Auganti ekonomika gamina daugiau prekių, o vartotojai jaučia vis didesnį pinigų poreikį pagamintoms prekėms įsigyti. Todėl pinigų poreikis turi tendenciją lėtai, bet augti.
Pinigų kiekį apyvartoje kontroliuoja vyriausybė ir ji gali bet kuriuo metu prispausdinti (ar pasiskolinti) daugiau pinigų. Tačiau kaip ir gyvenime, būtina išlaikyti balansą ir teisingai vertinti ekonominę situaciją.
1. Jei vyriausybė didins bendrą pinigų kiekį tolygiai su ekonomikos augimu ir pinigų poreikio didėjimu, kainos nesikeis. Tam reikia didelės kompetencijos ir patirties.
2. Jei pinigų į apyvartą bus išleista daugiau ir greičiau nei auga ekonomika ir pinigų poreikis, prekės pabrangs ir bus infliacija. Kuo labiau išaugs kainos, tuo sunkiau vystysis ekonomika, o mūsų santaupos tirps akyse.
3. Jei į apyvartą bus išleista per mažai pinigų ir lėčiau nei auga ekonomika, prekės atpigs ir gali atsirasti defliacija. Jau žinome, tada mažėja investicijos ir didėja bedarbystė, o ekonomikos vystymasis tampa komlikuotas.
Ar infliacija visada susijusi su papildomų pinigų spausdinimu (neribotas skolinimasis iš užsienio bankų irgi prilygsta pinigų spausdinimo mašinai)?
Įsivaizduokim tokią fantastinę (neįtikėtiną) situaciją: visi galintys dirbti Lietuvos gyventojai vienu metu išvažiavo į užsienį, norėdami daugiau uždirbti. Šalyje liko tik vaikai, pensininkai ir tie kuriems priimtina gauti minimalų darbo užmokestį už darbą paslaugų sferoje (kažkas turi gi sėdėti prie kasos aparatų parduotuvėse). Šalis nieko negamina, ir, suprantama, nieko neeksportuoja. Ekonomika apmiršta. Tam kad būtų prekių ant parduotuvės lentynų, jos atsivežamos iš užsienio. Tarkim, vyriausybė nespausdina papildomai pinigų ir nesiskolina iš užsienio. Kaip manote kaip bus su kainomis? Nesunku atspėti – jos augs. Nors pinigų masė išliks tokia pati ir mirštant ekonomikai mažės pinigų poreikis.
Pinigai nuvertėja, jei jie nenaudojami naujų prekių sukūrimui, ekonomikos vystymui. Pinigai kaip ir žmonės nuvertėja, jei neturi kur dirbti. Be viso to lengva nuspėti, kad tokiomis sąlygomis vyriausybė gelbėdama biudžetą, bus priversta didinti mokesčių naštą.
Ir kuo daugiau augs mokesčiai, tuo labiau augs kainos, o kartu augs ir infliacija. Tuo pačiu vis mažiau bus šansų, kad esant tokiam investiciniui klimatui, atsiras norinčių atidaryti naujas gamyklas ir dėti savo pinigus į ekonomikos vystymą. Tai ką daryti?
Atsakymą rasime šiame straipsnyje, o dabar noriu atkreipti Jūsų dėmesį į dar vieną dalyką galintį sukelti infliaciją – tai brangstančių prekių importas.
Importas – kai prekės perkamos užsienyje ir parduodamos vartojimui savo šalyje.
Eksportas – kai prekės pagamintos šalyje, parduodamos užsienio šalims. Importo ir eksporto santykis labai svarbus rodiklis besivystančios ekonomikos šalims, kurioms tarptautinė prekyba suteikia visą eilę didelių galimybių ir pavojų.
Supaprastintai šiuos procesus galima palyginti su Jūsų galimais veiksmais: perkate (importuojate) šieną, kad pašertumėte savo karvę - maitintoją (valstybę) ir kai ji Jums atiduoda pieną, jį parduodate (eksportuojate). Viskas būtų gerai, bet kai šieno kainos pradeda beprotiškai kilti, Jūs esate priverstas kelti parduodamo pieno kainą. Jei nerasite galimybių gauti pigesnio pašaro Jūsų parduodamo pieno kaina gali susilyginti su aukso verte. Tai vadinama...
Importuojama infliacija – infliacija atsirandanti augant įvežamų prekių kainoms. Tai ypatingai pavojinga kai kyla importuojamo kuro ir žaliavų kainos. Augančios dujų ir naftos kainos didina gamybos kaštus ir tai atsiliepia visų gaminamų šalyje prekių kainų lygio kilimui. Tuo galėjome įsitikinti visi gaudami sąskaitas už šildymą. Importuojamą infliaciją dažniausiai iššaukia kainų kilimas užsienyje ir tai nuo mūsų valios bei norų nepriklauso. Lieka tik klausimas: kaip ilgai tokias lenktynes atlaikys mūsų šalies ekonomika ir mūsų piniginės? Kaip ilgai Jūs nekreiptumėte dėmesio į tai, kad Jūsų karvei pašarai kainuoja gerokai brangiau nei jos duodamas pienas?
