Kelionė į Prancūzijos Alpes: Šamoni, Monblanas, strazdai ir švilpikas

 (6)
Šis skaitytojos pasakojimas atsiųstas konkursui „Mano įsimintinos atostogos“. Dėkojame skaitytojai Astai. Laukiame Jūsų istorijų ir įspūdžių!
Prancūzijos Alpės
© Asmeninio albumo nuotr.

Lėtai, rodos, kilome keltuvu kol pasiekėme Aiguille du Midi viršukalnę. Dairantis pro vagonėlio langą prabėgo visi metų laikai: papėdėje lijo, kalno viduryje – šlapdriba, viršūnėje – jau pūga šėliojo su minusine temperatūra.

Pirmame išlipime mus pasitiko alpinis švilpikas. Tai toks kalnuose gyvenantis kailinis žvėrelis. Jis smalsiai stebėjo besišvartuojančią keltuvo kabiną, tuo pat metu užkandžiavo surasta kažkokio augalo šaknimi. Švilpikui maistas pasirodė daug svarbesnis už mus, įkalintus keltuvo kabinoje. Todėl, pasistiebęs, dar minutėlę apžvelgė mūsų transporto priemonę (ji matyt jam čia ne naujiena) ir leidosi užkandžiauti toliau.

Persėdome į kitą keltuvą ir kilome aukštyn. Pro langus matėsi tik debesys ir aštrios kalno uolienos. Pagaliau išlipome Aiguille du Midi viršukalnėje. Čia oras mūsų nelepino: buvo prastas matomumas – debesys plaukė po kojomis, nesimatė kalnyno viršūnių, pustė, jautėme minusinę temperatūrą.

Deguonies stygius privertė vaikštinėti lyg sulėtintame kine. Dėl išretėjusio deguonies ir aukščio kaitos, aplankė keisti pojūčiai – nieko panašaus nebuvau ankščiau patyrusi. Visas kūnas, o ypač galva, tarsi ištįso, įgavo keistą formą, buvo juntamas spaudimas iš visų pusių, pradėjo pašėlusiai daužytis širdis. Laikas nuo laiko pagalvodavau – gal laikas leistis žemyn – nebuvau tikra dėl savo sveikatos būklės. Tačiau noras pasižvalgyti po Monblaną buvo didesnis už abejones savo sveikata.

Baltas sniego urvas sugrąžino į užmirštą žiemą. Ten, žemai, kalno papėdėje esančiame Šamoni miestelyje, viešpatavo vasara. Sunkoka suvokti – vos kelios minutė kelio ir tokie pasikeitimai. Kur bepasisuksi kabojo dideli ledo varvekliai, o takelis, perjuostas draudžiančia eiti toliau geltona juosta, įspėjančia apie gręsiančius pavojus, žadino smalsumą. Matėme tuo takeliu išeinančius kalnų alpinistus, kurie apsiginklavę visa reikiama įranga, nešėsi ir palapines. Buvo aišku – jie šiandien negrįš, nakvos kalnuose. Nežinau ar būčiau norėjusi keliauti su jais, kai tokie keisti pojūčiai buvo apėmę bevaikštant Aiguille du Midi viršukalnėje, kur aukštis 3842 metrų. O jie kopė aukštyn... Nežinau. Bet mums niekas nesiūlė ten eiti, net neketino siūlyti. Ir gerai. Pirmam kartui užteko ir tokių įspūdžių. Kalnų alpinistai nuėjo į pūgą, jų jau nesimatė...

O mes kilome į apžvalgos aikštelę. Tiesa, ne kažin ką ten teko pamatyti. Bet norėjosi išmėginti save dar viename ekstremaliame nuotykyje. Aiguille du Midi viršukalnėje yra įrengta stiklinė dėžė, pakibusi virš prarajos. Stiklinės sienos, stiklinės lubos ir grindys stiklinės... Visa tai suteikia vaikščiojimo ore pojūtį. O po tavo kojomis 1035 m skardis arba kitaip tariant – esi 3842 m virš jūros lygio. Prisipažinsiu, jeigu apie tai pagalvoji – nelabai ir norisi ten lipti. Bet... Jeigu jau esame čia – reikia tai išmėginti, kad vėliau nesigailėtum. Ne kasdien keliesi į Monblaną dar vadinamą „Europos stogu“.

Iki apžvalgos aikštelės kilome greituoju liftu. Pati aikštelė nėra labai didelė. Į ją leidžiama pakilti tik atitinkam žmonių skaičiui. Todėl prie lifto apačioje ir prie įėjimo į stiklo dėžę viršuje susidaro nuolatinė turistų eilė. Bet mums pasisekė, ilgai laukti nereikėjo, na gal kokia 10-15 min.

