Tebegalvoju, kad tokiu būdu valstybei daroma milžiniška žala už kurią tikrai reiktų bausti, bet po paskutinių švietimo ministro Dainiaus Pavalkio veiksmų didžiųjų politinių nuodėmių sąrašą reikia papildyti dar bent keliais punktais.
Švietimas – sudėtinga sritis. Apie ją kalbėti tikrai lengviau negu joje dirbti, ką ten jau politikos formavimas, priežiūra, reformos ir t.t. Sunku prisiminti ar Lietuva turėjo išties gabų švietimo ministrą, kuriam darbas ėjosi tarsi per sviestą.
Gerb. ministre, puikiai jus suprantu. Teko ir man nelengva dalia ministru būti ir su visais nepatenkintais bendrauti, ir protestų netrūko, visko buvo. Mes jus užjaučiame, kam dabar lengva, bet dėl to prarasti savitvardos – nevalia.
Neįgyvendinami protesto organizatorių reikalavimai dėl 500 mln. litų papildomo finansavimo – irgi suprantame. Lygiai taip pat suprantame, kad švietimo darbuotojų ekonominė situacija tikrai jų netenkina, tačiau tokia suma šiuo laiku – paprasčiausiai per didelė. Kaži ar net penktadalį pavyktų atrasti. Tačiau dar blogiau nei jų reikalavimai yra jūsų, gerb. ministre, reakcija: ne ir taškas, jokių derybų – tarsi streikuojantys mokytojai būtų teroristai.
Kokia širšė sugebėjo įkąsti ministrui, kad dar mokytojus ir tėvynės išdavikais, remiamais Rusijos, pavadintum? Širšė išties turėjo būti didelė ir pikta, nes ministras netekęs savitvardos streikuojančių mokytojų lyderį „tujina“ televizijos ekrane, lyg būtų seni draugai ir ne prieš kameras šnekėtųsi. Visos nerašytos ministrų elgesio taisyklės nubrauktos per vieną savaitę!
Kam jau kam, bet ministrui niekuomet nedera rodyti susierzinimo ir pykčio. Ypač protestuotojams. Dar blogiau yra grasinti ir be pagrindo švaistytis kaltinimais valstybės išdavimu.
Mokytojai reikalauja ne tik pinigų. Šalia ekonominių reikalavimų surašyti ir įvairūs kiti darbo ir švietimo organizavimo reikalavimai, kuriems pinigų iš esmės nereikia – tik politinės valios ir nuoširdaus noro suprasti, kas taip yra blogai sistemoje, kad mokytojai ryžosi streikui.
Vienintelis tokių problemų sprendimo būdas – diskusija ir derybos, bet visų pirma – pagarba kitai pusei. Galbūt tikrai visi protestuojančių reikalavimai yra blogi ir neįgyvendinami (nors sunku būtų tuo patikėti), bet tai turi būti išsiaiškinta prie bendro stalo, kaip ir pridera normalioje demokratinėje valstybėje.
Atsakymas „ne ir taškas“ niekur neveda. Kas beliks mokytojams, jeigu jie pasijaus, kad kalbasi, kaip su siena? Nusileisti jie nebegalės iš principo, o nuo to kentės visi.
Keista, kad toks elgesys neužkliūva nei prezidentei, nei premjerui, nei jį delegavusios „Darbo partijos“ nariams. Tarsi laikomasi tylaus pritarimo. Kas tai? Gal kiti šalies vadovai irgi užjaučia pervargusį ministrą, kuris daro viską ką gali, kad šalyje švietimas klestėtų, o čia va ima mokytojai ir atlyginimų didesnių pradeda reikalauti.
Sunkus tas ministro darbas. Ką jau padarysi. Pailsėkite, stresą išliekite sporto salėje, nusiraminkite ir sėskitės prie bendro stalo kalbėtis – Lietuvos švietimo ateitis juk jūsų rankose.