Kažkas kelia diskusiją apie Žaliojo tilto skulptūras ar “Krantinės arką”, kitam rūpi būtinai įsteigti Vilniuje “Euromaidano skverą”.
Man, kaip visuomenininkei, šie klausimai įdomūs, bet kaip pilietei ir dviejų vaikų mamai - tikrai ne svarbiausi apsisprendžiant, kokie žmonės valdys miestą kitus ketverius metus. Juk nuo tų žmonių priklausys ne tik simboliniai, bet ir labai praktiniai klausimai. Šiandien Vilniaus tėvams tenka per naktis sėdėti, kad užregistruotų vaiką darželyje, nerimauti išleidus kitą vaiką į mokyklą, kad jis saugiai kirstų pavojingą gatvę, kur įvyksta skaudžios nelaimės. Vaikams ir suaugusiems tenka rizikuoti savo sveikata žiemos sąlygomis einant apledėjusiu šaligatviu. Panašu, kad ir esamam miesto vadovui, ir kitiems į jo postą taikantiems vyriškiams šie klausimai atrodo per smulkūs ir per tolimi.
Rinkiminių kovų sūkuryje net žiniasklaida, ieškodama informacijos apie visuomenės pasirinkimą, pirmiausiai užduoda klausimus, visai neturinčius nieko bendro su realiu miesto gyvenimu ir savivaldos funkcija. Klausimai apie gyvenimo sovietiniu laikotarpiu gerąsias ar blogąsias puses, apskritai prasilenkia su savivaldos funkcija. Juk miesto valdymas pirmiausiai yra kasdieninių klausimų, ūkinių, aplinkosauginių, saugumo, vaikų sveikatos ir užimtumo problemų, reikalingų spręsti čia pat arba reikėjo išspręsti vakar ar net prieš 10 metų.
Vaikų žūtys neapsaugotose perėjose – savivaldybei nė motais
Tai, kad nutiesus mieste gausybę modernių plačiajuosčių gatvių gerokai pataupyta pėsčiųjų saugumo sąskaita, miesto politikams ilgus metus atrodė nereikšminga smulkmena. Net šviesoforu reguliuojamose ir paskubomis ženklais geltoname fone paženklintose perėjose nuolat žūvantys į mokyklas einantys moksleiviai netampa rimtu signalu veikti. Nepaisant bendruomenės, tėvų, visuomenininkų raginimų ir spaudimų raštais, neatrandama kelių milijonų viadukui, požeminei perėjai ar vos kelių tūkstančių iškiliajai perėjai ar greičio matuokliui įrengti, bet tokiose gatvėse tai – būtinybė. Tuo tarpu daug didesnės sumos lengva ranka švaistomos niekur nepanaudojamoms galimybių studijoms ir ne pirmojo būtinumo projektams finansuoti.
Į užmiestį vedantys keliai primena gūdų XIX a. palikimą – neapšviesti, be šaligatvių. Tokiose gatvėse pavojingiausia vėlgi iš mokyklų grįžtantiems vaikams, ypač žiemą, kai šalikelėse pūpso netvarkingai suversti sniego valai. Tai ne kokios Dievo užmirštos provincijos, bet modernios europinės sostinės, kurios vadovas su pasididžiavimu demonstruoja diegiamas naujausias technologijas, nūdiena.
Atsakomybė už žūtis kelyje permetama patiems pėstiesiems, dviratininkams ar tėvams – jiems iš savivaldybės dangoraižio atsiunčiami raštai pasiūlant patiems darbo metu budėti prie perėjų ir saugoti savo vaikus.
Stambiam verslui – viskas, jaunai šeimai – kas atliks
Iš valdžios dangoraižių rinkiminės kampanijos laikotarpiu nusileidusiems su visuomene pabendrauti kandidatams „staiga“ parūpo darželių klausimas. Daug giriamasi nauju darželiu Santariškėse, tačiau vietų darželiuose juk trūksta ir kituose jaunuose mikrorajonuose. Kad šioje sistemoje vyrauja korupcija, už kyšį gaunant vietą vaikui be eilės – seniai vieša paslaptis.