Jau pakilus, stovint eilėje prie stiklo dėžės teko matyti vieną nepamirštamą vaizdą. Už mūsų, eilėje rikiavosi turistų grupė iš Kinijos. Vienas turistas įsikibo kalne pastatyto namelio sienos ir ja palengva slinko gyvoje žmonių eilėje. Iki stiklinės dėžės jam dar buvo likę 50-80 m. Kalno krašto dar beveik nesimatė. Matyt tas žmogus labai bijojo aukščio. Svarsčiau – ar verta keltis į tokį aukštį ir dar mėginti stiklo dėžę, jeigu taip bijai. Nežinau ar lipo tas žmogus į dėžę, nes mes jų grupę palikome viršuje, o patys nusileidome iki keltuvų. Manau, kad tas žmogus norėjo išbandyti save, gal nugalėti baimes, kurios jam trukdo gyventi. Nežinau ar aš tam ryžčiausi. Galbūt.

Bet grįžkime prie to momento, kai lipome ant stiklių grindų virš prarajos. Pieš einant į stiklo dėžę prižiūrėtojai paprašė saugojimo langeliuose palikti visus savo daiktus: rankines, fotoaparatus, vandens buteliukus... Paskui gavome didžiulės šlepetes, kurias užsimovėme ant savo batų. Ir... pirmyn.

Nedrąsu. Tikrai nedrąsu buvo žengti pirmuosius žingsnius. Toks jausmas, kad stiklas tuoj truks ir tu nugarmėsi į prarają. Bet ta baimė truko akimirką. Ji sumišo su džiaugsmo jauduliu ir jau tada... „vaikščiojome ore virš debesų“, fotografavomės, džiaugėmės šia akimirka.

Gaila, bet tam turėjome nedaug laiko – eilėje laukė kiti turistai. Teko palikti stiklo dėžę jiems. Ar saugu toje dėžėje, ar ji nenukris? Ši stiklo konstrukcija yra pakabinta ir dar pritvirtinta šešiose vietose, penkios dėžės sienos pagamintos iš 3,6 cm storio stiklo, kuris gali atlaikyti temperatūros pokyčius nuo -40°C iki +20°C ir vėją iki 200 km/h bei išlaiko iki 1500 kg svorį. Tad visiškai nevertėjo baimintis, kad stiklas įskils, kai nusifotografuoti ant jo sugužėjome visos keturios kompanionės.

Į kalną ir nuo jo keltuvai juda tik darbo dienos grafiku. Todėl suskubome leistis žemyn. Tačiau, kaip neišlipsime pakeliui, juk į viršūnę kėlėmės dviem etapais. Keltuvu nusileidome iki pirmojo sustojimo. Ir nesigailėjome. Čia atsivėrė visai kiti vaizdai: aštrios uolos, didžiuliai kalnų rieduliai, gilios prarajos. Prasidėjo foto karštligė. Čia ir oro tankis didesnis nei viršūnėje, čia gali rasti smulkučių žydinčių gėlių, gali nusifotografuoti su iš nežinia iš kur atskridusiu strazdų būriu. O ir debesys, tarsi atsiprašydami už kalnų paslėpimą mums būnant pačioje viršukalnėje, ėmė ir „praplyšo“, parodydami toli apačioje esantį Šamoni miestelį. „Praplyšo“, prasiskyrė, bet labai trumpam. Tarsi, kokie viliokliai sakydami „Va, pažiūrėkit kaip gražu, atvažiuokite kitą kartą, parodysime daugiau...“. Vos spėjome padaryti kelias fotografijas ir debesys vėl apgaubė kalną. Užsibuvom, užsimiršome nuostabiame kalnų glėbyje, vos spėjome į prieš paskutinį keltuvą. Dar kiek ir būtume likę nakvoti kalnuose.

Nusileidus į Šamoni miestelį vėl mėgavomės vasara: vaikštinėjome jaukiomis gatvelėmis, valgėme ledus ir įvairius pietietiškus vaisius, klausėmės kalnų upės čiurlenimo. Čia pat plaukė debesys, mėgindami užkabinti vieną kitą namo stogą. Dar vis buvome kalnuose tvyrančio oro gaivoje, tik jau be sniego...

