Slaugytoja emigrantė: slauga – sunkus darbas, teikiantis begalę išminties

 (3)
„Slaugytojos profesija man buvo parinkta paties Dievo. Slauga – sunkus darbas, teikiantis begalę išminties“, – taip savo pasirinkimą vertina Norvegijoje dirbanti slaugytoja Rasa Budrikaitė.
Rasa
© Asmeninio albumo nuotr.

Bendrosios praktikos slaugytojos profesiją su intensyviosios terapinės slaugos specializacija moteris įgijo Klaipėdos kolegijoje, vėliau studijavo slaugą ir Klaipėdos universitete. Kokia Lietuvos gyvenimo realybė savo profesiją mėgstančią slaugytoją privertė išvykti svetur? Kuo ypatingas slaugytojo darbas Norvegijoje? Atsakymai į šiuos klausimus – R. Budrikaitės pasakojime:

Darbas Lietuvoje. Nuo 2003 m. pradėjusi dirbti Klaipėdos universitetinės ligoninės Priėmimo skyriuje savo uždirbtus pinigėlius leidau ne tik pragyvenimui, bet ir mokslams. Ir šiandien širdis alpsta teikti įgytą išmintį kitiems. Magistras buvo mano svajonė, bet 2009 m. suvokus, jog netgi sveikata pradėjo šlyti, teko pamiršti visas svajones. O Priėmimo skyriuje buvai viskuo: daktaro asistente, paciento advokate, valytoja ir padėjėja ir galų gale slaugytoja. Laiko valdymas ir jo kontroliavimas visada žavėjo ir teikė malonumą, nepaisant to, kokia sunki diena bebūdavo. O jos būdavo gan sunkios. Dažnai tik po 12 val. darbo prisėdęs suvokdavai, jog gelia kojas, prisimindavai, jog šiandien esi nevalgęs, negėręs ir nebuvęs tualete.

Chalatas – ne visada baltas. Mano akimis, reanimacija ir priėmimo skyriai – tai vietos, kur vyksta veiksmas ir kur gali save patikrinti. Konkrečios užduotys, trumpalaikiai tikslai ir rezultatai. Tobulai sustyguotas laikas. Iš chaoso – 5 greitųjų su skirtingais pacientais ir dar poliklinikų siuntimus turinčių pacientų sudėlioti adekvačiai logišką eilę, kad sunkiausi būtų pirmi, o lengvesni palauktų. Visi tyrimai, specialistai, procedūros guldavo ant pečių. Ir gydytojui spėdavai tik rodyti pacientus pagal eilę ir pagal prabūtą laiką.

Nepatikdavo girti, agresyvūs, benamiai. Bet juk tai mediko duona. Niekas neaiškina, jog tavo chalatas permirks visais įmanomais kūno skysčiais, nes toks darbas. Visi jį įsivaizduoja labai švarų. Skaudu girdėti iš žmonių priekaištus, jog nedirbame, o kavą geriame, nors per tuos 8-nerius metus nesu to darbe dariusi. Skaudu, nes neleisdavai sau prisėsti, kol nebūdavo baigti tavo darbai, kol bent vienas pacientas laukdavo ir tas laukimas buvo susijęs su tavo nespėtu atlikti darbu.

Santykiai su gydytojais. Aš visada jaučiausi vertinama. Tiesa, tekdavo ne kartą atlaikyt ne tik pacientų, jų artimųjų pyktį, bet ir gydytojų pasikarščiavimą. Bet mokėjimas tinkamai įvertinti situaciją ir galbūt kažką iškęsti leido išlaviruoti gan gausiame kolektyve. Kiekvienas gydytojas, kuris sutinka profesionalią slaugytoją, jaučiasi ir saugus, ir užtikrintas, jog darbai bus nudirbti ir pacientai patenkinti. Nes gydymas be slaugos – nulinis. Pacientai dažnai ant rankų išnešiojami, tai išties išskirtinis šios profesijos bruožas. Per savo 8 m. darbo ligoninėje tik vieną kartą mačiau jauną gydytoją, savo operuotai pacientei paduodantį stiklinę vandens. Dažnai gydytojas laikomas aukštesnio rango nei slaugą baigęs žmogus, dešimtmečius besirūpinantis sergančio žmogaus poreikiais.

Rasa
Rasa
© Asmeninio albumo nuotr.

Posūkis emigracijos link. 2007 m. buvo paimta paskola. Nedidukė, tik 25 tūkst. litų. 2008 m. – krizė. Neneigsiu, skaudžiai parklupdė, bet tik tada suvokiau neteisingų sprendimų pasekmes, išmokau valdyti pinigus. 2009 m. gale pradėjau ieškoti sprendimų ir galvoti apie išvykimą dirbti kitur.

