Pradėsiu nuo to, kad atvykęs į Vilnių pradėjau studijuoti teisę. Pirmame kurse buvo įdomu, tekdavo susikaupti mokslams ir jiems atiduoti nemažai savo laisvalaikio. Pirmąjį pusmetį mažai ką veikdavau, net gerai nepažinojau Vilniaus.
Viso to priežastys buvo ir mano kambariokai, kurie taip pat buvo labai susikoncentravę ties mokslais ir kompiuteriniais žaidimais. Abu mano kambariokai – buvę mano klasiokai mokykloje, todėl iš pat pradžių sutarėme neblogai, tačiau laikui bėgant pradėjau pastebėti, kad mūsų interesai dažnai nesutapdavo.
Pradėjau lankytis vakarėliuose, susipažinau su naujais žmonėmis ir taip pradėjo plėstis mano socialinis akiratis, kurio neturėjau pirmąjį semestrą. Kai pradėjau dažniau visur lankytis, suvokiau, kad mano kambariokai yra uždari, lyginant su kitais šio amžiaus žmonėmis. Kuo toliau mes gyvenome, tuo sunkiau darėsi suprasti juos.
Jie nesitvarkydavo, amžinai nieko nespėdavo, namie dažnai jausdavosi neskalbtų kojinių kvapas ir matydavosi šiukšlių kalnai. Nors ir tvarkydavausi, vienas mano kambariokas pasidarė toks uždaras, kad apleido ne tik buitį, bet ir užsirakinęs savo kambaryje nebelankė paskaitų ir panašiai.
Nors dabar žinau, kad jie baigė mokslus labai gerai, abu išvyko į gimtąjį miestą gyventi su tėvais, nes niekaip nesusirado darbo ir pastogės kitame mieste. Manau, kad būdami intravertai jie pakišo sau koją...
Antrame kurse taip pat pradėjau gyventi su draugais iš savo miesto - kartu leisdavome savaitgalius, linksmindavomės. Pradėjau išleisti daug daugiau pinigu, mat pirmame kurse paprasčiausiai taupiau tėvų duodamas lėšas laisvalaikiui.
Pasikeičiau į gerąją pusę, pradėjau kreipti dėmesį į savo išvaizdą, aprangą ir panašiai. Prasidėjo visai kitoks gyvenimas. Mokslai pradėjo sektis kiek vidutiniškai, lyginant su pirmaisiais metais, bet į tai nekreipiau dėmesio. Keitėme merginas kone kas savaitę, kai kurios turėdavo net raktus - ateidavo kada norėdavo. Kiekvieną savaitgalį rengdavome vakarėlius, net negalvodavome apie grįžimą namo per šventes.
Nepaisant to, puikiai tvarkydavomės namie, netgi išmokau gaminti įmantrius patiekalus, kad sužavėčiau savo partneres. Visada palaikydavome vienas kitą ir padėdavome sunkiomis situacijomis.
Niekada negalvojau apie ramų gyvenimą ir nemanau, kad linksmintis iki paryčių savaitgaliais yra blogai, tiesiog reikia numatyti, kad jūsų namiškiai turėtų bendrus interesus su jumis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Nežinia, ar šiais laikais posakis, jog lietuviai džiaugiasi degančia kaimyno troba, teisingas, tačiau ne paslaptis, kad ne vienas šalia gyvenančiųjų nemėgsta. DELFI skaitytojai ne kartą skundėsi savais ar svetimais kaimynais – šie buvę ir rūkoriais, ir pikčiurnomis, ir vakarėlių mėgėjais ar nevalomis...
Pavyzdžiui, DELFI skaitytojai Vaidai yra pasakojusi, kad susiduria su nemalonia problema – rūkančiais kaimynais. Dėl šios priežasties moteriai tenka taikstytis su tuo, kad pro pravirą langą nuolat jaučiamas rūkalų kvapas. Nors moteris ir mėgino tartis su kaimynais, šie įpročio neatsisako, tad kambaryje tvyrančius cigarečių dūmus jai tenka kęsti ir naktimis.
Kitas DELFI skaitytojas pasakojo, kad nuvykęs pas savo brolį, turėjo susipažinti su piktais jo kiemo gyventojais, neleidusiais jam iškviesti policijos pareigūnų vaikui, išdaužusiam automobilio langą.
Prašome Jūsų – pasidalinkite savo patirtimi, ar sutariate su kaimynais? Galbūt galite paneigti stereotipus apie piktus daugiabučių gyventojus ir papasakoti, kaip su kaimynais tapote geriausiais draugais? O gal atvirkščiai – savo kailiu patyrėte jų nemalonę?
Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Kaimynai“ iki gegužės 19 d. Vienam atsiuntusiųjų padovanosime N.N. Taleb knygą „Juodoji gulbė: itin netikėtų reiškinių poveikis“.
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau: