T. Tomilinas. Sakote, Lietuvoje neįmanoma ką nors pakeisti?

 (74)
Kai kas sako, kad Lietuvoje neįmanoma nieko pakeisti. Jie klysta – pokyčiai jau įvyko. Ir štai įrodymai.
Tomas Tomilinas
© Asmeninio archyvo nuotr.

Iki spalio 9 d. mažai kas rimtai vertino Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos iškeltą idėją, kad dėl koalicijų galima tartis tik idėjiniu pagrindu ir tik pasibaigus rinkimams. Daugelis politologų viešai sakė – koalicija bus sulipdyta jau rinkimų naktį. Ir ką gi – tai neįvyko. Priešingai, politikai ne tik nusprendė palaukti rinkėjų valios per antrą turą, bet ir pradėjo lyginti partijų programas bei galvoti apie galimybes jas derinti. Tuo ėmė stebėtis ir žurnalistai, kurie garsiai pradėjo klausti – nejau įmanoma Lietuvoje kalbėtis apie idėjas, o ne apie postus Vyriausybėje?

Atrodo, tokių permainų išsigando ir aktyvūs valstiečių- žaliųjų kritikai, kurie ėmėsi dar atviriau ir intensyviau viešinti savo sukurtas nebūtas istorijas bei mitus bandydami paveikti galutinius rinkimų rezultatus. Jau po pirmo turo, vykstant mąstymo pokyčiams, greičiausiai bijoma valstiečių ir žaliųjų noro sustiprinti Seimą, perkeliant galios centrą iš Vyriausybės į Tautos atstovybę. Bijoma ir profesionalų Vyriausybės, ir šios partijos nenoro nuolaidžiauti ten, kur reformos yra būtinos.

Ši baimė ir nerimas kyla ypač tiems, kurie nesitikėjo, jog valstiečiai ir žalieji bus palaikomi labiau nei socialdemokratai. O LVŽS pergalę prieš vadinamuosius socialdemokratus lėmė tvirta pozicija dėl Darbo kodekso. Piliečiai suprato, kad socdemų stumtas ir stambių investuotojų interesams tarnaujantis Darbo kodeksas dar labiau ne jų naudai iškreipė darbuotojų ir darbdavių jėgų balansą. Valdančiųjų aiškinimas, kad to reikalauja globali konkurencinė aplinka, neatlaikė kritikos – jie tikėjosi, kad toks supaprastinimas bus lengvai „prarytas“ mūsų viešojoje erdvėje, kur madas vis dar diktuoja Laisvosios rinkos institutas.

Tačiau Lietuvoje nebeliko angliškai skaityti nemokančių žurnalistų. Todėl stambiausių žiniasklaidos priemonių tyrėjai lengvai išsiaiškino, kad Europos šalyse darbo santykių lankstumas kuriamas didinant darbuotojų saugumą, o ne atvirkščiai. Taigi nomenklatūrinė „kairė” bandė prastumti itin liberalų Darbo kodeksą, pamindama pagrindinius socialinio dialogo principus ir savo pačios ideologiją.

LVŽS laimėjimas sugrąžino darbuotojams derybinę galią. Partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis pasakė, kad Darbo kodeksas iš naujo bus svarstomas Trišalėje taryboje. Tai reiškia, kad profesinės sąjungos, t. y. darbuotojai, bus grąžinami prie derybų stalo.

Tai galingas postūmis realiam socialiniam dialogui. Ir kalbant šiek tiek avansu, galbūt bus pirmas žingsnis prie skandinaviško gerovės modelio kūrimo Lietuvoje. Siekiant sustabdyti DK buldozerį, nepadėjo protestai, eisenos, nepadėjo peticijos, nepadėjo emigracija, reitingų mažėjimas. Padėjo rinkimai. Neoliberalios politinės minties uždominuotoje erdvėje rinkimus laimi partija su socialiai angažuota, bet ne populistine ar antisistemine darbotvarke. Tai demokratijos triumfas.

Verslo prašymu Darbo kodeksas bus liberalizuotas, tačiau derybos dėl to Trišalėje taryboje bus kietos, nes LVŽS lyderystė užtikrins, kad valstybė nebebus pasyvi darbdavių interesų globėja, o taps aktyvia derybų dalyve. Derybos tarp darbuotojų, darbdavių ir valstybės gali baigtis Lietuvai naudingu kompromisu.

Galbūt profesinėms sąjungoms pavyks pasiekti, kad lankstesnis atleidimas ir paprastesnė viršvalandžių apskaita, mažesnės išeitinės kompensacijos bus įteisintos mainais į sisteminį atlyginimų didinimą. Jei darbdavių organizacijos kalba viso verslo vardu, siekdamos DK liberalizacijos, tegul jos įrodo, kad gali kalbėti viso verslo vardu ir apie žmonių atlyginimų perspektyvą, socialinę atsakomybę. Juk tik taip priartėsime prie realaus emigracijos problemos sprendimo. Atlyginimai gali didėti, jei didės visose sferose, kai konkurentai rinkoje nebijos, kad pakėlę atlyginimus praras konkurencinį pranašumą.

Man teko koordinuoti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos programos rengimą. Be profesionalumo, ji pasižymi aiškiu darnos siekimu. Programa nėra orientuota į atskirų ministerijų kuruojamas sritis, o bando inovatyviai per darnos kaip tikslo prizmę pažvelgti į esmines Lietuvos problemas.

