Slaugytoja emigrantė: slauga – sunkus darbas, teikiantis begalę išminties

 (3)
„Slaugytojos profesija man buvo parinkta paties Dievo. Slauga – sunkus darbas, teikiantis begalę išminties“, – taip savo pasirinkimą vertina Norvegijoje dirbanti slaugytoja Rasa Budrikaitė.
Rasa
© Asmeninio albumo nuotr.

Bendrosios praktikos slaugytojos profesiją su intensyviosios terapinės slaugos specializacija moteris įgijo Klaipėdos kolegijoje, vėliau studijavo slaugą ir Klaipėdos universitete. Kokia Lietuvos gyvenimo realybė savo profesiją mėgstančią slaugytoją privertė išvykti svetur? Kuo ypatingas slaugytojo darbas Norvegijoje? Atsakymai į šiuos klausimus – R. Budrikaitės pasakojime:

Darbas Lietuvoje. Nuo 2003 m. pradėjusi dirbti Klaipėdos universitetinės ligoninės Priėmimo skyriuje savo uždirbtus pinigėlius leidau ne tik pragyvenimui, bet ir mokslams. Ir šiandien širdis alpsta teikti įgytą išmintį kitiems. Magistras buvo mano svajonė, bet 2009 m. suvokus, jog netgi sveikata pradėjo šlyti, teko pamiršti visas svajones. O Priėmimo skyriuje buvai viskuo: daktaro asistente, paciento advokate, valytoja ir padėjėja ir galų gale slaugytoja. Laiko valdymas ir jo kontroliavimas visada žavėjo ir teikė malonumą, nepaisant to, kokia sunki diena bebūdavo. O jos būdavo gan sunkios. Dažnai tik po 12 val. darbo prisėdęs suvokdavai, jog gelia kojas, prisimindavai, jog šiandien esi nevalgęs, negėręs ir nebuvęs tualete.

Chalatas – ne visada baltas. Mano akimis, reanimacija ir priėmimo skyriai – tai vietos, kur vyksta veiksmas ir kur gali save patikrinti. Konkrečios užduotys, trumpalaikiai tikslai ir rezultatai. Tobulai sustyguotas laikas. Iš chaoso – 5 greitųjų su skirtingais pacientais ir dar poliklinikų siuntimus turinčių pacientų sudėlioti adekvačiai logišką eilę, kad sunkiausi būtų pirmi, o lengvesni palauktų. Visi tyrimai, specialistai, procedūros guldavo ant pečių. Ir gydytojui spėdavai tik rodyti pacientus pagal eilę ir pagal prabūtą laiką.

Nepatikdavo girti, agresyvūs, benamiai. Bet juk tai mediko duona. Niekas neaiškina, jog tavo chalatas permirks visais įmanomais kūno skysčiais, nes toks darbas. Visi jį įsivaizduoja labai švarų. Skaudu girdėti iš žmonių priekaištus, jog nedirbame, o kavą geriame, nors per tuos 8-nerius metus nesu to darbe dariusi. Skaudu, nes neleisdavai sau prisėsti, kol nebūdavo baigti tavo darbai, kol bent vienas pacientas laukdavo ir tas laukimas buvo susijęs su tavo nespėtu atlikti darbu.

Santykiai su gydytojais. Aš visada jaučiausi vertinama. Tiesa, tekdavo ne kartą atlaikyt ne tik pacientų, jų artimųjų pyktį, bet ir gydytojų pasikarščiavimą. Bet mokėjimas tinkamai įvertinti situaciją ir galbūt kažką iškęsti leido išlaviruoti gan gausiame kolektyve. Kiekvienas gydytojas, kuris sutinka profesionalią slaugytoją, jaučiasi ir saugus, ir užtikrintas, jog darbai bus nudirbti ir pacientai patenkinti. Nes gydymas be slaugos – nulinis. Pacientai dažnai ant rankų išnešiojami, tai išties išskirtinis šios profesijos bruožas. Per savo 8 m. darbo ligoninėje tik vieną kartą mačiau jauną gydytoją, savo operuotai pacientei paduodantį stiklinę vandens. Dažnai gydytojas laikomas aukštesnio rango nei slaugą baigęs žmogus, dešimtmečius besirūpinantis sergančio žmogaus poreikiais.

