Musių puotos ir žmonių abejingumo istorija: padėkite mažiesiems kačiukams

 (24)
Viršuliškių mikrorajonas. Leidžiasi saulė, gražiai šokdama beveik vienodų namų balkonuose. Pilkų blokų dūzgiantis avilys, kur kiekvienas praviras langas skleidžia savo kvapą, kalbą, ir muziką... Groja pianinas pirmame aukšte, o po balkonais kone kiekvienas atsikovojęs ir pažymėjęs savo teritoriją, kur kuria ir saugo savo mažą grožį - savo darželį, savo gėles, savo žemę.

Visai šalia gatvės, prie vieno tokių namų pamatėme juos: sergančius, apleistus, badaujančius ir kažkodėl niekieno nematomus. Čia jie ne gyventojai, čia jie nereikalingi, čia jie - niekas. Maži kačiukai, kuriuos žolyne pamatėme besiburiuojančių musių dėka, o jos nenuilstamai krovė savo lervas ant jų miniatiūrinių iškankintų kūnelių.

Pūliuojančios akys, besvoriai „kaulų rinkinukai“ - jie nebeturėjo jokios vilties, tik tyliai susiglaudę laukė savo galo (klausydamiesi pianino). Ir tik musės, musės, musės... Praskleidus bet kurią kailiuko vietą buvo matyti sudėtos jų lervos ir džiūgaujančios blusos. Dar dienelė, gal dvi, ir kačiukų nebeliktų. Jie tiesiog būtų suvalgyti gyvi, ir, kaip paradoksalu, mažesnių už save (nes didesni už juos, kurie galėtų apginti ir išgelbėti, jų nenorėjo matyti).

Bėda, siaubas ir panika buvo pirmieji užplūdę jausmai juos pamačius, kol galiausiai galvoje liko tik vienas gyvas sakinys - „reikia kažką daryti: kažkaip, kažkur, kaip nors!“. Mus išgelbėjo viena vet. Klinika, sutikusi šiuos du vargo kamuoliukus priimti į stacionarą ir skirti jiems reikiamą dėmesį, kad bent pabandytų išgelbėti jų gęstančias gyvybes.

Mieli gyvūnų mylėtojai, nelikite abejingi, mums be galo reikia jūsų pagalbos! Be mūsų (o dabar ir be jūsų) jų niekas lig tol nenorėjo matyti, padėkime jiems išbristi, pasveikti ir sustiprėti. Žinome, kad žengėme rizikingą žingsnį talpindami juos į stacionarą, nežinodami, ar jam ir gydymui pavyks surinkti reikiamą sumą, bet išeitis buvo tik tokia (arba jokios). Todėl prašome tų, kuriems rūpi, kuriuos jaudina ši istorija prisidėti prie šių mažų kovotojų gydymo ir stacionaro. Tegul jie pajaučia, kad mes galime juos matyti, leiskime jiems pirmą kartą gyvenime pajusti tikrą rūpestį.

Galėdami pagelbėti ir paremti, o galbūt ir patys ateityje suteikti jiems prieglobstį, skambinkite „Naminukams“ tel. 8 648 30077 (Vilnius)!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Ieškau namų

Gražuolė Bagira ieško ją mylėsiančių šeimininkų

Ar prisimenate filmuką Mauglis? Matyt, visi prisimename Mauglį, visi mylime jo bičiulius – juokingą Meškiną ir išmintingąją juodą panterą Bagirą. Mūsų Bagira ne iš džiunglių, ji Vilniuje, dar maža – tik 3 mėn, bet jau išmintinga, nes išgyveno visus kiemo pavojus ir buvo išgelbėta labai gero žmogaus.

Mažytei Kailai ieškomi atsakingi šeimininkai (1)

Kaila juoda kaip naktis yra maža katytė. Mažulytei apie pora mėnesių amžiaus, ji tvarkingai naudojasi kraiko dėžute ir yra miela maža mergytė.

Išgelbėtiems Naujosios Vilnios kačiukams reikia namų

Naujosios Vilnios beglobių katinėlių gelbėtojo Sergėjaus namuose lankėmės su tikslu nufotografuoti ir kuo greičiau padėti atrasti namus naujiems nelaimėliams, kurių jis nesugebėjo palikti augti gatvėje...

Katinėlis Markizas – jo meilumo užteks priimančiai šeimai (1)

„Ne-są-mo-nė!“ – pasakytų daugelis, sužinoję, kad Markizas neturi namų. „Ne-tie-sa“ – stebėtųsi kiti, išgirdę, kad Markizo patalas ne minkštos pagalvės, o kietas betonas. Taip, tai tiesa, kad ir kokia sunki ir skaudi ji būtų. Ne, Markizas tikrai nebadauja, ir ne, jis visiškai nėra laukinis. Bet taip, namų jis neturi.

Vilniuje dingo Abisinijos veislės katinas – šeimininkai prašo padėti (3)

2017 m. rugpjūčio 4 d. Justiniškėse - Pašilaičiuose (Sviliškų g.) dingo mūsų kačiukas.