Pastaruoju metu apie vieną iš baimių ėmiau girdėti kaskart vis palikdama Europos Sąjungos teritoriją ir keliaudama į musulmoniškus kraštus. Islamofobija yra labai įdomus reiškinys. Pats žodis net iki dabar dar neturi labai nusistovėjusio paaiškinimo, vienok Europos Komisija turi išleidusi ne vieną dokumentą apie tai ir apie tai, kaip su tuo kovoti. Ar tai ir lieka tik nuostatom ir oficialiai, gražiai spintelėse sudėliotais sąsiuviniais, arba jie per mažai veikia.
Juk kai pagalvoji, musulmonai gyveno Baltijos šalių regione, Iberijos pusiasalio, Kipro, Sicilijos bei Balkanų regionuose jau nuo senų laikų, nors didžiausia dalis musulmonų Europos gyventojų atvyko apie 1960 metus bei vėliau devintam dešimtmetį. Europos Sąjungos teritorijoje yra apie trylika milijonų musulmonų. Tai yra maždaug 3.5% visos populiacijos. Nors man tikrai atrodo, kad tie skaičiai dažnai pamirštami, kai į publiką iškeliamas klausimas apie musulmonių moterų nešiojamas skaras. Tai dažnai būna didžiausiai atrodanti problema. Dažnai skara yra interpretuojama, kaip priespaudos bei pavaldumo simbolis. Mano nuomone, tai yra labi sudėtinga bei daugialypė tema tikrai neturinti vieno atsakymo ar vieno būdo apie tai kalbėti.
Esu labai tikra, kad bet kokios baimės, kurios užvaldo žmones yra tikrai dėl nežinojimo. Bijoma to, kad gali atsitikti, o ne to, kas iš tikrųjų vyksta. Ir turbūt labai natūraliai tokios baimės yra išties asmeninės, pagrįstos nenoru kažką keisti savyje, išlipti iš savo komforto zonos. Prisimenu Senekos citatą: „Visko bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi.“ Kaip dažnai tik vizualiai matomi skirtumai yra kur kas labiau eskaluojami?! Kaip danai mes atsidūrę identiškoj situacijoj, tik būdami tais, kuriuos diskriminuoja, pagalvotume truputį labiau prieš ką nors kaltindami, drąsiai sakydami kam ir ką daryti? Kaip dažnai mes taip daug netenkam tiesiog bijodami ko nors netekti…
Žinau, kad jei pati nebūčiau savo kailiu patyrusi, kaip būna kitaip, negalėčiau taip tvirtai kalbėti. Tačiau kuo daugiau keliauju, su kuo daugiau skirtingų kultūrų ar nuomonių žmonėmis susitinku tiek ES, tiek už jos ribų, žinau, kad niekada nėra įmanoma nubrėžti aiškios linijos tarp taip ir ne. Tarp gero ir blogo, tinkamo ir ne. Buvimas kategorišku labai puikiai skaitosi parašytas politinėse kalbose, bet kai tai atsiduria gatvėje, kai supranti, kad globalizacija tik skatina susigyventi su faktais, kad turbūt tendencija yra ta, kad grynakraujai europiečiai po truputį tampa mažuma.
“Žmonių grupes – nuo gatvės gaujų iki tautų – kamuoja nebūties baimė, todėl, idant save išsaugotų, jos puola ir žudo kitus. Gal būt karas yra ne kas kita, kaip poreikis susidurti akis į akį su mirtimi, nugalėti ją ir pavergti, išlikti gyvam – tarsi ypatinga mūsų visų mirtingumo neigimo forma?” (Elisabeth Kubler-Ross, Apie Mirti ir Mirimą. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai. 2001)