Savivaldybė vaidina, kad ši problema atsirado ne dėl jos kaltės, o ji visaip stengiasi ją spręsti. Tai netiesa. Tiesiog miesto valdininkams daug pelningiau yra skirstyti sklypus daugiabučiams, o ne ugdymo įstaigoms – taigi šiuo keliu ir nueita, o problemas tenka srėbti be vietų darželyje likusioms jaunoms šeimoms. Įsibėgėjus pelningam gyvenamojo būsto garvežiui, net bendruosiuose planuose darželiams numatyti sklypai netikėtai virsta papildomais sugrūstais daugiabučių kvartalais – taip ir nutiko pvz. Pilaitėje. Kitame rajone vietoje naujos mokyklos ar darželio miestas dabar gali „didžiuotis“ į patį centrą besibraunančiu antruoju Vilniaus “Akropoliu”, kuriam bus aukojama dar ir žalumos oazė, įspraudus jį visai šalia Vingio parko.
Tokia yra neatsakinga dabartinės valdžios logika – daugiau didžiulių parduotuvių ir daugiabučių kvartalų, o kur naujakuriams reikės vesti savo atžalas į mokyklą, į darželį, kur nueiti pasivaikščioti – ne valdžios vyrų rūpestis. Stambiam verslui valdantieji aukoja viską ir net nesiteikia jo pelnų ar nekilnojamo turto tinkamai apmokestinti – o paskui atsikalbinėja, kad biudžete nėra pinigų darželiams, mokykloms, saugioms perėjoms, beglobiams vaikams, ką jau kalbėti apie sąlygas smulkiems verslams, kurie galėtų sukurti daugiau darbo vietų.
Nebetikiu valdžios vyrais, bet tikiu kritiniu vilniečių mąstymu
Matydama opų Vilniaus valdžios abejingumą toms sritims, kurios seniai šaukiasi savivaldybės dėmesio ir sprendimų, aš su bendražygių komanda pasiryžau siekti Vilniaus mero posto. Ne tam, kad būtinai laimėčiau – visų pirma tam, kad valdžiažmogiai pagaliau išgirstų mūsų balsą ir būtų priversti atsižvelgti į mūsų reikalavimus. Ir dabartinis meras, ir jo konkurentai rinkimuose gerai moka puikuotis prieš TV kameras, plačiai šypsosi plakatuose ir socialiniuose tinkluose. Bet mums reikia realių darbų.
Prieš keletą metų pati ėmiausi aktyvios veiklos, kad ir Pilaitėje, kur su šeima gyvename ir auginame vaikus, ir kituose miesto rajonuose pagaliau būtų imtasi vaikų saugumo, mokyklų renovavimo, darželių steigimo darbų, o ne tik dygtų nauji daugiabučiai ir prekybos centrai.
Suvokiu: nelengva bus prasibrauti per Vilniaus valdžion besiveržiančiųjų ar joje išlikti siekiančių veikėjų užtvaras. Vyrai dažnai į politiką eina dėl valdžios, o moterys – kai nebemato kitos išeities savo vaikams apsaugoti, šeimai ir bendruomenei apginti. Tikiu, kad nepaisant sunkumų, šie rinkimai padės mieste išjudinti mums, vaikus auginančioms šeimoms, rūpimiausių problemų sprendimą.
Kai iškėliau savo kandidatūrą ir ėmiausi veiksmų, meras pagaliau atvyko į mūsų rajoną ir tuoj pat pažadėjo pilaitiškiams požeminę perėją. Bet aš nesitrauksiu iš kovos, nes jau ne kartą teko įsitikinti: jei nustoji siekti savo, neatsakingi valdžios vyrai po rinkimų greit užmiršta duotus pažadus.
LVŽS prioritetas – jaunos šeimos ir vaikų saugumas
Į šiuos rinkimus einu su jauna Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos komanda Vilniuje. Taip, ši partija retai demonstruojasi prabangiose televizijose ir neperka reklamos plotų Vilniaus prospektuose. Bet tose savivaldybėse, kur rinkėjai patikėjo savo balsus valstiečiams ir žaliesiems, padaryta daug gerų realių darbų ir sveikesnei vaikų ateičiai, ir šeimos biudžetui apsaugoti pažabojant monopolininkus ir nukerpant šilumos kainas.
