Į Vilnių atvykti tenka retai, tiesiog nelabai mielas miestas ir tiek... Darbo reikalais atvykau į Vilnių traukiniu iš Kauno.
Kadangi miesto gerai nepažįstu, prie stoties paklausiau šalia buvusių vaikinų, ar su tam tikru transportu pateksiu būtent ten, kur reikėjo būti už pusvalandžio. Jie lietuviškai paklausė, iš kur atvykau, kad tokia mandagi, atsakiau jiems. Tada pasipylė įžeidinėjimai rusų kalba, mane lydėjusi draugė šiek tiek rusiškai suprato ir atsikirto.
Prasidėjo žiaurūs grasinimai susidorojimu (gal manė, kad nesuprasim, ką sako). Atvažiavo mūsų autobusas, jau norėjome lipti, tačiau vaikinai patraukė mus už rankų ir neleido išvažiuoti, kol jie nebaigė su mumis kalbėtis.
Atšoviau, kad jei jau gyvena Lietuvoje, gali kalbėti ir lietuviškai, atsakė: „kai atvažiuoji į mūsų miestą, tą savo paukščių kalbą gali užmiršti“.
Apsipykom, bet po to įsėdome į kitą autobusą, jie taip pat įlipo ir dar ilgai įžeidinėjo, kol nusibodo būti ignoruojamiems. Labai nemalonus ir įsimintinas įvykis.
Žinoma, užkliuvo ir tai, kad visą dieną kol viešėjau Vilniuje, lietuviškai kalbančius girdėjau tik 5 žmones, iš jų dviese buvome mes su drauge. Svarbiausia tai, kad man atrodo, jog jie supranta, kas yra sakoma, tačiau iš principo nekalba. Mano nuomone, jie tokiu savo elgesiu įžeidžia mus, lietuvius, ir mūsų šalį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Turite panašios patirties? Esate atsidūrę situacijoje, kai kalbėdami lietuviškai patyrėte priekaištų, kad nemokate kalbos, kuria bendrauja kitas? O gal konfliktas kilo Jums prakalbus rusiškai, lenkiškai ar kita kalba? Papasakokite, ar kada nors esate patyrę bėdų dėl nesutarimų su kitataučiais kaimynais? Gal tai – tik teigiama patirtis? Laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt.
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau: