pigesnis... Informaciją verčia dažniausiai tolimą nuo to, ko klausei. Neatsakys, klausimą net triskart pakartojus. Jei uždavei tris ar keturis klausimus, kol iki trečio priėjo, pirmą jau pamiršo. Turiu visą tą susirašinėjimo „cirką“. Nors šiaip kompanija gan rimta. Bet jau vadybininkai vadybininkai.... Brrrr...
Tačiau visad lietuvaičiai turi ką pasakyti, jei „paklibinsi“ „tūso“, merginų ar jo namų ūkio problemas. Toks va mūsų profesionalumo veidas. Darbui – mažoji dalis dėmesio.
Perdanga. Pradėkite nuo atsparumo skaičiavimų. Vienareikšmiškai – pati pigiausia perdanga yra medinė. Antra pigumo prasme – blokinė. Gyvenamajam namui aš daryčiau tik medinę. Dėl visos eilės priežasčių. Tačiau norint tokią kvalifikuotai padaryti, reikia šiek tiek skaičiavimo metodikoje nusimanyti. Medis – gana tvirta medžiaga ir jei bent jau didelių nesąmonių nepridarysite, jos atsparumas tikrai atlaikys. Tačiau medinei perdangai aktualus ne tik mechaninis atsparumas, bet ir įlinkiai, deformacijos, girgždėjimai. Gipskartonio lubos tikrai sutrūkinės per siūles, jei tai bus įvertinta neteisingai. Nebus patogu nuolat girdint, kaip antrame aukšte girgžda žingsniai. Todėl medinė perdanga tiks, jei antras aukštas negyvenamas arba juo naudojamasi retai. Turiu pasidaręs „exelinę“ medinės perdangos skaičiuoklę, įvertinančią visus pagrindinius techninius faktorius. Jei bus aktualu – galite rasti mane „Facebook“.
Pagalbinių darbininkų samdymas: 30-40 eurų atlygio už darbo dieną kontingentas – pats nedėkingiausias. Už tiek dirbti dažniausiai eina jau brandūs vyrai, neįsitvirtinę kaip profesionalai. Ir atsineša visą „puokštę“ šiam sektoriui būdingų „ privalumų“ – užslėptą alkoholizmą, neatsakingumą, paviršutiniškumą. Dėl šių savybių jie dažnai pridaro nuostolių ir problemų, kurios kasdien kainuoja dar bent pusę šios sumos. O už 60 eurų jau galima samdyti tikrą profą ir šių problemų neturėti. Arba už 20 eurų neilgai darbo dienai – jauną, bet atsakingą vaikinuką. Taigi, jei Jūs objekte nuolat dirbate pats, manyčiau, kad paskutinis variantas visai racionalus.
Elektros instaliacija. Jei įrengs įmonė, tik už pirmo etapo darbus paprašys 1300-1700 eurų. Realiai tai nesunkiai padaro vienas žmogus per 4-5 dienas. Todėl jei šį darbą išmanote, pasidaręs pats savo rankomis sumokėsite apie 200 eurų licenziją turinčiai įmonei už legalizavimą ir pridavimą.
Statybos greitis. Gan nepigus malonumas. Ypač kalbant apie inžinerinius tinklus, grunto ir gerbūvio darbus. Visur turėsite trambuoti. Palaukti, papildyti dar dar kartą trambuoti. Tačiau jei turite šiek teik laiko ir galite leisti gruntui susigulėti (ypač – per žiemą), nebus nei papildomų darbų, nei kaštų.
Kaip jau rašiau, mane galite rasti „Facebook“. Tiems, kam tikrai reikia ir klausimai bus konkretūs bei taktiški.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!