Kare kaip kare. Net ir informaciniame. Net ir informaciniam karui tinka Winstono Churchillio įžvalga, kad karai nėra laimimi, o tik pralaimimi, nes jie yra nekompetentingumo varžybos. Be abejo, didysis XX a.politikos genijus kalbėjo ne apie savo, o apie karo vadų kompetenciją.
Ar krašto politikos elitas viliasi šį karą dėl žmonių protų ir viešosios nuomonės laimėti be visuomenės paramos? Kitaip tariant, be kareivių- šauktinių ar savanorių?
Negana to, visuomenę siekiama apsaugoti nuo informacinio karo, lyg menkos sveikatos ligonį nuo skersvėjų. Bet kodėl bent kiek į Vakarus, pradedant Lenkija, niekam nei šilta,nei šalta dėl Kremliaus propagandos ir kitoniškų melagysčių? Niekam nešauna į galvą drausti TV laidų ir kanalų?
Ar šie draudimai neslepia valdžios slapto nepasitikėjimo savais žmonėmis, vėl atgimstančio sovietinio „darbo žmonių idėjinio politinio auklėjimo“? Kaip rašė Hannah Arendt, „auklėjimas negali atlikti jokio vaidmens politikoje, nes politikoje mes visada turime reikalą su tais, kurie jau išauklėti. Kas nori auklėti suaugusiuosius, iš tikrųjų nori veikti kaip jų prižiūrėtojas ir neleisti jiems užsiimti politine veikla“.
Bet jeigu Kremliaus informacinės atakos iš tikrųjų kelia rimtą pavojų, kodėl mūsų visuomenė per 25 –erius atgautos laisvės metus neišsiugdė atsparumo melui, netapo “suaugusi”, gyvenanti savo galva, gebanti be niekieno pagalbos atskirti grūdus nuo pelų?
Nūdienės visuomenės dvasios negalias vaizdžiai nusako kautynės dėl Vilniaus Žaliojo tilto. Šiais nekantriais laikais, kai pokyčiai veja pokyčius ir nė viena, net pati rimčiausia problema nepajėgi ilgiau prikaustyti žmonių dėmesio, tos surūdijosios stovylos virto tikru viešojo gyvenimo centru, apie kurį susispietė visas tautos žiedas. Išsisakė visi, kas netingėjo.
Diskusijos tiek užsitęsė (ir pabaigos dar nematyti), jog nenuostabu, kad net ne vienas profesionalas įsiteigė mintį, neva tos darkybės yra menas ir vertingas istorijos paveldas.
Tai kartūs juokai arba linksmos ašaros, dėl kurių patys statulų autoriai vartosi karste. Kodėl? Mat statulų gynėjai iškrėtė didžiausią kiaulystę pirmučiausia jų autoriams.
Jeigu jau užsimojome ateities kartoms išsaugoti Žaliojo tilto butaforiją, traukime iš užmaršties visus eilėraščius, poemas, pjeses, filmus, įvairių formų muzikos kūrinius, tapybos, grafikos, skulptūros darbus, skirtus Stalinui, Leninui, partijos suvažiavimams, darbininkams ir kolūkiečiams, čekistams ir kareiviams išvaduotojams, hidroelektrinės ar kokiai kitai komunizmo statybai, Spalio revoliucijos metinėms ar tautų draugystei.
Šis socialistinio realizmo šlamštas buvo būtina duoklė vergėjams, lojalumo sistemai sertifikatas, kurio neišvengė net talentingiausi menininkai, gyvenę ir kūrę nelaisvėje. Ar tai nebūtų išprievartautų kūrėjų naujas pažeminimas, dar viena bausmė? Ir mūsų paniekos, o ne pagarbos jų talentui gestas?
Kita vertus, skulptūrų sargai teikia didžiausią peną lėkštam fasadiniam patriotizmui, kuriam Žaliasis tiltas- gerai matoma, patogi ir svarbiausia- saugi pasirodymo arena. Juk nebylios skulptūros, paminklai ištvers viską, net siusiojimą, kaip su pasigardžiavimu rašė viena patriotė.
Visa bėda, kad čia, ant tilto, ir baigiasi mūsų visos pergalės desovietizacijos fronte. Kaip ir sužlugdyta liustracija paviršutiniškomis disertacijomis ir drungnomis knygomis, nekeliančiomis nė mažiausios grėsmės KGB ir jo saugiai mutavusiai agentūrai.
Visuomenės dvasios būklę, atsivėrusias vertybines smegduobes ir bauginančias vidines tuštumas iliustruoja ir kita užtrukusi „idėjinė“ polemika dėl paskutiniojo Lietuvos partizano Antano Kraujelio.
Ką pasakytų šviesaus atminimo iki šiol neprilygstama, pati talentingiausia pokario ginkluoto pasipriešinimo herojų metraštininkė, mano redaguoto „Veido“ kuklioji autorė Nijolė Gaškaitė, išeivijos publicistai ir poetai, visų pirma Kazys Bradūnas ir Bernardas Brazdžionis, sukūrę tikrą pokario Lietuvos partizanų kultą, jeigu būtų sulaukę tos dienos, kai 25-aisiais atkurtos nepriklausomybės metais už ją galvą padėjęs partizanas būtų drabstomas purvais, verčiamas tikrų tikriausiu kriminaliniu nusikaltėliu, žmonių pabaisa, o jo likvidavimo operacijai vadovavęs kagėbistas keliamas į padanges?
