Emigranto eksperimentas susirasti darbą Lietuvoje: į norinčius grįžti žiūri su nepasitikėjimu

 (385)
Lietuvos žiniasklaidoje ir viešojoje erdvėje dažnai pasirodo informacija apie neva labai Lietuvoje laukiamus iš užsienio norinčius grįžti dirbti specialistus, ypač ten pabaigusius mokslus. Esu vienas iš tokių.
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Į Jungtinę Karalystę (JK) išvažiavau 2007 metais, per tą laiką pabaigiau kompiuterių mokslo bakalauro ir magistro studijas. Dabar esu didelėje įmonėje dirbantis IT specialistas. Turiu 5 metus darbo patirties. Esu iš tų, kurie, nepaisant visko, Lietuvos atsižadėti nežada, visada papasakoju, iš kur pats esu, pasidžiaugiu lietuviška mokymosi sistema, kuri man leido puikiai pabaigti studijas JK, mūsų išskirtinai gražia gamta, svetingais žmonėmis, informacinių technologijų plėtra. Kalbant apie informacines technologijas, Lietuvoje taip pat dažnai pabrėžiamas specialistų trūkumas, puikus atlyginimas ir kiti taip vadinami benefitai (liet. priedai), kuriuos kompanijos siūlo, jeigu tik pas juos ateisi.

Gerai. Apie grįžimą į Lietuvą kol kas nesvarstau. Tačiau kaip ir bet kuris kitas emigrantas galiu nuoširdžiai prisipažinti, kad gyvename ne tik darbu. Darbu esu patenkintas, sąlygos daugiau nei geros, apie diskriminaciją negalėčiau kalbėti, nes dirbu IT kompanijoje Londone. Čia tikras tautų katilas, o tarp mano kolegų – ne vien britai. Yra vokiečių, ispanų, amerikiečių, yra italų, graikų ir netgi brolis latvis bei vienas lietuvis. Nepaisant to, mintys apie grįžimą į Lietuvą aplanko, pasiilgstu gamtos, ypač vasarą, maisto, draugų, nors jų Lietuvoje nedaug likę. Esu visiškai normalus karjeros emigrantas, kurį kartkartėmis aplanko ilgesys. Ilgalaikėje perspektyvoje save Lietuvoje matau.

Nuolatos seku lietuvišką spaudą ir tos žinios apie išskėstomis rankomis laukiamus emigrantus specialistus su patirtimi iš užsienio bei IT specialistų trūkumą baigėsi įdomiu eksperimentu, su kuriuo siūlau susipažinti skaitytojams. Smalsumo vedamas nutariau pasitikrinti savo šansus Lietuvos darbo rinkoje. Iš pradžių tai net neturėjo būti lyginamasis eksperimentas, tačiau jis tokiu pavirto tada, kai kreipdamasis į 10 kompanijų su savo anglišku CV ir parašęs, kad šiuo metu dirbu JK, sulaukiau tik vieno atsakymo Nors 4 iš 10 darbo skelbimų buvo įrašyta, kad tarptautinė patirtis yra didelis privalumas. Eksperimentą atlikau lapkričio – vasario mėnesiais. Pradėkime.

Trumpai apie pradžią

Taikiausi į tarptautinio kapitalo kompanijas, joms išsiunčiau savo anglišką CV. Jame nurodomi mano vardas ir pavardė, gimimo metai, baigtos mokymo įstaigos (bakalauras ir magistras), darbo patirtis (5 metai pagal specialybę, pradedant nuo jaunesniojo programuotojo, baigiant dabartinėmis užimamomis pareigomis), tokia kontaktinė informacija kaip elektroninio pašto adresas ir telefono numeris, nuoroda į profesionalų socialiniame tinkle „LinkedIn“ esantį mano profilį.

