Be abejo, atlikti šią privalomą kelionę yra daug paprasčiau, kai vyksta Europos krepšinio čempionatai, nei pasaulio čempionatuose ar Olimpinės žaidynėse, kai jos vyksta kituose žemynuose, tačiau ir Europoje, pakliūti į šventą renginį, krepšinio piligrimo kelias nėra labai lengva. Tačiau kartais ir aklai vištai nukrenta grūdas.
Niekada netikėjęs, kad galima laimėti įvairiose produktų loterijose, rugpjūčio mėnesį, kartu su „Vytauto“ mineralais atsigavęs po draugiškų Lietuvos rinktinės krepšinio rungtynių, įkvėptas entuziazmo, pajutau norą „užkariauti“ Slovėniją ir užsiregistravau žaidime, kur buvo galima laimėti nemokamą kelionę stebėti mūsų rinktinės batalijas pirmame rate.
Daug daugiau mineralinio vandens reikėjo, kai sužinojau, kad laimėjau kelionę į krepšinio čempionatą dviem. Kai pasiūliau į šią krepšinio piligrimo kelionę vykti savo draugui, kuris prieš penkis metus gautų Kalniečio marškinėlių dar nė karto neplovė, mineralinio vandens iš ryto reikėjo dar daugiau.
Kariauna, pasiryžusi užkariauti Slovėniją, susirinko gana gausi (40 „krepšinio vienuolių“) ir linksmai pajudėjo iš Birštono. Kelionės detalės, kaip ir kiekvienos piligriminės kelionės, kad ir kokia ji būtų nelengva, yra visiškai nereikšmingos, labiau įkvepiančios užsibrėžtam tikslui.
Toliau jau viskas kaip maldininko dienoraštyje. Apsistojimas Slovėnijoje ir iš karto „išpažinties“ - pirmos varžybos su Serbija. Na, „krikštas“ niekada nebūna lengvas, tačiau mes tik dar uoliau pradėjome suprasti savo misiją - kad „išpažinti“ krepšinį nėra lengva, būna ir nuopuolių, ir pakilimų.
Su viltimi sutikome „pamaldas“ su Makedonija ir pradėjome matyti pirmus apsireiškimus ir su nerimu laukti išpažinties su mūsų „braliukais“. Juk beveik savi, o savam krašte pranašu nebūsi kaip sakoma. Tačiau viskas gerai, išskyrus „mišiose“ prarėktą gerklę, sumažintą nervinių ląstelių skaičių.
Atsigavome, nes toliau sekė laisvas nuo „mišių“ šeštadienis. Atsigavimui Slovėnijos - įspūdinga gamta, kalnai, dangaus atspindžio debesys ir įvairios pramogos. Plius įdomios lažybos, kad vienas kariaunos narys paskraidys parasparniu. Lažybos laimėtos, visi patenkinti, kovinė, uch, dvasinė būsena pakilime prieš naujus sakramentus.
Juodkalnija - ypatingai daug emocijų pareikalavusi „išpažintis“, tačiau laukia bosniai ir labai savotiškas krepšinio šventikas, vardu Mirza. Jo rykštės kitą dieną mums buvo itin skaudžios, klupdė, klupdė ant kelių, tačiau, pasirodo, mūsų nueitas kančių kelias, aistringos „maldos“ buvo išklausytos ir „devynių įsakymų“ (taškų) ribos neperžengė.
Pirmas nuodėmių, pagundų ir džiaugsmo ratas atlaikytas. Mano nuomone, kaip pirmam „patepimui“ tai buvo nepamirštama misija, gal ir gerai, kad laimingai parvažiavome namo be antro „mišių“ turo, o tai ne visai paruoštas kūnas ir vidus galėjo teisingai ir nepriimti naujų išgyvenimų bei mokymų.
Jau planuoju kaip per TV, internetą ar radiją toliau uoliai melsiuosi už lietuvišką krepšinį ir jau matau vizijas kaip 2014 metais Ispanijoje savo tikėjimą ir atsidavimą krepšiniui sustiprinsiu dar labiau. „Piligriminės“ kelionės statistika: 10 litrų mineralinio kiekvienam, iš viso - apie ketvirtis tonos visai kariaunai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!