Bet nėra viskas taip blogai - vilties teikia jaunoji mūsų karta, kurios vienas gabesnių atstovų be vargo šauniai į ožio ragą surietė du garbius politikos senjorus. Kalbu apie puikų Vytauto Sinicos straipsnį „Ko nepadarė KGB, padarys signatarai“ (DELFI).
Straipsnio esmę nusako pats pavadinimas. Partizanų juodinimas, vadinimas jų banditais, plėšikais, nekaltų žmonių žudikais- senas išbandytas KGB metodas. Nuo čia- tik vienas žingsnis iki Vladimiro Putino koneveikiamų „fašistų“. Tai taip pat KGB klasika.
Aršiausiu „antifašistu“ V.Putinas ūmai pasidarė per Maidano įvykius, į apyvartą paleidęs visą KGB ideologinį arsenalą, kauptą nuo II Pasaulinio karo. Maidano revoliuciją, nušlavusią korumpuotą V.Janukovyčiaus režimą, sukurstė užsienio žvalgybos, banderininkai, fašistai, kurie ir šaudė nuo stogų į taikius žmones. Ir negali sakyti, kad šis įžūlus melas nepadarė poveikio net pačioje Ukrainoje. 70 metų nuoseklaus smegenų plovimo nepraėjo be pėdsako. Kaip ir Lietuvoje.
Neatsitiktinai V.Putinui dabartiniai Ukrainos vedliai į tikrą europietišką valstybę sukelia tokią pat juodą neapykantą , kaip Stalinui ir KGB Vakarų Ukrainos partizanai . Neatsitiktinai V.Putinui nuolat vaidenasi kovojantys Ukrainoje samdiniai iš Lietuvos. KGB augintinis V.Putinas neblogai nutuokia, kad mūsų tautos turi daug ką bendra. Jas sieja ne tik LDK istorija, bet ir įnirtingas masinis pokario partizanų pasipriešinimas.
Ir kovos už Lietuvos ir Ukrainos nepriklausomybę vadovų panašūs likimai. Juos KGB medžiojo ir naikino tais pačiais metodais. Iš pradžių naikino šmeižtu, dezinformacija, falsifikacijomis - politiškai,psichologiškai ir moraliai, o paskui pavojingiausius – ir fiziškai. Tarkim, Stepaną Banderą.
Sovietinė propaganda S.Banderą pavertė ukrainietiškojo nacionalizmo monstru, hitlerininkų parankiniu,atsakingu už masines žmonių žudynes, apdairiai nutylėdama, kad jų metu, jau nuo pat karo pradžios jis buvo gestapo suimtas ir išvežtas į Vokietiją, kur koncentracijos stovykloje buvo įkalintas bemaž iki jo pabaigos. Mat, pernelyg atkakliai siekė nepriklausomos Ukrainos valstybės, kuriai nebuvo vietos Hitlerio planuose. Kadangi pokario metais sąjungininkų teritorijoje nenurimo ir nenutraukė kovos už nepriklausomą Ukrainą, S.Bandera buvo KGB nunuodytas Vokietijoje.
Net rusai stodavo po Hitlerio vėliava, patikėję iliuzija, kad fiureris išvaduos jų tėvynę iš bolševikų jungo ir atkurs Rusiją- generolo Andrejaus Vlasovo armija, Piotro Krasnovo kazokai. Jie buvo dvigubi Stalino priešai, todėl jų neimdavo į nelaisvę. Šį tragišką paklydimą „Gulago archipelage“ sukrečiamai aprašęs Aleksandras Solženicynas baigia išvada: “Šis karas mums parodė, kas užvis blogiausia žemėje - būti rusu“. Trumpiau sakant, jie neturėjo pasirinkimo. Tik Stalinas arba Hitleris. Veikiausiai „Gulago archipelagas“ nėra pati mėgstamiausia V.Putino knyga.
Lietuviškoji antisovietinė karo metų rezistencija panašių tragiškų klaidų ir klystkelių išvengė. Antisovietinis 1941 m. Birželio sukilimas, paskelbęs apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ir suformavęs Laikinąją vyriausybę , nesusitepė rankų kariniu bendradarbiavimu su hitlerininkais (netrukus naujieji okupantai sukilėlius nuginklavo ir išvaikė). Juozo Ambrazevičiaus- Brazaičio Laikinajai vyriausybei teprireikė šešių savaičių, kad perprastų, jog rudasis maras ne ką geresnis už raudonąjį, ir nutrauktų veiklą.
Vieno šiuolaikinio rašytojo (jeigu nepainioju, Salmano Rushdie) žodžiais tariant, laisvė niekad ir niekieno nėra dovanojama, laisvė yra tik atimama. Atisovietinė rezistencija natūraliai virto antinacine.