Savo gyvenimo aprašymą išsiunčiau į gerai žinomas 7 kompanijas (redakcijai kompanijos žinomos – DELFI), dvi personalo atrankos įmones ir vieną dar labai jauną neseniai įsikūrusią kompaniją. Kaipgi man sekėsi? Nekaip. Atsakymą gavau tik iš jaunos mažos kompanijos. Bandėme net suderinti darbo pokalbį, tačiau kaip vėliau paaiškėjo, ši kompanija ieško jaunesniojo specialisto su mažiau darbo patirties ir daug mažesniu atlyginimu. Iš „junior“ darbuotojo esu išaugęs, todėl šioje vietoje derybos baigėsi. Suprantama ir normalu. Tačiau bendras rezultatas yra toks, kad tik viena įmonė iš dešimties susidomėjo mano kandidatūra, nors pagal darbo skelbimus atitikau visus reikalavimus į visas pozicijas. Ši mano patirtis yra priešinga viešai skelbiamai informacijai apie užsienyje darbo patirties turinčius Lietuvos įmonėms labai reikalingus karjeros emigrantus.

Todėl nusprendžiau palyginti

Ką aš dariau? Išverčiau savo anglišką gyvenimo aprašymą ir sukūriau naują su netikra tapatybe. Pasivadinau kitu vardu, parašiau kad šiuo metu gyvenu Vilniuje, pateikiau savo lietuvišką telefono numerį. Jis, žinoma, buvo tikras, nes buvo reikalingas susisiekti su darbdaviais. Studijos Jungtinės Karalystės universitete virto studijomis Vilniaus universitete, o darbo patirtis Jungtinėje Karalystėje virto darbo patirtimi Lietuvoje. Mano darbe reikalingi įgūdžiai ir žinios išliko visiškai identiški.

Išsiunčiau savo kandidatūras pagal tuos pačius 10 darbo skelbimų ir atsakymus gavau iš 8 įmonių. Primenu, kad mano patirtis, žinios, išsilavinimas buvo visiškai identiški.

Kokias išvadas padariau?

1) Įmonės daug labiau susidomėjo analogišką patirtį, išsilavinimą ir žinias turinčiu kandidatu, dirbančiu Lietuvoje, nei Jungtinėje Karalystėje dirbančiu lietuviu, kuris nori grįžti į Lietuvą;

2) Informacijos apie tai, kokios įmonės būtų draugiškos sugrįžėliams, internete neradau. „Facebook“ egzistuoja grupė „Emigravau, kad sugrįžčiau“, norinti pritraukti jaunuosius profesionalus atgal. Pažiūrėjau, bet prisijungti prie narių nemačiau reikalo, nes ši grupė yra mirusi. Jokios diskusijos joje nevyksta, naudingos informacijos nėra. Internete radau tokį puslapį „Kurk Lietuvai“. Tai jaunųjų profesionalų iniciatyvos „Kurk Lietuvai“ tinklapis, čia jie taip pat įdeda skelbimus, tinkančius sugrįžėliams. Paskutinis skelbimas patalpintas lapkričio mėnesį. Tokios iniciatyvos kaip „Kurk Lietuvai“ skirtos tik viešajam sektoriui;

3) Jeigu man, IT specialistui turinčiam patirties ir norinčiam grįžti į Lietuvą, iš 10 įmonių atsakė tik viena, tai turiu nuojautą, kad ne tokių perspektyvių profesijų atstovams tikimybė sulaukti teigiamo atsakymo yra gerokai mažesnė. Šioje vietoje labai norėčiau pabrėžti, kad kaip ir visur, kontaktai yra labai svarbūs. Ypač tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva. Savo profesijos srityje kontaktų Lietuvoje neturiu, nes išvažiavau tik pabaigęs mokyklą. Dabar mano visi darbo kontaktai yra JK. Keli mano draugai, dirbantys finansų srityse, tokių pažinčių turėjo, ir tai labai pagreitino procesą;

4) Mano spėjimas toks, kad netgi tarptautinės Lietuvoje įsikūrusios įmonės vengia žmonių, kurie užsienyje be mokslo dar įgijo ir darbo patirties. Negalėčiau atsakyti kodėl, bet man atrodo, kad jos automatiškai daro prielaidą, kad tokie žmonės bus per brangūs arba norės darbo sąlygų, kurių įmonė negalės suteikti. Tokią prielaidą darant, šiems kandidatams net neatsakoma. Tai mano spėjimas, o ne faktas. Patvirtinti arba paneigti jį galėtų tik įmonių atstovai.