2009-2011-ieji buvo tylaus rengimosi metas. Dvejus metus neėmiau atostogų, nes žinojau, jog tik iš tų pinigų galėsiu mokėti bankui bei pragyventi 4 mėnesius mokydamasi kalbos firmos organizuojamuose kursuose. Tam teko keltis iš Klaipėdos į Kauną.

Buvo labai daug įtampos. Žinojimas, jog išėjus iš Klaipėdos universitetinės ligoninės tau nebebus ten leista grįžti, o kartu ir suvokimas, jog tik išlaikęs du privalomus egzaminus įgyji teisę važiuot į Norvegiją dirbti. Atkaklus sėdėjimas su knygomis davė savo ir 2011 gegužės 16 d. atsidūriau Bergene, Orange Helse namų slaugoje.

Kursus apmokėjo firma, tačiau mes įsipareigojom 1,5 metų atidirbti jai, nesilaikant sutarties grėsė 12 tūkst. litų bauda. Bergene buvo 1 mėn apmokymai. Darbas 4 savaites Bergene – 2 savaites Lietuvoje. 1,5 metų gyvenimas ant lagaminų.

Dabar dirbu Betanien slaugos namuose (privatūs), o papildomai dar Bergeno komunai (savivaldybei) priklausančiuose slaugos namuose kaip ringevikaras, tai yra žmogus, kuris iškviečiamas padirbti, kai tą budėjimą dirbantis personalas stokoja darbuotojų.

Slaugytoja emigrantė: slauga – sunkus darbas, teikiantis begalę išminties
© Shutterstock nuotr.

Ko teko išmokti. Didelės akys. Daug nežinojimo, kur gyvena pacientas, kur rasti kokį daiktą, ką daryti ir pan.

Mašinos, GPS, pacientų lapai su adresais, nurodytu laiku ir užduotimis. Pvz., Helene – 15.00-15.15 – pašildyti pietus. Ole – 15.05-15.15 – paduoti vaistus. Dažnai keli pacientai tuo pačiu laiku. Turbūt rekordas, kurį sau užfiksavau, buvo 24 apsilankymai nuo 15.00 iki 22.30 val. Sukdavomės kaip bitės.

Po 1,5 m. perėjau dirbti į norvegų vikarų firmą. Geresnis atlyginimas. O ir akiratis prasiplėtė. Skirtingos namų slaugos kontoros su skirtingais pacientais. Per tą laiką teko išmokti to, ko nereikėjo Priėmimo skyriuje: dirbti su diabetu sergančiais – insulino leidimas. Vėžiu sergančiais – skausmo pompų pildymas, zondinis maitinimas į veną. Įvairiausios stomos – jų priežiūra. Išmokti naudotis visų tipų keltuvais, valdyti vežimėlį, skirtą stovėjimo treniruotėms, slaugant išsėtine skleroze sergančius pacientus. Savaime suprantama, kateterizavimas, kateterių keitimas, kompresinių kojinių movimas, veninių žaizdų, pragulų perrišimas ir kt. gydymo būdai. Pleistrai, skirti demencijai gydyti, narkotiniai pleistrai.

Kaskart dirbdamas peržiūrėdavai užduočių sąrašą, jog viską susirinktum į tau skirtą dėžutę – raktus, vaistus, telefoną, mašinos raktus, priemones spec. procedūroms… Išsiaiškindavai, kas atsakingas už budėjimą, su kuo eisi pas pacientą, pas kurį turi važiuoti du žmonės ir kokiu laiku.

Kas palaikė. Geras kolektyvas, pasikalbėjimai ir savitarpio pagalba buvo tai, kas gelbėjo, net ir papuolus į reikliausio paciento namus (kada ateiti 5 min. anksčiau yra per anksti, o 5 min. vėliau – per vėlai, tave koneveikdavo, lyg būtumei valandą pavėlavęs). Bet didesnioji dalis mūsų slaugomų norvegų, kuriems 70-90 m., labai geri, supratingi, dėkingi, savaip rūpestingi. Jų kantrybė ir geranoriškumas labai padėjo mokinantis kalbą. Jie toleravo ir taisė, mokino naujų dalykų.

Budėjimai. Kai esi atsakingas už budėjimą, turi telefoną, į kurį skambina iš Bergeno legevakto (Priėmimo sk.) pranešdami, jog pacientas paspaudė aliarmą, bet pats neatsiliepia, arba sakosi nukritęs – tokiu atveju tenka skambinti kolegai, kuris turi tą pacientą, jog važiuotų pažiūrėti, kas nutiko. Rimtų ligų (insultas, infarktas, hipoglikemija, hiperglikemija, kraujavimas) ar kritimų atveju, kai pacientą lankantis kolega jo gerai nepažįsta, važiuoji pats, vertini situaciją – skambini į Bergeno legevaktą ir kalbi su budinčiu gydytoju arba 113 greitajai, priklausomai nuo situacijos.

