5 metus kalnuose gyvenanti Vaida: apmaudu, kad šįmet Šveicarijoje trūko sniego

Lietuvė Vaida gyveno įvairiose šalyse. Pastarieji jos metai – Šveicarijoje, kurioje, radusi progą, ji traukia į kalnus slidinėti ir atrasti geriausias vietoves. Apie vieną iš minėtos šalies kurortų – jos pačios pasakojime.
© Asmeninio albumo nuotr.

Nuo tada, kai pirmą žiemą praleidau gyvendama Alpėse, nebeįsivaizduoju šaltojo metų laiko be sniego, kalnų ir slidinėjimo. Tiesa, šiais metais, skirtingai nei pastarąsias keturias žiemas, nebegyvenu Alpėse. Gyvenu vasaros kurorte, Alpes matau pro langą kitoje ežero pusėje, tačiau nebeturiu tos prabangos ryte nubudusi įvertinti oro sąlygas ir, jei geras oras, prigriebus snieglentę pėsčiomis patraukti link keltuvo valandai – dviems prieš darbą.

Šiemet savo slidinėjimus teks planuoti. Gyvenant Centrinėje Šveicarijoje truputį nuvilia tai, kad aplinkui nėra didelių slidinėjimo centrų, visi mažoki. Nors, geriau pagalvojus, vienos dienos išvykoms užteks ir tų mažų, o norint nuvažiuoti iki didžiųjų, tai irgi ne amžiaus kelionė – viešuoju transportu 3 – 4 val, automobiliu apie 2 val, kas nėra taip jau labai toli. Kaip ten bebūtų, šiemet nepirksiu jokio sezoninio skipaso, ir panašu, kad aplankysiu nemažai skirtingų centrų. Planas žiemai – bent 5 kartai per mėnesį, bent 5 nauji centrai šią žiemą. Jeigu šio pažado pavyks laikytis sklandžiai, pasidalinsiu trumpomis slidinėjimo centrų apžvalgomis ir čia. Pradžiai – apie slidinėjimą Engelberg kurorte.

5 metus kalnuose gyvenanti Vaida: apmaudu, kad šįmet Šveicarijoje trūko sniego
© Asmeninio albumo nuotr.

Engelberg kurortą ant Titlis kalno su draugais kanadiečiu bei vokiete pasirinkome ne atsitiktinai. Siaubingai liūdna ir apmaudu, bet beveik visą žiemą Šveicarijoje trūko sniego! Kalnuose šiek tiek snigo, bet vis tiek norint slidinėti reikia važiuoti į kurortus, kurie įsikūrę 2 – 3 km aukštyje, o dar geriau – ant ledyno. Vienas iš tokių – Titlis. Oficiali svetainė skelbia, kad Titlis – vienintelis ledynas Centrinėje Šveicarijoje, prieinamas turistams. Tai visus metus snieguota viršūnė, vasarą puikiai tinkanti kalnų žygiams, žiemą slidinėjimui. Ant šio kalno yra įrengta virš 80 km trasų, kuriose ras ką veikti tiek patyrę slidininkai, tiek visai pradinukai.

5 metus kalnuose gyvenanti Vaida: apmaudu, kad šįmet Šveicarijoje trūko sniego
© Asmeninio albumo nuotr.

Tiesa, pradinukams į pačią viršūnę ( 3020 m.) siūlyčiau užkilti nebent dėl nepakartojamų vaizdų iš apžvalgos aikštelės arba aukščiausiai Europoje įrengto kabančio tilto, tačiau leistis į apačią nesiūlyčiau rizikuoti. Nuo pat viršūnės iki žemiau esančios stotelės yra tik viena juoda neruošta trasa. Ant Titlis / Engelberg daugiausia raudonos trasos, tačiau yra ir mėlynų, ir juodų. Ilgiausia trasa – 12 km, vingiuojanti per mišką iki pat slėnio.

5 metus kalnuose gyvenanti Vaida: apmaudu, kad šįmet Šveicarijoje trūko sniego
© Asmeninio albumo nuotr.

