Apie seksualinės mažumas kalba ne tik „gėjų paradas“, bet ir menas

 (43)
Kaip rodo praktika, „Baltic Pride 2013“ tikrai buvo sprogimas Vilniaus valsčiuje, todėl negalima praleisti pro akis ir ausis turtingos jo programos – liepos 13-31 d. vykusių kultūros renginių. Pažvelgus paaiškėja, kad pro Vilnių praūžė ne tik „gėjų paradas“, o apie seksualines mažumas kalbėta ne tik mongoliškų keiksmažodžių, bet ir teatro, fotografijos, kino, poezijos kalbomis.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

„Vilniaus kamerinis teatras“ miestiečiams padovanojo pirmąjį Laimos Vincės pjesės „Vertėjas“ pastatymą. Nedidukę salę užplūdo įvairaus amžiaus publika. Šiek tiek nusčiuvusi ir paburnojusi dėl rezervuotų kėdžių („skelbė, kad norint užsiimti geresnes vietas, reikia ateiti anksčiau, tai kaipgi čia“), droviai sėdosi „tolėliau“ ir ėmė nekantrauti. Dar stebėdama tautiečių įpročius imu suprasti spektaklio paantraštę – „lietuvių liaudies patriotinė drama“. Netrukus mano nuojauta pasitvirtina. Prigesus šviesoms, tarp žiūrovų pasigirsta balsai, virstą viską apimančiu triukšmu, ir iš publikos pakilę aktoriai, šūkaudami ir besiginčydami, skuba scenos link. Jų pasakojami likimai galėtų būti bet kurio iš mūsų, kaip ir mūsų būtis esti visai šalia šių asmeninių dramų.

Herojai yra šaknis, nors dar gana jaunas, įleidę tipai, ateinantys iš XXI a. lietuvių emigrantų realybės. Atrodytų nieko nauja, apie tai jau kalbėjo Koršunovas „Išvaryme“, jau matėme lietuvių nepritapimą ir nuopolį Vakaruose, jau girdėjome stačiokiškus juokelius, jau žvelgėme į liūdną savo atvaizdą veidrodyje. Tačiau tema čia kita. Nors ir klausomės prekybos žmonėmis aukos skausmo, AIDS užsikrėtusios moters istorijos, pensininkės patirties svečioje šalyje ir kitų, atrodytų, atskirų gyvenimų fragmentų, visi jie turi bendrą laidininką – vertėją Julių.

Būtent jis, Lotynų Amerikoje gyvenantis homoseksualus lietuvis ir yra visa ko centras. Versdamas žodžius jis tarytum „išverčia“ pašnekovams vakarietiško gyvenimo taisykles ir „verčia“ aukštyn kojomis jų bei savo likimus. Julius, dėl smurto ir neapykantos protrūkių palikęs gimtąją šalį, tiki jos ateitimi ir iš naujo panorsta dalyvauti kuriant pažangų rytojų. „Baltic Pride 2010” skatina jį kaip lietuvį atsitiesti ir virsta jo stimulu nors trumpam grįžti namo, kur iki tol „buvo tamsu, šalta ir visada lijo“. Jis „grąžina“ į tėvynę ir būrį kitų nuskriaustųjų. Spektaklis ne tik padeda atsakyti į įkyrų lyg zvimbiančią musęmilžinę klausimą - „na ir kam tos eitynės?“, tačiau verčia pamatyti lietuvius ir Vakarus skiriančios bedugnės tamsą.

Publika plojo atsistojusi, kol nutirpo delnai, sveikino aktorius dovanodami gėles ir šypsodamiesi leidosi mediniais laiptais žemyn. „Mama, aš nesupratau pabaigos“, - sakė geltonplaukis berniukas. „Ar čia pabaiga pamąstymui?“, - klausė viena moterėlė kitos. Pabaigos nebuvo, buvo nauja pradžia.

ŠMC veikė dviejų dalių Lietuvos LGBT bendruomenės istorijos paroda „Nuo sutemų iki aušros“. Skaitykloje galima buvo pamatyti pastarųjų dvidešimties metų įvykių raidos homoseksualumo klausimais atgarsius spaudoje ir televizijoje.