Sunkiausias laikotarpis turbūt buvo dirbant 1,5 m. vienoje namų slaugos kontoroje, kuomet be norvegų kalbos teko bendrauti su kolegomis iš Švedijos, Danijos, kurie net nesistengė su tavim kalbėti norvegiškai, kalbėjo savo gimtąja kalba, nes norvegai tiek tuos, tiek tuos supranta. Tai buvo antra adaptacija, kuri tikrai mažų mažiausiai rovė stogą. Daug vikarų (t.y. darbuotojų, kurie dirba kartais, tik juos iškvietus), didelė jų kaita. Čia didžiausia bet kurios organizacijos spraga.

Piktnaudžiavimai. Lietuvoje gydymo įstaigose dirba kvalifikuoti specialistai, tiek slaugytojai, tiek padėjėjai turi turėti patvirtintą išsilavinimą. Vienam susirgus, jo budėjimai išdalinami kitiems. Taip nenukenčia paslaugų kokybė. Norvegijoje kiekvienas dirbantis turi teisę į tris ligos dienas be nedarbingumo lapelio nuo gydytojo. Šia privilegija galima pasinaudoti 4 kartus per metus. Vis dėlto šia taisykle gan piktnaudžiaujama – “sergama”. Vietoj pastovių ir savo darbą išmanančių žmonių paimami žmonės, kurie tik atlieka užduotis. Todėl vyresnio amžiaus slaugomi norvegai labiau linkę gauti pagalbą iš pastoviai juos lankančio personalo nei naujų darbuotojų. Blogiausia situacija vasarą, kai atostogų metas.

Neneigsiu, kai kolektyve daug ne savo etatu dirbančių kolegų, neretai rasdavai pusiau nudirbtus darbus ar nepadarytus, kuriuos tekdavo pabaigti tau pačiam. Nelabai kam pasiskųsi, nes svetimšalis ir liks svetimšaliu.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Naujienos

Laosas – laukinė kryptis neįprastų kelionių gurmanams (1)

Laosas – valstybė pietryčių Azijoje, kurią renkasi neįprastų kelionių gurmanai, besistengiantys išvengti didelių turistų srautų. Pasak keliautojos Vilijos Kulienės, nors Tailandas ir Laosas yra kaimyninės šalys, atvykus iš Tailando į Laosą patenkama tarsi į kitą pasaulį.

5 patarimai planuojantiems medaus mėnesį

​Sulaukus svarbiausio gyvenime klausimo dažnos būsimos nuotakos galvoje pradeda suktis ne tik vestuvių ceremonijos planai, bet ir mintys apie romantišką povestuvinę kelionę. Niekas nesiginčys – po ilgo vestuvių planavimo, menkiausių detalių derinimo ir streso antplūdžio tiek nuotaka, tiek jaunikis nusipelno pailsėti nuo rūpesčių ir pažinti vienas kitą iš naujo – tik dviese. Tačiau nuo ko pradėti? Kaip suplanuoti pačią svarbiausią kelionę, kad ji būtų tobula?

Islandijos kalnai prisijaukino lietuvį (4)

Jau keletą metų Linas Kumpaitis savo darboviete laiko Islandijos kalnus, nors ten jis jaučiasi labiau namuose nei darbe. Vilniečio nedrąsiu ar neryžtingu niekaip nepavadinsi: vieną dieną jis tiesiog apsisprendė ir paliko, kaip pats sako, „teisingo žmogaus“ gyvenimą, išvyko laimės ieškoti svetur.

Turizmo tendencijos: asmeninis kelionių konsultantas taps svarbus kaip šeimos gydytojas (1)

Atsispirdami nuo turizmo sektoriui gana sudėtingų 2016-ųjų, kuomet neramumai iš populiariausių Egipto, Turkijos kurortų persikėlė į Europos didmiesčius ir sukėlė ekonominių, psichologinių padarinių, 2017–uosius rinkos ekspertai vertina optimistiškiau ir išskiria naujas kelionių tendencijas bei kryptis.

Baltarusijoje – lietuviškos Gudijos takais (10)

Donatas Januta – JAV lietuvis, advokatas, istorijos tyrinėtojas, knygos „Lietuviški takai“ autorius. Savo straipsniuose D. Januta žvelgia į pasaulio lietuvių gyvenimus, pateikia savo nuomonę apie praeities ir šiandienos įvykius, primena apie žymių lietuvių likimus. Autorius keliaudamas ieško lietuviško paveldo visame pasaulyje, paseka lietuvių pėdsakus ir gyvenimą Baltarusijoje, Lenkijoje, Kaliningrade, Latvijoje, Ukrainoje ir tai aprašo.