Keltuvų šiame slidinėjimo centre rasite kokių tik norite: nuo senų, atvirų kėdučių, minkštų krėslinių, mažų gondolų iki didelio keltuvo, kuris, keldamas į viršų, dar ir apsisuka 360 laispsnių kampu, tad nesvarbu, kuriame gale atsistojate, – vis tiek pamatote visą kalnų panoramą. Šiais metais baigtas statyti Titlis Express gondolinis keltuvas, kuris per tikrai trumpą laiką užkelia daug žmonių nuo kasos apačioje iki pat kalno viršaus. Vidury savaitės niekur nėra jokių eilių, tai tik kilk ir čiuožk.

Kam aktualu, barų ant kalno labai mažai. Bandau prisiminti, ar mačiau daugiau, bet prieš akis stovi tik vienas restoranas, kuriame stabtelėjome papietauti, vienas pačioje viršūnėje ( ten beje toks jausmas, kad viskas labai orientuota į azijiečius) ir vienas apre ski bariukas, nusileidus į slėnį paskutiniąja trasa žemyn. Nežinau, gal dar kokio nepamačiau, bet, jei ieškote triukšmingų apre ski vakarėlių, jų reikėtų ieškoti ne Engelberg.

5 metus kalnuose gyvenanti Vaida: apmaudu, kad šįmet Šveicarijoje trūko sniego
© Asmeninio albumo nuotr.

Kam aktualu, atvykimas iki Engelberg labai paprastas ir viešuoju transportu. Tiesiog traukiniu iki Luzern ir dar 40 min kitu traukiniu iki pat Engelberg. Iš traukinių stoties iki keltuvų veža miestelio autobusas.

Užbaigdama norėčiau paminėti, kad Engelberg / Titlis tinka ne tik kalnų slidininkams. Čia rasite ir lygumų slidinėjimo trasų, ir paruoštų pasivaikščiojimo takų, ir rogučių trasų, ir mažą iglu miestelį. Taip kad, jeigu esate su mažais vaikais, šunimis ar seneliais, Engelberg / Titlis tinka visiems.

Šaltinis: www.gyvenugerai.com.

www.perpasauli.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kelionių blogas

Keliauti kaunietį įkvėpė legendinis M. Šalčius: per metus – 40 aplankytų šalių (14)

40 valstybių per 2016 metus. Tiek vienas ir su šeima pernai apkeliavo Kauno įvairių tautų kultūrų centro vadovas Dainius Babilas. „Šį pasiekimą skiriu keliautojui Matui Šalčiui atminti. Lygiai prieš 80 metų jis išleido knygų seriją „Svečiuose pas 40 tautų“, – sakė D.Babilas, grįžęs iš naujausios kelionės.

Kelionių fotografo R. Puišio nuotraukose - pribloškiantys Vorkutos vaizdai (35)

„Tegu į Šiaurę blogi žmonės nekeliauja. Tegu ten keliauja tik geri... Blogas žmogus ten paprasčiausiai neišgyventų“, – sako keliautojas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, Rusijos geografijos draugijos narys Raimondas Puišys, gyvenimą už poliarinio rato atskleidęs neseniai išleistame fotoalbume „Vorkuta – 67-oji paralelė“.

Italija pavergė taip, kad važiuoju kasmet (3)

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Kviečiame dalyvauti ir jus!

Žadą atimanti kelionė

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Kviečiame dalyvauti ir jus!

Konkursas „Italija, kurios nepamiršiu“

Atėjus Naujiems metams, metas prisiminti savo keliones ir pasvajoti apie naujas. Kviečiame dalyvauti konkurse „Italija, kurios nepamiršiu“ ir pasidalinti savo istorijomis bei nuotraukomis.

Azijos sužavėtas lietuvis laimę rado Pietų Korėjoje (5)

„Savos šalies bei artimo meilės, pagarbos vyresniam ir aistros“, – to palinkėtų lietuviams pasimokyti iš korėjiečių Tvirmantas Čenka (27), kuris jau treti metai dirba ir mokosi Pietų Korėjoje. Atvykęs į šią šalį su atvira širdimi ir nemažai žinių apie Azijos kultūras, jis jaučiasi čia pritapęs ir grįžti į Lietuvą kurti gerovės artimiausiu metu nežada.