Situacijos išvadą konstatavo laidos „Klausimėlis“ įraše kalbinta moteris: „Ką galite pasakyti apie homo sapiens Lietuvoje?“, „Na, nieko gero negaliu pasakyti“. Tuo tarpu rūsyje galima buvo pasigrožėti meno kūriniais. Tarp jų – Aušros Volungės fotografijomis iš Lietuvos transseksualų buities, Remigijaus Venckaus fotografijų ciklų kadrais, Deniso Kolomyckio performansų užfiksuotomis akimirkomis ir daugeliu kitų. Džiugu, kad net atsitiktinai užklydę lankytojai paprastai nepuolė durų link, apžiūrėjo ir teigiamai įvertino ekspoziciją. Dar džiugiau, kad grupelė šalies meninkų savo darbuose prakalbo apie taip ilgai ignoruotą, tačiau visuomet egzistavusį seksualinių mažumų gyvenimą greta mūsų.

Fotografijos parodų būta ir daugiau. A. Volungė, R. Venckus ir Virgilijus Šonta savo darbus plačiau pristatė atskirose ekspozicijose. Pirmosios autorės darbai fiksuoja Lietuvos transeksualų buitį. Nors nuotraukose ir pozuojama, tačiau organiška aplinka ir jos detalės kuria nuotraukų natūralumą. Tai tam tikras Rio de Žaneiro karnavalas viename iš Vilniaus daugiabučių, o autorės užfiksuotos akimirkos – mūsų miesto slaptojo gyvenimo įrodymai. Niekad nežinai, kas kitoje sienos pusėje.

R. Venckaus paroda buvo kur kas labiau provokuojanti. Nuotraukų ciklai palietė opią religijos ir jos santykio su homoseksualumu temą, su šypsena vertė pažvelgti į plačiojoje visuomenėje dažniausiai diskutuojamą klausimą apie vienos lyties žmonių meilę, skatino susidaryti vakarietiškos ir tautinės Lietuvos derinio viziją. Originalios kompozicijos, spalvų ir draperijų, archaiškumo ir šiuolaikiškumo, ironijos ir dramatizmo deriniai darė kiekvieną ekspozicijos kadrą daugiaprasmį, klausiantį, diskutuojantį. Ir svarbiausia – viskas subtilu, lengva, elegantiška.

V. Šontos fotografijos išsiskyrė platesniu tematiniu ir istoriniu žvilgsniu. Kaip rašoma parodos pristatyme, menininkas kalba apie „iš istorijos ištrintus žmones“. Ne veltui kone kiekvienoje nuotraukoje matomi žmonės lydimi paslaptingų šešėlių. „Mokykla – mano namai“ (19801983 m.) kadrai kontrastuoja su pavadinimu, suteikdami ciklui tamsios ironijos. Čia regimas vaikų apsuptas išsigandęs, verkiantis berniukas, ir jo bendraamžių smurtą skatinantys rankų gestai. Mokiniai, lyg maži suaugusieji, išsirikiavę valgykloje ir juos supantis valdžios aparatas – atsiribojančia sukryžiuotų rankų poza stovinti mokytoja ir didaktiški, vidinį „sargybinį“ ugdą plakatai tolumoje. Čia nykus metų laikas ir liūdni vaikų veidai. O pažvelgus atidžiau – visur greta žmonių tie tamsūs siluetai, grėsmingi vaiduokliai.

Panaši ironija būdinga ir nuotraukoms iš ciklo „Skrydis“: angarų, metalo konstrukcijų, vienodų kvadrato formos pastatų fone kybantis ore kūnas labiau primena smengantį žemyn, nei kylantį į dangų. Tačiau toliau kūnai išsilaisvina. Nuoga „Moteris smėlynuose“ (1980 m.) žvelgia į šviesą, ją gaubia spindinti „aura“, o aplink – vien laisve dvelkianti tuštuma. „Vakaro nuojautoje“ (1990 m.) jau atsiranda tikras Vakarų „vėjas“ – du nuogi kūnai kaitinant saulei puikuojasi ant automobilio stogo. Nuotraukos nuosekliai veda lankytoją istorijos taku skatindamos patirti ne tik dvasios, bet ir kūno išsilaisvinimą. Kaip sakė W. Whitmanas, „jeigu kūnas nėra siela, tai kas yra siela“?

