Kur buvo mūsų valstybės sukauptos santaupos? Jų nebuvo, nes nuo 2001-ųjų šalį valdžiusi socialdemokratų Vyriausybė apie jas negalvojo. Kaip toje pasakėčioje apie skruzdėlę ir žiogą, kuris, užuot ruošęsis žiemai, tik strikinėjo ir daineles dainavo.
Vietoje to, kad skatintų tvarią ekonomiką, darbo vietų kūrimą ir eksportą, socdemai kosminiais greičiais po du kartus per metus didino įvairias socialines išmokas ir pašalpas. Dėl teisybės derėtų pasakyti, kad tai buvo daroma skolintais pinigais.
Tuometinės vyriausybės sprendimais (ir nepasakokit socialdemokratiškų pasakų, kad tai buvo daroma konservatorių balsais Seime) ne tik ištaškytos visos sukauptos lėšos. Valstybės vardu buvo prisiimti didžiuliai įsipareigojimai ateičiai.
Bėdos dėl trumpos atminties ar tiesiog socdemams nemaloni tema yra tai, kad išeidami jie ministerijas paliko skendinčias skolose, iki paskutinio aguonos grūdo iššlavė „Sodros“ fondą?
Žodžiu, ištratino viską, ką tik galėjo, ir, bambėdami, kad krizė tik konservatorių galvose, tyliai rymojo opozicijos kėdėse. Stebėjo, laukė – kada pagaliau susimaus Permainų koalicija, vis dėlto padaryta viskas, kad susimautų.
Rūpestingi tėvai niekada neleidžia vaikams dykaduoniauti ir nuo mažens pratina juos prie darbo (kad ir visai nemalonaus). O kokį gyvenimo būdą propagavo pseudosocialistinėmis pažiūrų pritvinkusi ir siauroms verslo grupuotėms pataikavusi socdemų politika, kuri vyravo didesnę dalį praėjusio dešimtmečio?
Nenori dirbt – nedirbk, mokėsim tiek pašalpų, kad dirbti ir nereikės. Nori „sirgti“– sirk, kiek širdis geidžia. Valstybė tau viską kompensuos net už tariamą sirgimą, kurio metu galima ir po užsienius pasidairyt, ir svarbius asmeninius reikalus susitvarkyt be nuostolių nuosavoms piniginėms (ir sąmoningai nutylima, kad už tokį sirgimą sumoka tie, kuriems „sirgti“ yra gėda).
Kalbant su žmonėmis galima išgirsti įvairiausių istorijų apie ištisą išlaikytinių kastą. Ką ten kastą – ištisą kartą, kurioje jau nei tėvai, nei vaikai nebeįsivaizduoja, kad valdžia jiems gali neduoti, kad yra kitokių žmonių, kurie gėrybes užsidirba patys.
Pavyzdžiui, vyras ir žmona – etatiniai darbo biržos klientai. Jie gauna visas priklausančias lengvatas. Tačiau tuo pačiu metu vienas užsiima kontrabanda, kitas – prekiauja turguje. Be to, emigravusių vaikų vardu išsiėmę verslo liudijimus, verčiasi nelabai skaidria prekyba.
Taip, realiai skurstančiųjų ir tikrai negalinčių rasti darbo yra nemažai. Tačiau daugiau padėti jiems bus įmanoma tik tada, kai apsimetėliai ir simuliantai neturės galimybių už dyka naudotis visų mokesčių mokėtojų sąskaita.
Na, o kad ta valstybė – tai visi piliečiai, ir kad jos mokami pinigai – tai visų mokesčių mokėtojų pinigai, pamiršti nesunku (čia kaip su oranžiniais dviračiais ir kitais tik vizijose klestinčių Vasiukų pažadais – jie tokie gražūs, kad galvoti, „iš kur pinigai?“ net nesinori).
Taigi socdemams ką nors kaltinant praskolinimu pirmiausia reikėtų gerai paanalizuoti 2005-2008 metais vykdytą nuosavą politiką ir įvertinti jos pasekmes.
Bet, matyt, nesmagu kapstytis savuose paklydimuose. Juk net tuometis finansų ministras Rimantas Šadžius vos tik prabilo apie krizę saviškių buvo beregint užčiauptas. Esą, negalima žmonių nervinti. Ir apie Europos komisijos signalus, perspėjimus atsakingiau planuoti ir naudoti biudžeto lėšas, kurie plaukė jau nuo 2006-ųjų melnikaitiškai tylėta.
Suprantu, pikta dabar. Ne pagal socialdemokratų scenarijų išėjo. Krizę Permainų koalicija ir Vyriausybė suvaldė, Lietuvos ekonomikos augimas vienas didžiausių Europos Sąjungoje. Nors nagus nusigraužk iš nevilties prieš rinkimus.
O kai jau viskas gerai ir geryn, ne pro šalį ir premjerauti, ministrauti ar kitaip vadovauti. Belieka įprastas būdas – demagogija ir populizmas. Nieko naujo. Tik visuomenė jau nebe ta kaip prieš ketverius metus. Ir į estus dažniau pasidairo.
Antai, estai neseniai pensijas padidino. Gal simboliškai, bet – padidino. Gali, nes juodai dienai sukauptas fondas leido krizę išgyventi su mažesniais finansiniais praradimais. Matyt estai ir kituose rinkimuose balsuos už dešiniuosius. O gal čia ir yra jų sėmės paslaptis, mat kairieji nuo Estijos nepriklausomybės atgavimo taip ir nebuvo valdžioje. Matyt, ne be reikalo. Išties turime iš ko mokytis.