Filmo „Volstryto vilkas“ recenzija: pats grubiausias M. Scorsese's darbas

 (21)
Kiekvienas naujas kino genijaus, legendinio režisieriaus iš Kvinso, Martino Scorsese's filmas susilaukia labai daug dėmesio. Ne išimtis ir šis, vienas labiausiai lauktų ir kontraversiškai vertinamų 2013 metų projektų, sukurtų pagal tikrus įvykius, aprašytus knygoje „Volstryto vilkas“, tokiu pat pavadinimu - „Volstryto vilkas“ (angl. The Wolf Of Wall Street).
© GPI

„Gerų vyrukų“, „Infiltruotų“, „Kuždesių salos“ kūrėjas pristato dar vieną, Oskarų nominacijomis aplipdyta darbą, kuriame kruopščiai papasakota vieno finansinio maklerio gyvenimo istorija. Kino grandas kviečia atsidurti pasaulyje, kuriame negalioja jokios padorumo taisyklės ir viską valdo pinigai. Režisierius mus nukelia į pačią didžiausią finansinių aferų būstinę – Volstrytą, kuriame, jei suvalgai ne tu, suvalgo tave.

Apie ką mes čia…

Džordanas Belfordas turėjo svajonę – tapti vertingu žmogumi ir parklupdyti ant kelių visą Volstrytą. Jam tai pavyko. Jaunas vyras tapo vienu perspektyviausių ir daugiausiai uždirbančių brokerių, dar įkūrusiu nuosavą kontorą, nešančią milžiniškas pajamas. Deja, bet jo prabangus gyvenimas atkreipia teisėsaugos pareigūnų dėmesį ir jie pasiryžę „nuskandinti“ šį ekscentrišką vyrą.

Kūrinio vidus

Pasiskaičius knygą, parašytą paties Džordano Belfordo, apie kurio gyvenimo pasiekimus ir yra ši juosta, ir pasižiūrėjus visą filmo variantą, kuris tuomet buvo pristatytas labai uždaram ratui žiūrovų, galima teigti, jog ekranizacija gavosi tikrai šauni. Gaila tik dėl vieno – išsigandusi studija „Paramount“ dėl būsimų piniginių nuostolių liepė režisieriui pašalinti pačias atviriausias scenas, kad filmą būtų įmanoma peržiūrai kine be griežtesnio cenzo. Žiūrovai labai daug ką prarado, o ir režisieriaus versijos nebus. Bent jau taip teigia filmo režisierius ir juostą pristatančios bendrovės.

Atsižvelgiant į visą režisieriaus Martino Scorsese's filmografiją, tai pats grubiausias ir pats iškrypėliškiausias jo karjeros darbas. Nuostabu, kai tokio amžiaus kino kūrėjas sugeba taip dinamiškai, jaunatviškai ir nenuobodžiai pateikti tokia subtilią temą. Iš filmo padaroma ne drama, o juoda komedija, kurios metu bandoma atpasakoti visą Džordano kelionę nuo skurdžios pradžios iki prabangaus finalo. Siužetinės linijos dėka filmas tampa tikra trijų valandų trukmės pramoga, kuriai pasibaigus norima dar kartą nulėkti į sekantį seansą ir iš naujo žiūrėti sukčiaus gyvenimo peripetijas.

Filmo tematika neišsiskiria iš tokio pobūdžio juostų, nes, nereikia pamiršti, turime puikų 1987 metų Olivero Stone‘o filmą – „Volstrytas“. Nors minėtoje juostoje pati istorija pateikiama ne iš tokios vulgarios pusės, tačiau jame dėmesys buvo sutelktas labiau į finansines aferas, o čia viskas sukasi aplink personažus, kurie visais įmanomais būdais nenori paleisti savo pinigų maišų, nors jiems gresia kalėjimas ar net mirtis.