Rasa
Rasa
© Asmeninio albumo nuotr.

Posūkis emigracijos link. 2007 m. buvo paimta paskola. Nedidukė, tik 25 tūkst. litų. 2008 m. – krizė. Neneigsiu, skaudžiai parklupdė, bet tik tada suvokiau neteisingų sprendimų pasekmes, išmokau valdyti pinigus. 2009 m. gale pradėjau ieškoti sprendimų ir galvoti apie išvykimą dirbti kitur.

2009-2011-ieji buvo tylaus rengimosi metas. Dvejus metus neėmiau atostogų, nes žinojau, jog tik iš tų pinigų galėsiu mokėti bankui bei pragyventi 4 mėnesius mokydamasi kalbos firmos organizuojamuose kursuose. Tam teko keltis iš Klaipėdos į Kauną.

Buvo labai daug įtampos. Žinojimas, jog išėjus iš Klaipėdos universitetinės ligoninės tau nebebus ten leista grįžti, o kartu ir suvokimas, jog tik išlaikęs du privalomus egzaminus įgyji teisę važiuot į Norvegiją dirbti. Atkaklus sėdėjimas su knygomis davė savo ir 2011 gegužės 16 d. atsidūriau Bergene, Orange Helse namų slaugoje.

Kursus apmokėjo firma, tačiau mes įsipareigojom 1,5 metų atidirbti jai, nesilaikant sutarties grėsė 12 tūkst. litų bauda. Bergene buvo 1 mėn apmokymai. Darbas 4 savaites Bergene – 2 savaites Lietuvoje. 1,5 metų gyvenimas ant lagaminų.

Dabar dirbu Betanien slaugos namuose (privatūs), o papildomai dar Bergeno komunai (savivaldybei) priklausančiuose slaugos namuose kaip ringevikaras, tai yra žmogus, kuris iškviečiamas padirbti, kai tą budėjimą dirbantis personalas stokoja darbuotojų.

Slaugytoja emigrantė: slauga – sunkus darbas, teikiantis begalę išminties
© Shutterstock nuotr.

Ko teko išmokti. Didelės akys. Daug nežinojimo, kur gyvena pacientas, kur rasti kokį daiktą, ką daryti ir pan.

Mašinos, GPS, pacientų lapai su adresais, nurodytu laiku ir užduotimis. Pvz., Helene – 15.00-15.15 – pašildyti pietus. Ole – 15.05-15.15 – paduoti vaistus. Dažnai keli pacientai tuo pačiu laiku. Turbūt rekordas, kurį sau užfiksavau, buvo 24 apsilankymai nuo 15.00 iki 22.30 val. Sukdavomės kaip bitės.

Po 1,5 m. perėjau dirbti į norvegų vikarų firmą. Geresnis atlyginimas. O ir akiratis prasiplėtė. Skirtingos namų slaugos kontoros su skirtingais pacientais. Per tą laiką teko išmokti to, ko nereikėjo Priėmimo skyriuje: dirbti su diabetu sergančiais – insulino leidimas. Vėžiu sergančiais – skausmo pompų pildymas, zondinis maitinimas į veną. Įvairiausios stomos – jų priežiūra. Išmokti naudotis visų tipų keltuvais, valdyti vežimėlį, skirtą stovėjimo treniruotėms, slaugant išsėtine skleroze sergančius pacientus. Savaime suprantama, kateterizavimas, kateterių keitimas, kompresinių kojinių movimas, veninių žaizdų, pragulų perrišimas ir kt. gydymo būdai. Pleistrai, skirti demencijai gydyti, narkotiniai pleistrai.

Kaskart dirbdamas peržiūrėdavai užduočių sąrašą, jog viską susirinktum į tau skirtą dėžutę – raktus, vaistus, telefoną, mašinos raktus, priemones spec. procedūroms… Išsiaiškindavai, kas atsakingas už budėjimą, su kuo eisi pas pacientą, pas kurį turi važiuoti du žmonės ir kokiu laiku.