Antinacinė rezistencija sužlugdė daugkartinius Lietuvos jaunimo mobilizacijos planus į Wehrmachtą, taip pat SS legioną( iš okupuotų kraštų vienintelė Lietuva išvengė šios gėdos). Už šį nacių planų boikotą lietuvių tauta sumokėjo 46 intelektualais- universiteto profesoriais, redaktoriais, rašytojais, kunigais, ministrais, tarėjais, gimnazijos direktoriais, išvežtais į Štuthofo koncentracijos sovyklą. Kaip ir generolo Povilo Plechavičiaus Vietinės Rinktinės vyrais, hitlerininkų sušaudytais už tai, kad sutiko prisiekti tik Lietuvai, bet ne fiureriui.
Pats Laikinosios vyriausybės vadovas buvo priverstas bėgti ne iš sovietų, o iš nacių okupuotos Lietuvos, iš Ambrazevičiaus virto Brazaičiu, slapstydamasis ne nuo KGB, o nuo gestapo.
Ką apie šią antinacinę rezistenciją ar, tarkim, „plechavičiukus“, kurių dauguma po karo atsidūrė arba Lietuvos miškuose, arba Sibiro taigoje ar tundroje, žino dabartinė Lietuvos visuomenė, moksleivija, net mokytojai? Teisybė, kad V.Putinas – II pasaulinio karo sąvokų, Jaltos paradigmos nulemto stalinietiško pasaulėvaizdžio įkaitas. O mes? Ar atsikratę KGB įbruktų mąstymo štampų, stereotipų,etikečių?
Ar ne dėl jų nesugebėta Lietuvos atkūrimui pasinaudoti išeivijos, ypač katalikiškos pakraipos, sukauptu kraičiu? Net iškiliausios asmenybės, tremtyje, emigracijoje sulaukusios išsvajotos laisvos Lietuvos, neišvengė nusivylimo i Ir nereikalingų žmonių dramos, lakoniškai nusakytos neseniai mus palikusio įstabaus poeto Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščio atodūsiu: „ Aš vis dar turiu ką pasakyti, bet neturiu kam“.
Antai perlaidojant 2012 m. gimtojoje žemėje antisovietinės ir antinacinės rezistencijos pranokėją J.Brazaitį, oficiali Lietuvos valdžia, įskaitant ir tuometės dešiniųjų Vyriausybės vadovą Andrių Kubilių, baikščiai lindėjo krūmuose. II pasaulinio karo ir Jaltos suokalbio, persidalinant pasaulį, sąvokų pergalė.
Medžiodamas laisvajame pasaulyje įsikūrusius lietuvių rezistentus, siekdamas juos sukompromituoti, KGB nesibodėjo pasitelkti kraupiausią nacizmo nusikaltimų puslapį- holokaustą, mesti jiems šešėlį dėl masinių žydų Lietuvoje žudynių, puikiai žinodamas pasaulio bendruomenės iškirtinį dėmesį žydų tautos tragedijai,taip pat nepakantumą menkiausioms antisemitizmo apraiškoms( būdinga, kad antisemitizmu Kijevą bando kaltinti, tiesa, nedrąsiai, ir V.Putinas).
Taip prestižiniame JAV dienraštyje tarp tikrų lietuvių žydšaudžių ir nacių talkininkų buvo įsprausta ir J.Brazaičio pavardė. Tai buvo meistriška KGB klastotė.
Sako, po šio baisaus kagėbistų šmeižto pasiligojęs nepalaužiamas lietuvių tautos rezistentas Nr.1, visą gyvenimą priešinęsis totalitarizmo- ir komunistų, ir nacių- antpuoliams prieš žmogaus ir tautų laisvę,iki paskutinio atodūsio likęs ištikimas Vakarų demokratijai, vis dėlto buvo galutinai sugniuždytas.
Kad tai būta baisaus šmeižto, 1974 m gruodžio mėn. oficialiai patvirtino JAV Kongreso Atstovų rūmų komisija, nuodugniai ištyrusi J.Brazaičio ir Laikinosios Vyriausybės veiklą ir nustačiusi, kad jo vadovaujama Vyriausybė nėmaž nebuvo pronacinė ir priešiška žydams.
Šios reabilitacijos J.Brazaitis gyvas nebesulaukė - pritrūko kelių mėnesių.
Atslenkančiais naujų, vargiai nuspėjamų bandymų laikais kaip testamentas skamba J.Brazaičio žodžiai: “Kai ateina didžios sausros, gelbsti gilūs šuliniai“. Vieną tokių gilių šulinių su bendražygiais savo tauriu ir didvyrišku gyvenimu iškasė pats J.Brazaitis.
Galima iš to šulinio arba gerti( ir su broliais ukrainiečiais). Arba atsainiai spjaudyti į jį (drauge su V.Putinu).
Bet tada nesistebėkime, kodėl informaciniame kare visuomenė tokia beginklė, krūpčiojanti net nuo Žaliojo tilto butaforinių ir TV ekrano virtualių žaliųjų žmogeliukų, dar nė nepasirodžius tikriesiems.
Įdomu, ką su žaliaisiais žmogeliukais darytų Lietuvos partizanai?