Musių puotos ir žmonių abejingumo istorija: padėkite mažiesiems kačiukams

 (24)
Viršuliškių mikrorajonas. Leidžiasi saulė, gražiai šokdama beveik vienodų namų balkonuose. Pilkų blokų dūzgiantis avilys, kur kiekvienas praviras langas skleidžia savo kvapą, kalbą, ir muziką... Groja pianinas pirmame aukšte, o po balkonais kone kiekvienas atsikovojęs ir pažymėjęs savo teritoriją, kur kuria ir saugo savo mažą grožį - savo darželį, savo gėles, savo žemę.

Visai šalia gatvės, prie vieno tokių namų pamatėme juos: sergančius, apleistus, badaujančius ir kažkodėl niekieno nematomus. Čia jie ne gyventojai, čia jie nereikalingi, čia jie - niekas. Maži kačiukai, kuriuos žolyne pamatėme besiburiuojančių musių dėka, o jos nenuilstamai krovė savo lervas ant jų miniatiūrinių iškankintų kūnelių.

Pūliuojančios akys, besvoriai „kaulų rinkinukai“ - jie nebeturėjo jokios vilties, tik tyliai susiglaudę laukė savo galo (klausydamiesi pianino). Ir tik musės, musės, musės... Praskleidus bet kurią kailiuko vietą buvo matyti sudėtos jų lervos ir džiūgaujančios blusos. Dar dienelė, gal dvi, ir kačiukų nebeliktų. Jie tiesiog būtų suvalgyti gyvi, ir, kaip paradoksalu, mažesnių už save (nes didesni už juos, kurie galėtų apginti ir išgelbėti, jų nenorėjo matyti).

Bėda, siaubas ir panika buvo pirmieji užplūdę jausmai juos pamačius, kol galiausiai galvoje liko tik vienas gyvas sakinys - „reikia kažką daryti: kažkaip, kažkur, kaip nors!“. Mus išgelbėjo viena vet. Klinika, sutikusi šiuos du vargo kamuoliukus priimti į stacionarą ir skirti jiems reikiamą dėmesį, kad bent pabandytų išgelbėti jų gęstančias gyvybes.

Mieli gyvūnų mylėtojai, nelikite abejingi, mums be galo reikia jūsų pagalbos! Be mūsų (o dabar ir be jūsų) jų niekas lig tol nenorėjo matyti, padėkime jiems išbristi, pasveikti ir sustiprėti. Žinome, kad žengėme rizikingą žingsnį talpindami juos į stacionarą, nežinodami, ar jam ir gydymui pavyks surinkti reikiamą sumą, bet išeitis buvo tik tokia (arba jokios). Todėl prašome tų, kuriems rūpi, kuriuos jaudina ši istorija prisidėti prie šių mažų kovotojų gydymo ir stacionaro. Tegul jie pajaučia, kad mes galime juos matyti, leiskime jiems pirmą kartą gyvenime pajusti tikrą rūpestį.

Galėdami pagelbėti ir paremti, o galbūt ir patys ateityje suteikti jiems prieglobstį, skambinkite „Naminukams“ tel. 8 648 30077 (Vilnius)!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Ieškau namų

Išdavystės skausmo kamuojamas katinėlis ieško naujų šeimininkų!

Puksis – katinėlis, kurį narvo grotos veda į neviltį. Kai kurie šeimininkai, atiduodami savo gyvūnus į prieglaudą, net neįsivaizduoja, koks stresas, baimės ir sunkumai jų laukia. Vargu, ar „pridavę“ nereikalingąjį, vėliau seka jų istorijas. O mes daugiau nei sekam, mes gyvenam jų liūdesio skoniu...

Katinas Dipsis ieško namų (1)

Kai šaltais žiemos vakarais, nutilus miesto šurmuliui, su šeimomis gerdavome arbatą ir aptardavome dienos įspūdžius, po daugiabučio balkonu į mažą kamuoliuką susisukdavo jis, benamiukas, kažkada buvęs gražuoliu naminiu katinu. Susisukdavo ir snūduriuodavo. Snūduriuodavo ir būdraudavo, bijojo, kad tik kas jo nenuskriaustų, neišvytų iš po šaltos balkono erdvės, kuri jau buvo spėjusi tapti jo namais.

Vilniaus Sapieginės kačių didysis etmonas katinas Sapiega prašo pagalbos (1)

Sulaukėme pagalbos prašymo. Vilniaus Sapieginės parko kačių kolonija prižiūrima nuo 2012 metų. Beglobės laukinukės sterilizuojamos, pasiklydę/pamestinukai katinukai paimami, paruošiami ir dovanojami. Po šv. Velykų prie kačių kolonijos prisijungė, panašu, paisklydęs jaukus naminukas.

Mėlynakiai „žibuokliukai“ ieško namučių

Mažylius kačiukus į „Beglobio“ prieglaudą, esančią Skydo g. Vilniuje, atnešė juos laiptinėje radusi moteris.

Dovanojamas katinėlis Smaliukas

Ieškome namų katinėliui Smaliukui. Jis – paaugliukas, dar nedrąsus (pirmasis tiesioginis kontaktas su žmogumi įvyko visai neseniai), bet rodo norą bendrauti, todėl tik laiko klausimas, kada žmogus taps jam pačiu geriausiu draugu.