Po pirmojo rinkimų turo LVŽS sėkme nustebę politologai ir komentatoriai puolė skaityti sąjungos programą ir garsiai stebėtis draudimais, ribojimais. Prasidėjo banalus žmonių gąsdinimas, kad čia radikali kairė, dešinė ir pan. Taip, pirmą kartą istorijoje rinkimus laimi partija, kurios programa nėra sukurta catch-all (įtikti visiems) principu. Tai nėra anksčiau populiariems ir dabar jau išnykusiems „gelbėtojams“ būdingas populistinių šūkių rinkinys. Tai realios priemonės, kurios keis valstybės gyvenimą ir, žinoma, gali kai kam nepatikti.

Tačiau žvelgiant iš vakarietiškos politinės tradicijos taško – tai labai nuosaiki, centristinė programa. Joje yra žaliajai ideologijai būdingas akcentas į aplinkos tausojimą, lydimas poreikio sumažinti aplinkos apsaugos biurokratizmą, nereikalingus verslo varžymus, skatinti žemės ūkį. Programa aiškiai teikia prioritetą kultūrai ir švietimui. Akcentuoja inovacijas ir verslumą ekonomikoje, griežtą finansinę discipliną, skaidrumą mokesčių politikoje, moksliniais metodais paremtą korupcijos prevenciją ir ligų profilaktiką.

Ten, kur neoliberalizmas padarė itin daug žalos viešajam interesui, ten, kur klesti vartotojų apgaulės ir manipuliacijos – taip, LVŽS siūlo stipresnį valstybės vaidmenį: alkoholio kontrolėje; šilumos ūkyje ar vaistų ir maisto prekyboje; švietime atsisakydama itin radikalios ir Europoje nepopuliarios krepšelių (kvazi-rinkos) sistemos bei artėdama prie Suomijos švietimo modelio.

Lietuvių kilmės Nobelio ekonomikos premijos laureatas Robertas J. Shilleris naujausioje knygoje „Kvailių žvejonė“, parašytoje kartu su kitu Nobelio premijos laureatu George‘u A. Akerlofu, pagrindžia mintį, kad laisva rinka sukuria materialinę gerovę, tačiau ji neturi būti garbinama, nes tik tinkamai ją kontroliuojant galima išvengti sisteminių manipuliacijų ir apgaulių. Tad, anot gerbiamų amerikiečių ekonomistų, šių laikų didvyriai yra nuosaikų reguliavimą, o ne visiškai laisvą rinką siūlantys politikai.

Tad prieš kaltindami LVŽS radikalumu, parodykite man nors vieną Vakarų Europos šalį, kurioje šių priemonių nesiūlo ar nevykdo rimtos, sisteminės partijos?

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Politiko akimis

A. Kubilius. Svarbiausias iššūkis Gintautui Paluckui – ar atsikratys socialdemokratų priklausomybės nuo totalinio melo? (167)

Gintautas Paluckas keičia Algirdą Butkevičių. Tai gerai. Nepažįstu taip gerai Gintauto Palucko, kad galėčiau lengvabūdiškai spėlioti, kaip jam seksis, bet akivaizdu, kad baigiasi 27 metus trukusi „brazauskinė“ era socialdemokratų gyvenime.

V. Mazuronis. Turtinės nelygybės mažinimas – prioritetas Nr. 1 (57)

Premjeras Saulius Skvernelis antradienį pateikė Vyriausybės veiklos ataskaitą, iš kurios aiškiai matėsi didžiausi Lietuvos skauduliai: savižudybės ir emigracija, bet už vis svarbiausia, mano manymu, yra nedovanotinai aukšti atskirties, skurdo ir pajamų bei turtinės nelygybės rodikliai. Vaistų šioms ligoms gydyti, panašu, kad naujoji valdžia neturi.

Ž. Šilgalis. „Liberalas“ R. Šimašius eina Vengrijos premjero ir Turkijos prezidento keliu (35)

Kažkada Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas buvo liberalas, o dabar pretenduoja į „diktatoriaus“ titulą ES. Kažkada Turkijos premjeras, dabar prezidentas, Recepas Erdoganas, Europą ir pasaulį žavėjo kaip pažangus reformatorius, o dabar brutalia jėga kovoja prieš laisvą žodį ir kitokią nuomonę. Panašiu keliu suka ir Liberalų sąjūdžio pirmininkas, Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

M. Skomantienė. Atsargiai! Radioaktyvusis Kubilius vis dar spinduliuoja (168)

Konservatoriams jis beveik šventas žmogus. Toks gerbiamas ir mylimas, kad yra pirmasis po šventosios dinastijos atstovų: patriarcho bei jo anūko.

A. Veryga. Netikėkite skleidžiamais gandais apie vaistus (157)

Neseniai buvo paskleista klaidinanti informacija apie Vyriausybės nutarimą, kuris leis realiai sumažinti kompensuojamųjų vaistų kainas. Buvo teigiama, neva kainos realiai nemažės, o tam tikrų būtinų vaistų rinkoje gali visai nelikti. Noriu patikinti, kad taip tikrai nebus, ir paaiškinti, ko iš tiesų yra siekiama.