Neužmirštami įspūdžiai kalne. Gaila tik, kad po kojomis plaukė debesys, uždengdami kalnų masyvo viršūnes. Kažkada gimusi svajonė aplankyti Monblaną išsipildė. Kažkada sakiau, kad vieną kartą ten nuvyksiu ir pasigrožėsiu kalnų masyvu nuo šio kalno. Nuvykau. Aplankiau kalną. Dabar žinau – jei tik atsiras galimybė – vėl kelsiuos į ten. Gal pavyks pasigrožėti kitokiais vaizdais, gal matysiu kalnyno masyvo viršukalnes.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Galerijos

Ką pamatyti Paryžiuje per 2 dienas (2)

Jeigu norite trumpam atsiplėšti nuo darbų, savaitgalio kelionės - pats tas. Ypač kai galima surasti pigius bilietus ir dviems dienoms nuskristi kad ir į Paryžių.

Įspūdingiausi gatvės meno kūriniai iš viso pasaulio (1)

Gatvės menas turi savo žavesio. Spalvingi piešiniai gali atgaivinti ir pilkiausius pastatus, dažnai jie prajuokina ar priverčia susimąstyti.

Kelionė į Prancūzijos Alpes: Šamoni, Monblanas, strazdai ir švilpikas (6)

Šis skaitytojos pasakojimas atsiųstas konkursui „Mano įsimintinos atostogos“. Dėkojame skaitytojai Astai. Laukiame Jūsų istorijų ir įspūdžių!

Romėnų pirčių griuvėsiai Varnoje, Bulgarijoje

Varnos miestas Bulgarijoje didžiuojasi vienu įdomiausių Romos imperijos palikimų – senovinėmis pirtimis. Tai didžiausias romėniškų pirčių kompleksas Balkanų pusiasalyje.

Portas – gražuolis prie Atlanto vandenyno (13)

Portas – miestas Portugalijos šiaurės vakaruose, prie Atlanto vandenyno. Tai – antrasis pagal gyventojų skaičių miestas Portugalijoje.

Brazilijos kasdienybė lietuvės dviratininkės akimis

Beveik keturiasdešimt laipsnių karštis, upeliais žliaugiantis prakaitas, kurį nusiplovus akimirksniu vėl tampi šlapias. Tokia lietuvės dviratininkės Nijolė Marcinkėnienės, jau penktą mėnesį minančios aplink Pietų Ameriką, kasdienybė. Su daug pakeliui sutiktų žmonių ir nuotykių.

Maldyvai - Rojus Žemėje

Kas buvo Maldyvuose - gali patvirtinti - tai tikrai Rojus Žemėje.

Užburianti Maljorka, kurioje gimsta mūzos (1)

Ar gerai pameni akvarelės spalvų paletę? Jei taip, nebus sunku įsivaizduoti Maljorkos grožio paveikslą.

Kelionių nuotraukos, kurios kaip reikiant sužadins apetitą

Melissa Hie – užsienietė, kuri per keliones ypač daug dėmesio skiria maistui. Ji ragauja ir skuba įamžinti tiek populiarius, tiek pačius keisčiausius kitų šalių skanėstus.

8 faktai apie „Ladurée“ prašmatnius skanėstus (4)

Dažnas, neatsispiriantis saldumynams, svajoja aplankyti prašmatnių desertų „Ladurée“ parduotuvę - restoraną pačiame Paryžiaus centre.

Keliautojo poelgis pribloškė jo mamą (22)

Dažnas yra pasvajojęs mesti darbą, pasiimti kuprinę ir leistis į kelionę. Būtent taip ėmė ir padarė užsienietis Jonathanas Quiñonez.

Dėl atostogų tokioje vietoje tikriausiai padarytum viską (10)

Pasak keliautojų, Santorinio sala (Graikija) yra ta vieta, kurią privalai aplankyti nors kartą gyvenime.

Keliautojas Justas: į šią vietą taip lengvai nepateksi

Tortuguero (vėžlių žemė) – kaimelis ir Nacionalinis parkas, esantis prie Karibų jūros. Jis garsus tuo, kad kasmet jame tūkstančiai vėžlių patelių atkeliauja dėti kiaušinių, o kai jie pradeda ristis – vaizdas būna neapsakomas.

Stebuklinga vieta, kurioje norisi sau įžnybti

Pasak keliautojų, Kosta Rikos upė Rio Celeste daro stebuklus. Lietuvis Justas pasidalino šioje vietoje patirtais įspūdžiais ir fotografijomis.

Panama: kas joje privers jaustis nejaukiai?

Panamos miestas – Panamos sostinė ir moderniausias miestas visoje Centrinėje Amerikoje, turintis ne vieną savo veidą. Keliautojas Justas Rėkašius dalinasi įamžintomis akimirkomis jame.