Bolonijos ypatumai: nuo seniausio Europos universiteto iki Bolonijos padažo

Italijos miestas Bolonija – prie Reno upės įsikūrusi Emilijos–Romanijos regiono sostinė. Bolonija garsi ne tik Bolonijos padažu, bet ir seniausiu Europoje universitetu.

Alpinistas S. Damulevičius: labai daug išmokau iš kalnų

Kalnai, sniegas ir šaltis – tokia nuolatinė alpinisto Sauliaus Damulevičiaus atostogų kryptis. 2015 m. alpinisto iššūkiu tapo Tian Šanio kalnai, praėjusiais metais – Manaslu viršūnė Himalajuose.

Bėgimo savaitė Kipre: ar įmanoma pažinti šalį bėgte? (1)

Savaitė kovo pradžioje saulėtame Kipre. Iki ir virš 200 kilometrų bėgte kalnais, lygumomis, uolomis, kalvomis tarp vėjo jėgainių, vaizdingomis salos pakrantėmis, išdžiūvusiomis upių vagomis, smėliu ir sniegu, miestų senamiesčiais, gynybinėmis sienomis, viduramžių pilies tuneliais ar antikinio miesto griuvėsiuose.

Trys priežastys, kodėl Europos miestus verta aplankyti ankstyvą pavasarį (2)

Nors vis dar gajus įsitikinimas, kad keliauti geriausia tik tada, kai labai šilta, kelionių ekspertai įsitikinę, kad gražiausių Europos miestų ankstyvąjį pavasarį tikrai nereikėtų nuvertinti tiems, kurie nori tiesiog trumpam pakeisti aplinką ir prasiblaškyti.

Lietuvės praktika Australijoje: ten žmonės atsipalaidavę ir mėgaujasi akimirkomis (7)

Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) absolventė, Gintarė Frišmantaitė, atlikusi praktiką Adelaidės lietuvių mokykloje tolimojoje Australijoje teigia, kad galimybė atlikti tarptautinę praktiką lituanistinio švietimo mokyklose, lietuvių bendruomenėse ir lituanistikos centruose užsienio šalyse yra nuostabi nauja patirtis, o tokios galimybės leidžia visapusiškai augti, įvertinti save, suprasti, kur reikia tobulėti, pažinti tolimiausiuose pasaulio kampeliuose įsikūrusius lietuvius.

Nerimą kelianti tendencija: daugėja apleistų bažnyčių, jos perdaromos į viešbučius (82)

Gal dar prisimenate, kad Šventojo Kazimiero bažnyčioje kadaise buvo ateizmo muziejus, Vilniaus katedroje – paveikslų galerija, o ne viena bažnyčia buvo paversta paprasčiausiu sandėliu? Mums tai atrodė šventvagystė, bet laikai keičiasi.

Kipras – ko poilsiautojai šioje saloje dažniausiai nepamato? (2)

Nors tarp poilsiautojų iš Lietuvos Kipras jau tapo populiaria ankstyvo pavasario ir rudens atostogų kryptimi, retas kuris gali pasigirti matęs šiaurinę salos dalį, kuri ilgą laiką buvo savaip izoliuota. Pavyzdžiui, į Famagustos miestą bent kelis dešimtmečius niekas, išskyrus teritoriją saugojusius karius, apskritai negalėjo patekti. Laimei, pastaruoju metu kirsti Jungtinių Tautų saugomą sieną tarp pietinės ir šiaurinės salos dalies vis paprasčiau – tereikia su savimi turėti pasą.

Švedija pasiūlė turistams neįprastą pramogą (2)

Švedų turizmo startuolis sugalvojo aštrių pojūčių mėgėjams pramogų pačiame šiauriniame Baltijos jūros taške.

Turistus viliojusios įspūdingos arkos neliko nė ženklo: kaip sala atrodo dabar? (5)

Praėjusią savaitę siautėjusi jūra pasiglemžė vieną iš gamtos stebulų – Azure Window (liet. – Žydrasis langas), esantį Maltai priklausančioje saloje Gozo.

„Wizz Air“ plečia kelionių draudimo galimybes

Oro linijų bendrovė „Wizz Air“, siekdama savo keleiviams suteikti kelionių ir skrydžių draudimą, pradėjo bendradarbiauti su visame pasaulyje žinoma turto ir nelaimingų atsitikimų draudimo kompanija „Chubb“.