Todėl ir Vilniuje, jei valstiečiai ir žalieji gaus vietų savivaldybės taryboje, saugi aplinka mokyklose, jų savalaikė renovacija mums liks prioritetų viršūnėje. Juk šiandien sostinėje yra blokados metais statytų mokyklų, kurių bibliotekoje besilankančius vaikus nudžiugina per sienų plyšius įskridę paukščiai. Romantika pasibaigia, kai žiemą vaikams ir mokytojams klasėse tenka sėdėti vos ne su pirštinėmis. Primenu, tai naujausių sostinės mikrorajonų problema, nesulaukusi ne tik valdžios, bet ir žiniasklaidos dėmesio. Jų renovacijos procesas, kaip ir naujų mokyklų plėtra jaunuose rajonuose yra neatidėliotinas poreikis.
Kad tėvams nereikėtų nuolat vargti su iš ligų sunkiai besikapanojančiais vaikais, kitas svarbus darbas – sveiko vietinio maisto tiekimas darželiams ir mokykloms, nes dabar moksleiviai ir darželinukai dažnai maitinami itin prastai. Tai rodo tikruosius valdžios prioritetus. Bet juk vaikų sveikata ir gerovė jaunoms miesto šeimoms tikrai svarbiau už Guggenheimo muziejų ar nuosavas Vilniaus avialinijas.
Šeimos, tapusios ir privataus monopolisto valdomo šilumos ūkio įkaitėmis, savo vaikų švietimo ir gerovės sąskaita tenkina šilumininkų apetitą. Šildymo kainoms nuolat augant, o paslaugų kokybei prastėjant, šeimų biudžetas vis dažniau ištuštinamas veltui. Šį žalingą sandorį seniai metas nutraukti, sugrąžinus šilumos tinklus viešojo sektoriaus kontrolei. Apie tai prabilome ne tik mes, žalieji valstiečiai, bet net ir konservatoriai, kurie daugelį metų turėję savo atstovus savivaldoje ir net sostinės vadovą, nė piršto nepajudino ir nepabandė nieko keisti. O jų kolegos Ukmergėje dar ir trukdė miestui vaduotis iš privačių šilumos ūkio monopolininkų nelaisvės.
Šilumos ūkį gražinus savivaldai ne tik sumažės kainos, bet išsijudins ir alternatyvios energetikos, energijos taupymo sprendimai, o šeimos sutaupys kas mėnesį po kelias dešimtis eurų. Dar tiek gali sutaupyti ambicinga, apgalvota, kompleksinė renovacija, kokią valstiečių ir žaliųjų atstovai jau yra atlikę savo valdomoje Ignalinoje.
Žalių darbų Vilniuje – per akis
Esu ne tik mama, bet ir aktyvi eko-visuomenininkė. Be jaunų šeimų vargų, matau ir daug kitų rimtai spręstinų problemų Vilniuje, į kurias miesto vadovai šiuo metu žiūri pro pirštus. Tai ir atliekų tvarkymas, kur didėjantys įkainiai tik skatina šiukšlinimo problema. Vaikams mokyklose nemažai kalbama apie ekologinę sąmonę, šiukšlių rūšiavimą – ir tai puiku, bet nuolat perpildyti ar paslapčia nuo namų dingstantys rūšiavimo konteineriai dažnai nubraukia šias pastangas.
Miesto parkų ir draustinių išsaugojimas ir naujų poilsio erdvių plėtra yra būtina gyvenimo kokybės mieste ir sveikatos, ypač auginant jaunąją mūsų kartą, sąlyga. Kelių tiesimui per regioninį Verkių parką reikia aiškiai ištarto „ne“. Parko direkcijai reikia suteikti pagalbą, kad ji galėtų pasipriešinti tokiam netoliaregiškam sprendimui.
Užteks jau taikstytis su neatsakingais ir miestui žalingais verslo ir valdžios susitarimais, dėl kurių viename rajone vis pritrūksta darželių, kitame – iškertamos medžių alėjos ar parkeliai, dar kitur miestas vis niekaip nepriverčia „Maximos“ pastatyti žadėtos požeminės perėjos, dėl ko po automobilių ratais žūva vaikai.
Norint kokybiškų permainų, apsaugančių jaunų šeimų, kitų vilniečių biudžetą, sveikatą ir jų vaikų gyvybę, reikalingas naujas vėjo gūsis sustabarėjusiame savivaldos dangoraižyje. Tad uždekime pagaliau žalią šviesą naujai nesavanaudiškų, kritiškai ir visuomeniškai mąstančių lyderių kartai!