Bene didžiausia programos dalis – „Skalvijos“ kino teatre LGBT temomis nemokamai rodyti filmai, pritraukę pilnas sales žiūrovų. Šįkart programoje netrūko taip reikalingos dokumentikos apie sustabarėjusias žmonių sampratas ir nesugebėjusiuosius „įtilpti“ į jas. Šie pasakojimai – akistata su to rezultatu. Lankytojų netrūko ir paskaitoje apie režisieriaus-revoliucionisto Pedro Almodovaro kiną, kurioje galima buvo susipažinti su naujojo balso ir žvilgsnio į lytį ir lytiškumą istorija bei kūrėjo naudojamomis naratyvinėmis technikomis, priverčiančiomis žiūrovą jausti empatiją pasipiktinimo vertiems personažams.

Tai kas liko po visko? Pačiupinėti galiu LGBT bendruomenei draugiškų vietų Vilniuje žemėlapį (pirmasis toks!), keletą specialiai mano miestui sukurtų eilėraščių (Anna Shepard) iš LGL zino, įsigyto ŠMC vykusioje mugėje, ir marškinėlius, teigiančius, kad meilė vis dėlto yra (meilė). Tačiau kur kas daugiau išliko atmintyje: vaizdai, spalvos, faktūros, balsai, klausimai... Neįkainojama šventės patirtis.

Vilnius, the city of denial

I am for traditional family values
I am for normal things
Like churches
St. Kotrynos is my favourite
I like our pink churches
Our favourite soup is pink, too.
When I hear ‘march for equality’
I get upset because
I imagine it is a parade of
nude men
(mmm... nude men)
And when I see a rainbow heart
on a billboard
I am filled with the urge
to decorate it with
a penis
(mmm... penis)
But I am normal
A traditional family man
No really, I am.

Anna Shepard, 2013

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Pievoje rasta šunytė šeimininkams ne tik malonumas, bet ir išbandymas

Maždaug prieš metus, eilinį rudens vakarą, prisėdau po dienos maratono akimis permesti naujienų. Prisipažinsiu, niekada nesekiau nei vienos prieglaudos istorijų, net draugų, kurie dalindavosi pranešimais apie rastus, nuskriaustus, benamius gyvūnus. Negalėdavau to matyti. Kur kas lengviau rastą gatvėje priglausti, pasiklydusį namo parvesti. Reali pagalba man priimtinesnė.

Pamačiau mokinių pasiūlymus feisbuke – susiėmiau už galvos (13)

Kaip ir visi žinome, socialiniame tinkle „Facebook“ yra užsiregistravę daugybė 9-14 metų vaikų. Nežinau, ar tėvai žino, į kokias grupes prisijungia jų vaikai.

Kaunietis su BMW išvedė iš kantrybės: labai įžūlu (71)

Kovo viduryje DELFI skaitytojas Audrius Kaune užfiksavo BMW vairuotoją, kuris, panašu, vairuoja pagal savo susikurtas kelių eismo taisykles. Toks vaizdelis vyriškį labai papiktino.

Vilnietis pasipiktinęs: kas rytą Antakalnyje – tas pats nemalonus vaizdas (104)

Norėjau pasidalinti informacija apie problemas Antakalnyje. Konkrečiai vienoje vietoje – P. Vileišio gatvėje, kuri yra judri, ypač rytais ir vakarais.

Mėnesį vežiojo žmones ir suskaičiavo, kiek uždirbo: nebesuprantu, kaip apskritai išgyvena taksistai (49)

Daug taksistų nerimauja dėl „Uber“ atėjimo į rinką, o VMI ir vėl sutelkė didžiules jėgas ir dėmesį vėl gaudydama „žvirblius“... Vasario mėnesį tapau vienu iš „Uber“ partnerių – galimybė papildomai užsidirbti atrodė visai viliojančiai. Bet rezultatai mane patį taip nustebino, kad noriu pasidalinti su visuomene, būsimais „verslininkais“ ir, svarbiausia, taip nerimstančiais taksistais...