Manote perdedu? Pakalbėkime skaičių kalba. Rūsčią realybę lengvai pamatysite apsilankę Lietuvos statistikos departamento internetiniame puslapyje (www.stat.gov.lt), kur galima sužinoti, kad lietuviškos kilmės prekių eksportas pernai metų sausio – vasario mėnesiais siekė 7 mlrd. litų, o šiais metais jau 7,5 mlrd. litų. Tai atrodo net gerai jei nekreiptume dėmesio, kad bendras importas per tuos pačius laikotarpius išaugo nuo 11,5 mlrd. litų iki 13,1 mlrd. litų. Ar galite įsivaizduoti karvę, kuri vieno litro pieno pagaminimui suėstų pašarų už 13 litų, o pieno duotų tik už 7,5 litus? Ar ilgai tai pakęstumėte? Net jei prie visų mūsų šalies eksportuojamų prekių pridėtume „tranzitinius“ produktus, kuriuos eksportuojame, bet patys jų negaminame, o tai apie 3,8 mlrd. litų, statistika atrodytų gražiau, bet vistiek turėtume neigiamą balansą - 1,8 mlrd. litų tik už du pirmuosius šių metų mėnesius. Tai „geras“ pagrindas galimam infliacijos augimui.
Kai kas nesupras ko čia jaudintis, nes mes juk jau ieškome alternatyvių kuro tiekėjų: va atsiribosime nuo rusiškų žaliavų, užaugs nauja „patriotiškesnė“ karta, galinti pakeisti emigravusius piliečius, ir praturtėsim. Ir tada visų mūsų džiaugsmui Lietuvos ekonomika sužydės... Labai gaila, bet to nepakaks. Mes negalime paveikti pasaulinių kainų ir aklai tikėtis, kad kiti tiekėjai kurą tieks pigiau. Kaip jau esame aptarę, infliacija ir ekonomikos vystymasis tarpusavyje yra labai glaudžiai susiję dalykai. Jei visos priemonės infliacijos suvaldymui (mokesčių didinimas ir išlaidų mažinimas) neduoda laukiamų rezultatų, o tik stabdo ekonomikos vystymasį, gal verta į šią problemą pažvelgti kitaip? Ar ne laikas užsiimti tuo, kam mes galime turėti realią įtaką? Ar ne laikas pradėti vystyti realią šalies ekonomiką ar bent pasiekti pusiausvyrą tarp eksporto ir importo?
Visai gali būti, kad kol dar nėra taip blogai ir reikia daugiau dėmesio skirti tam, kas iš tiesų būtų atsvara galimoms infliacijoms, emigracijoms ir krizėms – tai socialinio aktyvumo ir žmonių pragyvenimo lygio kėlimui. Jei mes patys nepadarysime tvarkos savo kieme ir toliau lauksime kiemsargių su šluotomis arba investuotojų iš užsienio, ar galėsime didžiuotis savimi ir savo šalimi?
Būtent dabar reikia greitų, ekonomiškai pagrįstų sprendimų ir veiksmų sukuriant palankias sąlygas iniciatyvų vystymui ir verslui.
Būtinas detalus planas ekonomikos vystymui, investicinio klimato (investicinės aplinkos) gerinimui ne tik užsienio investuotojams, bet visiems Lietuvos gyventojams. Kiekvienas žmogus: ar pensininkė mezganti kojines, ar studentas su savo programine įranga kompiuteriui, kiekvienas, kuris panorės pradėti savo verslą, turėtų tai padaryti be didesnių rūpesčių dėl biurokratinių kliūčių, be baimės dėl kontroliuojančių institucijų ir dėl beprotiškų mokesčių. Kaip galima reikalauti mokesčių už veiklą, kuri dar nepradėta vykdyti? Kiekvienas iš mūsų turi turėti teisę ir galimybę įgyvendinti savo idėją ar verslą, atsistoti ant savo kojų.
Galų gale, sugražinti emigravusius tautiečius galima, jei butų galimybė čia uždirbti ne mažiau kaip kur nors Airijoje. O tam tikslui užtektų tik sukurti realias sąlygas tikrai laisvo verslo vystymuisi mūsų šalyje.
Klausimas pamąstymui: ar norėtumėte pradėti savo verslą, jei mokesčius reikėtų sumokėti tik po to kai gausite realų pelną?