Kaip ir kiekviename kino meistro filme, didelis dėmesys skiriamas juostos personažams. Jie čia, kaip jau ir minėta, perima visą istorijos potencialą į savo rankas, todėl nuo to šiek tiek nukenčia knygos idėja. Džordano kelias į finansinį Olimpą ir staigus kritimas parodo nelaimingo, tačiau labai užsispyrusio ir tuščio žmogaus gyvenimą, kuriam reikia vis daugiau, nors ir turi pakankamai daug. Filme vaizduojamas visiškai nieko verto žmogaus portretas, kuriam kekšės, alkoholis, narkotikai, vakarėliai ir daugelis kitų tuščių dalykų suteikia džiaugsmą. Tokiais veiksmais jis tiesiog nori pabėgti nuo savęs, nes giliai viduje supranta, koks jis nieko vertas individas. Įdomiausia, kad filme dominuoja ne tik Džordanas, tačiau ir jo bendražygis Donis.

Vienareikšmiškai, šis filme susikūręs tandemas padaro stebuklus, iš kurių kyla juokas pro ašaras. Su nepriekaištingais dialogais ir puikiai perteiktomis idėjomis duetas sugeba pavergti kiekvieną, net ir skeptiškai nusistačiusi žiūrovą. Nors filmo kontekstas ir labai rimtas, tačiau dėl tokių veikėjų pati istorija apsiverčia kitokiu kampu, kas ir leidžia kūriniui tapti tobulu, pramogai skirtu filmu. Žinoma, su tam tikru cenzu, nes vaikams ir net paaugliams rodyti juostą, kurioje taip akivaizdžiai propaguojami narkotikai, būtų tikras nusikaltimas. Ironiška, bet prisiminus patį Martiną ir jo priklausomybę svaigalams, suprantame, kodėl filmas atrodo toks realistiškas.

Netrūksta ir vietos pasityčiojimui iš pačios valstybės, kuri leidžia tokiems kaip Džordanas vykdyti savo agresyvią kampaniją prieš kitus žmonės ir tuo pačiu pelnytis jų sąskaita. Federalinio biuro agentai pateikiami iš visiškai nevykėliškos pusės, netgi galima teigti, jog jie atrodo bejėgiai prieš galingąjį Volstryto brokerį.

Toks M. Scorsese\s pasityčiojimas iš valdžios yra teisingas. Pateikiama puiki kritika biurokratams, kurie sėdi savo biuruose ir neįžvelgia tikros grėsmės, kylančios iš tokių žmonių kaip filmo herojus. Režisieriaus dėka gerai perteiktas šeimyninis milijonieriaus gyvenimas, kuris po gražiu apvalkalu iš tiesų atrodo kaip kokio impotento egzistavimas nuosavame name, kuriame nei žmona, nei vaikai nesugeba parodyti tikros meilės dėl pernelyg didelės prabangos. Nupirkti žmogų galima, tačiau priversti jį mylėti - tikrai ne. Tokiomis mintimis manipuliuoja M. Scorsese ir duoda suprasti, kad ne piniguose laimė, o žmonėse, kurie mus supa.

Vienintelis minusas siužetui - tai pats veiksmo sudėliojimas. Ilga įžanga, dar ilgesnis veikėjų pristatymas ir pernelyg trumpa kulminacija, kuri neparodo viso Džordano sukurto melagingo pasaulio ir jo paties požiūrio į gyvenimą po tokio nuosmukio. Kartu reikia paminėti, jog tai tikrai nėra pats geriausias M. Scorseses karjeros darbas, bet kad pats ryškiausiais - tai tikrai. Filmas tampa vienu iš įdomesnių praeitų metų kino įvykių, kuris metams bėgant galbūt įgaus kultinio statusą, kaip buvo su Olivero Stone‘o juosta.

Techninė juostos pusė

Juosta gali pasigirti itin aukšta kokybe, režisierius sugebėjo perteikti visą Džordano akimis matomą prabangų pasaulį, aprašytą knygos puslapiuose. Net 100 milijonų dolerių kainavęs filmas išties atrodo taip, jog kiekvienas doleris, panaudotas jo kūrybai, matomas plika akimi.