Solo kelionės: atrasti ne tik naujas vietas, bet ir save

Lagaminas sukrautas, skrydžio bilietai rankose, priešais nosį – išmanusis telefonas su įvairiomis programėlėmis, kurios neleis pasiklysti viešint svečioje šalyje. Drąsiai žengi į priekį: šiandien tu pasiruošusi užkariauti pasaulį. Viena.

Konkursas „Mano gražiausia Prancūzijos nuotrauka“: sveikiname nugalėtojus! (6)

Ar dar prisimenate savo atostogas, kai keliavote po Prancūziją ir gėrėjotės kvapą gniaužiančiais vaizdais? Pats metas išsitraukti albumą ir iš naujo perversti nuotraukas, nes kviečiame jus dalyvauti konkurse „Mano gražiausia Prancūzijos nuotrauka“!

Kuba, kokios greitai gali nelikti: skaniausia kava, juodoji rinka iš arti ir F. Kastro dvasia (9)

Šį rudenį Kuboje viešėjęs Nidas Kiuberis, vienas iš kavinių tinklo „Coffee Inn“ įkūrėjų, aplankė įspūdingas šalies kavos plantacijas ir savo akimis pamatė, kaip salos gyvenimą veikia valdžios kontrolė, tačiau viešnagės metu nė neįtarė, kad pusę amžiaus trukęs Fidelio Kastro valdymo etapas baigsis taip greitai.

Kelionė į aukščiausią Tailando kalną: nesėkmės, juokas ir nuostabūs vaizdai

Keliautojas ir verslininkas Jokūbas Laukaitis, jau išmaišęs pusę pasaulio, šį kartą leidosi į kelionę motociklu į aukščiausią kalną visame Tailande – Doi Inthanon.

Hojanas: kuo dabar gyvena buvusi Azijos širdis (1)

Pakilęs prieš saulėtekį, dar pusiau miegantis internetu tikrinu už poros dešimčių kilometrų esančio Danango oro uosto naktines meteorologijos stoties ataskaitas bei orų prognozes auštančiai dienai. Bevielis ryšys viešbutyje kaip ir lietūs liūčių sezono metu Vietname – stiprus ir greitas.

Miestas, kuriame draudžiama nusikalsti

Publikuojame naujausios Dalios Smagurauskaitės knygos „Saulės sala Sicilija“, kurią išleido leidykla „Aukso pieva“, ištrauką.

Slapti siaurų Saigono skersgatvių malonumai (7)

„Žmogus pasensta tada, kai nustoja stebėtis“, – mano neuronų sistemoje vis sukasi ir sukasi ši kažkokio šiuolaikinio apaštalo citata. Ta proga pirmosios mano viešnagės Saigone dienomis beveik ištiko isterija. Ne ta Isterija, kuri ištinka vargšes Vietnamo moteris, dirbančias Iliuminatų mega gamyklose-miestuose, kur dešimtys tūkstančių jų, pavergtos pasaulinio kapitalizmo, pluša nuo ryto iki sutemų. Pluša, nesutikdamos nei vieno vyro ištisas savaites ar net mėnesius ir to pasekoje susiduria su rimtais psichiniais sutrikimais. Ne, ne tokia.

Rojaus salos – Galapagai (4)

Ramiojo vandenyno apsuptos Galapagų salos gerokai nutolusios nuo Lietuvos, bet tai ne kliūtis užkietėjusiems keliautojams. Galapagai – ypatinga gamtos buveinė pasaulio žemėlapyje. Salose patirti įspūdžiai sugriauna visą ankstesnį supratimą apie laukinę gyvūniją.

Važiuojam pas kaimynus: iš Kauno per Kuldygą į Ventspilį

Latvijos mieste Ventspilyje, lietuviams tapusiame mėgiamu savaitgalių maršrutu, pasitinka spalvotos karvių skulptūros ir tarp medžių geltonuojanti Livonijos Ordino pilis, vasarą linksmai nuteikia žydinčios gėlių klombos, trykštantys fontanai ir daugiau nei dešimties kilometrų ilgio paplūdimys. Romantikus ir menininkus vilioja ilgas molas, o technikos mėgėjus - vienintelis Latvijoje pakeliamasis tiltas.