Kiti mano pastebėjimai

Šie pastebėjimai nesusiję su karjeros emigranto statusu. Pastebėjau keletą man neįprastų skirtumų darbuotojų atrankos procese, kuriais norėčiau pasidalinti. Remiuosi bendravimu su įmonėmis, kurios atsakė kandidatui nr.2, dirbančiam Lietuvoje.

1) Lietuvos įmonės vienareikšmiškai teikia pirmenybę bendravimui telefonu. Nei viena įmonė neatsakė į užklausimus elektroniniu paštu. Man tai pasirodė įdomu ir neįprasta. JK ir daugelyje kitų Europos šalių, su kurių įmonėmis man teko susidurti darbe, pirminė komunikacija visada vyksta elektroniniu paštu. Jeigu įmonė nori jus pažinti geriau, pasikalbėti apie jūsų patirtį, papasakoti, ko ji tikisi iš darbuotojo, ir tęsti atranką su jumis, jums atsiunčiamas laiškas elektroniniu paštu ir susitariama dėl skambučio laiko;

Darbdaviai ir jų atstovai beveik niekada neskambina nepranešę. Dėl abiem pusėms patogaus laiko visada susitariama iš anksto. Juk jeigu jūs šiuo metu dirbate kitoje kompanijoje, kasdien einate į darbą ir ieškote naujo darbo, nebėgsite ieškoti tuščio konferencijų kambario arba slėptis į koridorių tam, kad pasikalbėtumėte su nauju potencialiu darbdaviu, sulaukę skambučio. Įmonės iš Lietuvos niekada elektroniniu paštu nesusitaria dėl jums abiem patogaus laiko ir neperspėję gali jums paskambinti tada, kai esat svarbiame susitikime ar pan.;

2) Vienas iš pirmųjų klausimų po darbdavio prisistatymo ir pasidomėjimo jūsų darbine veikla yra atlyginimas. Nuraminsiu, kad atlyginimai, kuriuos įmonės man pateikė, buvo adekvatūs mano patirčiai, žinioms ir Lietuvos situacijai. Tačiau nustebino tai, kad įmonės nelinkusios eiti į kompromisus. Skirtumas nuo JK įmonių yra toks, kad JK įmonės pirmiausiai ieško tinkamo specialisto ir tada su juo derasi dėl atlyginimo. Atlyginimą įprasta aptarti derybų dėl darbo pabaigoje. Suradusios gerą specialistą, jos sutinka mokėti ir daugiau nei prieš tai nurodytos atlyginimų žirklės. Lietuvos įmonės paprasčiausiai pasako, kokios yra jų žirklės. Jeigu esate labiau patyręs ir save įvertinate didesne pinigine išraiška, paprastai su jumis bus atsisveikinta. Šį variantą išbandžiau su dviem man skambinusiomis įmonėmis;

3) Iš to, ką išgirdau kalbėdamas telefonu, padariau išvadas, kad IT specialistų įdarbinimas Lietuvoje greitesnis nei JK. Lietuvoje tą norima padaryti kaip įmanoma greičiau. JK didesnių kompanijų darbdaviai renkasi atidžiau, organizuojami bent 3 atrankos etapai, vyksta diena, kada jūs turite dirbti įmonėje ir parodyti savo sugebėjimus arba dar kitos užduotys. JK kompanijoms svarbu pasirinkti geriausią, labiausiai motyvuotą kandidatą, tikintis, kad šis darbuotojas įmonėje dirbs bent keletą metų, bus lojalus, darys tai ką jis sugeba geriausiai ir atneš maksimalią naudą. Lietuvos kompanijos bando įdarbinti kuo greičiau. Abu variantai turi trūkumų ir privalumų;

4) Viena iš įmonių paskambino 9 valandą vakaro Lietuvos laiku ir po pokalbio iškart atsiuntė atlikti užduotį. Man pasakius, kad darbo dienomis dirbu po 8-10 valandų ir taip, naktimis miegu, ir todėl darbui atlikti laiko rasti galėčiau po kelių dienų, su manimi kalbėjęs žmogus tarė „matyt ne taip tau ir reikia šito darbo“. Už tokį bendravimą dedu riebų minusą įmonei.