Pradėkime nuo operatoriaus darbo, kuris filmui suteikia daugiau dinamikos. Kiekviena scena atvaizduoja tam tikrą Džordano gyvenimo etapą, todėl nenuostabu, jog filmo kūrėjai metaforiškai perteikdami svarbias filmo vietas pasitelkė kameras. Didelė orgija, iškirpta iš finalinio juostos varianto, parodo tikrą gyvenimo purvą, kuris užvaldo kiekvieną žmogų, kovojantį dėl pinigų, ir tik dėl jų. Maloniausia, jog tokie vaizdai visiškai nesiasocijuoja su pornografija. Subtilų, bet kartu ir visiškai vulgarų kontekstą turintis fonas filmui suteikia papildomo žavesio, būdingo tik geriausiems kino meistro darbams.

Jeigu filmas vizualiai atrodo kaip tikras saldainis, tai jo muzikinis garso takelis priderintas prie scenų dar efektingiau perteikia juostos atmosferą. Išraiškingos muzikinės palydos dėka filmas atrodo lyg tikra bomba, kuri kažkuriuo metu sprogs. Taip, būtent stipriausias juostos techninės pusės akcentas susideda iš puikaus fono ir stiprių muzikinių kompozicijų mišinio.

Finalinis juostos montažas, kuris pristatomas publikai, atrodo sklandžiai, tačiau bežiūrint filmą matosi kelios vietos, kuriose juosta ne itin kokybiškai „apkarpyta“. Susidaro įspūdis, jog M. Scorsese nors ir norėjo parodyti visą purvą, dėl prodiuserių jam teko panaikinti vaizdingas akimirkas, todėl žiūrovas pats turėjo įjungti savo fantazija ir įsivaizduoti tai, kas dėjosi po trumpų įžangų. Toks sprendimas nebuvo iš blogiausių, todėl čia Martinas gerai sužaidžia ir laimi.

Aktorių kolektyvinis darbas

Kaip ir visada, kai tik pasirodo naujas M. Scrosese's ir Leonardo Di Caprio darbas, kyla klausimas – ar JAV kino meno ir mokslo akademija populiarųjį aktorių vėl ignoruos ir neprileis prie Oskaro? Iš tiesų labai smagu, kad šį kartą aktorius buvo įvertintas ir gavo vietą tarp kitų geriausių metų aktorių kovoje dėl Oskaro.

Nors aktorius paskutiniais metais vis dažniau pasirodydavo komerciškai sėkminguose projektuose, tačiau būtent vaidmenys pas Martiną tapo geriausiais jo karjeroje. Galima teigti, jog tai geriausias Leonardo pasirodymas nuo 2004 metų „Aviatoriaus“, už kurį jis irgi buvo nominuotas Oskaro apdovanojimui. Tokį Džordaną ir buvo galima įsivaizduoti skaitant knygą, todėl šiuo atveju, aktorius atidavė viską, ką tik turėjo geriausio. Puikus ir solidus filmografijos papildymas.

Įdomiausia, kad pagrindinį filmo aktorių ir pažibą nurungia kitas Oskarui nominuotas žvaigždūnas, vis labiau į Holivudo Olimpą kylantis Jonah Hillas, labiausiai žinomas iš vulgarių komedijų. Sunku patikėti, tačiau tai jau antroji jo nominacija JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimuose už geriausią antraplanį vaidmenį. Visiškai pasikeitęs aktorius nurungia Leonardą ir savo nuostabiai suregztu šou įrodo, jog tai vienas perspektyviausių ir talentingiausių savo kartos atstovų kine.