Kas palaikė. Geras kolektyvas, pasikalbėjimai ir savitarpio pagalba buvo tai, kas gelbėjo, net ir papuolus į reikliausio paciento namus (kada ateiti 5 min. anksčiau yra per anksti, o 5 min. vėliau – per vėlai, tave koneveikdavo, lyg būtumei valandą pavėlavęs). Bet didesnioji dalis mūsų slaugomų norvegų, kuriems 70-90 m., labai geri, supratingi, dėkingi, savaip rūpestingi. Jų kantrybė ir geranoriškumas labai padėjo mokinantis kalbą. Jie toleravo ir taisė, mokino naujų dalykų.

Budėjimai. Kai esi atsakingas už budėjimą, turi telefoną, į kurį skambina iš Bergeno legevakto (Priėmimo sk.) pranešdami, jog pacientas paspaudė aliarmą, bet pats neatsiliepia, arba sakosi nukritęs – tokiu atveju tenka skambinti kolegai, kuris turi tą pacientą, jog važiuotų pažiūrėti, kas nutiko. Rimtų ligų (insultas, infarktas, hipoglikemija, hiperglikemija, kraujavimas) ar kritimų atveju, kai pacientą lankantis kolega jo gerai nepažįsta, važiuoji pats, vertini situaciją – skambini į Bergeno legevaktą ir kalbi su budinčiu gydytoju arba 113 greitajai, priklausomai nuo situacijos.

Sunkiausias laikotarpis turbūt buvo dirbant 1,5 m. vienoje namų slaugos kontoroje, kuomet be norvegų kalbos teko bendrauti su kolegomis iš Švedijos, Danijos, kurie net nesistengė su tavim kalbėti norvegiškai, kalbėjo savo gimtąja kalba, nes norvegai tiek tuos, tiek tuos supranta. Tai buvo antra adaptacija, kuri tikrai mažų mažiausiai rovė stogą. Daug vikarų (t.y. darbuotojų, kurie dirba kartais, tik juos iškvietus), didelė jų kaita. Čia didžiausia bet kurios organizacijos spraga.

Piktnaudžiavimai. Lietuvoje gydymo įstaigose dirba kvalifikuoti specialistai, tiek slaugytojai, tiek padėjėjai turi turėti patvirtintą išsilavinimą. Vienam susirgus, jo budėjimai išdalinami kitiems. Taip nenukenčia paslaugų kokybė. Norvegijoje kiekvienas dirbantis turi teisę į tris ligos dienas be nedarbingumo lapelio nuo gydytojo. Šia privilegija galima pasinaudoti 4 kartus per metus. Vis dėlto šia taisykle gan piktnaudžiaujama – “sergama”. Vietoj pastovių ir savo darbą išmanančių žmonių paimami žmonės, kurie tik atlieka užduotis. Todėl vyresnio amžiaus slaugomi norvegai labiau linkę gauti pagalbą iš pastoviai juos lankančio personalo nei naujų darbuotojų. Blogiausia situacija vasarą, kai atostogų metas.

Neneigsiu, kai kolektyve daug ne savo etatu dirbančių kolegų, neretai rasdavai pusiau nudirbtus darbus ar nepadarytus, kuriuos tekdavo pabaigti tau pačiam. Nelabai kam pasiskųsi, nes svetimšalis ir liks svetimšaliu.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Naujienos

Įvairialypis Marokas: trijų apsilankymų jam pažinti nepakako (4)

Viena populiariausių šalies vestuvių planuotojų Laura Vagonė, metų pradžioje net tris kartus apsilankiusi Maroke, pasakoja, kad viena artimiausių Europai Afrikos valstybių pirmąkart pasirodė visai kitokia, nei buvo rašoma.

Pompėjoje atvertas skaisčiųjų įsimylėjėlių namas

Pompėja – viena populiariausių vietų Italijoje, pernai joje apsilankė rekordinis skaičius žmonių – daugiau kaip 3 milijonai.

Romantiška kelionė dviese: nuo gurmaniško baroko lėkštėje iki pasivaikščiojimo Marse (1)

Artėjant pavasariui kartu su gamta nubunda ir romantiški jausmai, kuomet kalbėti apie meilę ir pabėgimą dviese, rodos, norisi savaime. O kas begali būti geriau, jei ne tokių jausmų paskatintiems leistis į įspūdžių kupiną kelionę, kuri po žiemos sąstingio ne tik nubrauks kasdienių rūpesčių dulkes, bet ir sustiprins ką tik užsimezgusius santykius ar leis pažinti savo mylimą iš naujo?