Mano nuomone, šiais laikais derybose dėl darbo darbdavys ir darbuotojas turi būti vienodą svorį turintys partneriai. Net ir agresyviai arba greitai norint surasti naują darbuotoją, negali tikėtis, kad potencialus naujas darbuotojas atšauks visus kitus planus ir darbus ir imsis užduoties čia ir dabar. Net tokios didelės kompanijos kaip „Google“, „Microsoft“, „IBM“ kandidatus pasikviečia į taip vadinamąjį assessment (liet. įvertinimą) darbo metu. Jeigu jis vyksta nuotoliniu būdu, jūsų visada paklaus, kada turėtumėte laiko atlikti realų testą. Pasakyti, kad bandomajam darbui galėsite skirti kelias dienas po kelių savaičių yra normali praktika, kuri nuostabos nesukels niekam. Niekada neteko susidurti su „čia ir dabar“ atveju;

5) Iš 8 iš viso man paskambinusių įmonių, 5 pakvietė į interviu. Juose dalyvauti atsisakiau, nes vis dėlto esu kitas žmogus, nei prisistačiau esantis, ir šiuo metu esu JK. Įsitikinau, kad Lietuvoje IT specialistams darbą susirasti tikrai nesunku. Ar tai jus tenkins, priklausys nuo jūsų lūkesčių.

Pabaigai

Eksperimentas manęs nenuvylė. Priešingai, suteikė daugiau informacijos apie Lietuvos darbo rinką. Patirties joje neturiu, todėl pirmoji pažintis buvo naudinga ateičiai. Šiuo metu grįžti neplanuoju, nes esu dar jaunas žmogus ir norėčiau įgyti daugiau patirties tarptautiniuose vandenyse, pamatyti daugiau pasaulio šalių. Man pasirodė, kad Lietuvoje įmonės daugiau kalba apie tarptautinio žmogiškojo kapitalo pritraukimą, nei realiai ką nors dėl jo daro.

Užsienyje dirbantys specialistai įsileidžiami nenoriai dėl tiksliai nežinomų, bet turbūt numanomų priežasčių. Lietuva kuria įvairias komisijas, siekdama susigrąžinti karjeros emigrantus. Paprasčiausiai surandamas tinklalapis su karjeros emigrantams draugiškų įmonių sąrašu būtų labai paprastas ir veiksmingas bei daug nekainuojantis būdas suteikti naudingą informaciją. Tokios informacijos niekur neradau.

Kitas nustebinęs ir su bendravimu susijęs dalykas – tai agresyvokas ir kartais net nepagarbus bendravimas iš darbdavio pusės, pamirštant, kad renkasi ne tik darbdavys, bet ir darbuotojas. Būtų įdomu išgirsti kitų pažinčių ir darbo kontaktų neturinčių bei bandžiusių derėtis dėl darbo karjeros emigrantų nuomones.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalinti savo nuomone ar patirtimi? Jūsų istorijų ir nuomonių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Svetur“ arba žemiau:

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Nusivylė „Emodži filmu“: pasigedau kritikos šiuolaikinėms problemoms (33)

Dar kartą įsitikinau, kad kino teatruose karaliauja konsumerizmas ir prastos kokybės kultas. Ko gero, nesu matęs nieko prastesnio, kaip šią savaitę matytas „Emodži filmas“ .

Glaustytis mėgstantis katinas ieško namų arba globos (3)

Mielas, jaukus, pūkuotas, minkštas, gražus, švelnus, meilus iki begalybės katinas ieško namų arba globos. Kaip jis atsidūrė gatvėje – nežinome, bet kad lauke gyvenantis katinėlis būtų toks jaukus, sunku patikėti.

Pirkėjas papasakojo, kaip viskas vyko sekmadienį Mindaugo „Maximoje“ (13)

DELFI skaitytojas tapo parduotuvėje „Maxima“ Mindaugo gatvėje sekmadienio vakarą įvykusio incidento liudininku. Jį nustebino parduotuvės darbuotojų reakcija.

Tikėjosi ramiai pasmaližiauti kavinėje – supykdė radinys leduose (168)

Rugpjūčio 17 d. su draugu ir vaikais lankėmės Vilniaus Bernardinų sode. Ten mažieji žaidė ant, atrodo, jau saugių žaidimų įrenginių, pasisupo ir karusele prie kavinės „Sugarmour“ Vasaros Rezidencijos.

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (54)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.