Didelė staigmena filme – pagrindinio moters vaidmens atlikėja Margot Robbie. Po šio filmo pasirodymo didžiuosiuose ekranuose jai pradėjo byrėti pasiūlymai iš didžiausių kino studijų. Išvaizdžios, seksualios ir tikros barakudos portreto savininkė filmui suteikia papildomo šarmo. Tokios moterys gadina vyrus, tačiau dėl tokių moterų ne gaila siekti kažko daugiau šiame gyvenime. Būtent toks požiūris į tokias lėles ir sunaikina vyrų svajones apie darnią ir laimingą šeimą su paprasta, bet mylinčia moterimi.

Filmo pagrindinį trio papildo antraplaniai aktoriai Robas Reineris, Kyle‘as Chandleris, Jean Dujardin, P.J. Byrne‘as, Jonas Favreau, Shea Wighamas ir, kas keisčiausia, akimirkai pasirodęs Matthew McConaughey, kuris su filmu „Dalaso klubas“ greičiausiai atims iš Leonardo išsvajotą Oskarą. Aktorių kolektyvas vertas plojimų, nes jie ir leido šiai juostai įsivažiuoti tokia linkme, kuria jis judėjo visas tris valandas.

Verdiktas

„Volstryto vilkas“ – tai gal ir ne pats geriausias legendinio režisieriaus Martino Scorseses darbas, tačiau vienas ryškiausių praeitų metų kino įvykių. Filmas savo purvu, ištvirkusiais personažais, nuostabiais dialogais ir puikiai išreikšta mintimi įtraukia į finansinių sukčių pasaulį taip stipriai, jog nepaleidžia visas tris valandas, kurios prabėga kaip viena akimirka.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 8/10
Techninė juostos pusė – 9/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 10/10

Bendras vertinimas: 9/10

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Užfiksavo nematytą rupūžę – pasirodo ji įtraukta į Lietuvos Raudonąją knygą (17)

DELFI skaitytoja, pamačiusi ryškiaspalvę ir jai nematytą rupūžę, susidomėjo, kokios rūšies ji galėtų būti. Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistė Dalia Bastytė DELFI atskleidė ne tik jos oficialų pavadinimą, bet ir paminėjo, kad ji yra įtraukta į Lietuvos Raudonąją knygą.

Nesulaukus pagalbos iš draudimo – kelyje išgelbėjo pareigūnų geranoriškumas (18)

Įkalnė, intensyvus eismas ir pilnas ekipažas – tokioje nepavydėtinoje situacijoje neseniai atsidūrė Irena Daubarienė. Tačiau visa laimė, kad paslaugūs pareigūnai Raimondas Aponkus ir Gediminas Tarvydas laiku ištiesė pagalbos ranką.

Gauna „Gelvoros“ žinutes apie įsiskolinimus – ar tai ne sukčių darbas? (16)

DELFI skaitytoja, socialiniame tinkle pastebėjusi diskusiją dėl tautiečiams siunčiamų galimai „Gelvora“ įmonės SMS žinučių apie įsiskolinimus, paprašė redakcijos išsiaiškinti, ar tai ne sukčių darbas.

Klaipėdos rajone šiurpi avarija, motociklas sudaužytas į šipulius (43)

Klaipėdos rajono policijos pareigūnai trečiadienio vakarą skubėjo į avariją. Pranešta, kad Dovilų seniūnijoje, Šiūparių kaime, susidūrė automobilis ir motociklas. Per avariją sužalotas motociklo vairuotojas.

Suvalgė saldainį „Rimi“ parduotuvėje – apsauginio reakcija buvo neadekvati (484)

Galima ar negalima pačioje parduotuvėje dar nesusimokėjus suvalgyti patinkantį maisto produktą? Toks klausimas kilo po to, kai į pensiją išėjęs Rimas Kančys „Rimi“ prekybos centre pateko į nemalonią situaciją. Suvalgęs vieną saldainį ir vėliau kasoje pirkęs maišelį tų pačių, jam patikusių saldainių, senolis sulaukė nemalonios akistatos su „Rimi“ apsaugos darbuotoju.