Renkatės kelionę su antrąja puse? Atsižvelkite į savo santykių statusą

Dviese pasiklysti senojo Hanojaus gatvėse, šalti kopiant į Kilimandžarą ar kartu mėgautis „kvapniojo“ durano vaisiais skamba ne visai patraukliai? Tačiau būtent tokios atostogos, kurių metu išlipsite iš komforto zonos ir su antrąja puse dalyvausite tarsi savotiškame teste, bus vienas geriausių santykių išbandymų. Valentino diena – puiki proga pasiryžti tokiam iššūkiui ir pasidovanoti sau kelionę į geresnę antrosios pusės pažintį.

Filipinai: tūkstančių salų rojus, kuriame stebina gamta ir kabantys karstai

LRT žurnalistė Aistė Plaipaitė, metų pradžioje tris savaites praleidusi egzotiškuose Filipinuose, tikina, kad į šį kraštą, turintį daugiau nei 7 tūkst. salų, visų pirma verta vykti dėl gamtos.

Atostogaujantiesiems pietuose: kaip nesusirgti sugrįžus į žiemą? (3)

Viena populiariausių kelionių tendencijų – šaltuoju metų laiku poilsiautojai noriai vyksta į šiltus kraštus, kur galima bent trumpam nusimesti žieminius drabužius ir išsitiesti paplūdimyje, maloniai kaitinant jau taip išsiilgtai saulutei.

Lietuvių išbandymas – 1000 km dviračiais Mongolijoje (1)

Mongolija – rečiausiai apgyvendinta valstybė pasaulyje, kurioje vidutiniškai gyvena 2 gyventojai kvadratiniame kilometre. Tai gana atšiauri šalis, kurios didžiulį plotą daugiausia sudaro stepės bei pusdykumės.

Japonijoje prasidėjo garsusis sniego festivalis

Saporo mieste prasidėjo garsusis Japonijos sniego festivalis. Visą savaitę festivalis džiugins miesto gyventojus ir svečius milžiniškomis skulptūromis iš sniego ir ledo.

Pirmą kartą vėžiu sergantis žmogus planuoja įkopti į Everestą (7)

Paskutinės vėžio stadijos ligonis, kuriam liko gyventi vos keli mėnesiai, planuoja tapti pirmuoju šia liga sergančiu žmogumi, kuris sieks įkopti į Everesto kalno viršūnę.

Indija ir Nepalas: meilė ir sapnas

Vasario 9 d. Energetikos ir technikos muziejaus sienas nuspalvins pietų Azijos margumynai. Keliautojai Laurynas Sužiedėlis ir Vaida Simonavičiūtė pristatys autorinę fotografijų parodą „Indija ir Nepalas: meilė ir sapnas“.

Papasakojo apie kelionę į išskirtinę šalį: svarbiausia ten – laimės paieška (2)

Butanas – vienintelė šalis, kuri deklaruoja einanti į laimę, laidoje „Labas rytas, Lietuva“ atskleidė šią išskirtinę šalį dvi savaites tyrinėjęs keliautojas Darius Radkevičius.

Knygos apie Palestiną autorė: kažkam mes irgi esame „kitokie“ (11)

Palestina – ilgus metus okupacijos kankinamas kraštas, teritorija pietrytinėse Viduržemio jūros pakrantėse arba... tiesiog žemė, kurioje gyvena žmonės, puoselėjantys savo ilgametes tradicijas ir norintys sulaukti rytojaus. Deja, žmogiškumas, kalbant apie Palestiną ar jos gyventojus, dažnai pamirštamas ir susitelkiama vien į neigiamus aspektus.

5 privačios salos, kurios kainuoja tiek pat, kiek butas didmiestyje (22)

Nors ne kartą jau buvo kalbėta apie aukštas Londono būsto kainas, tačiau ar žinojote, kad kartais jos tokios didelės, kad prilygsta kai kurių privačių tropinių salų kainai?

Paslaptingas viduramžių vienuolynas Londono širdyje pirmą kartą atveria duris

Londono centre esantis viduramžių vienuolynas Charterhouse penktadienį, sausio 27 dieną, atveria visuomenei duris pirmą kartą per 400 metų.

Nepamirštama Lombardija: kalnų, ežerų ir gerų žmonių žemė (5)

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Kviečiame dalyvauti ir jus!