Nors abu postulatai ir turi pagrindo, vis dėlto pastebėsiu, kad cigarus dievinęs garsusis britų premjeras pasakė šiek tiek kitaip. "Anglija neturi nei amžinų draugų, nei amžinų priešų, Anglija turi amžinus interesus," - kiek prisimenu, būtent tokie buvo sero Vinstono Čerčilio žodžiai.
Ne politikai, bet Anglija, ir šiame skirtume ir glūdi esmė. Visos priemonės geros nebent tuomet, kai iškyla būtinybė apginti gyvybinius savo valstybės interesus. Bet jeigu šis principas imamas taikyti tarpusavio kovoje už valdžią ar siekiant asmeninių bei grupinių tikslų, tuomet politikams neišvengiamai iškyla pavojus virsti garsiojo Makiavelio mokymo pasekėjais su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Pacituosiu vieną ištrauką iš šio Renesanso mąstytojo ir politiko knygos "Valdovas", atspindinčią jo pasaulėžiūros esmę.
"Valdovas, ypač naujas valdovas, negali vadovautis visu tuo, dėl ko žmonės yra laikomi gerais, kadangi, norėdamas išsaugoti valstybę, dažnai esti priverstas sulaužyti savo žodį, nepaisyti artimo meilės, žmoniškumo ir religijos."
Ši mintis turėjo didžiulį pasisekimą tarp šio pasaulio galingųjų, o "Valdovas" tapo daugelio Naujųjų laikų despotų stalo knyga. Tačiau šiandien joks save gerbiantis lyderis nepasakys, kad jis simpatizuoja Makiavelio idėjoms ir jo pagrindiniam principui "tikslas pateisina priemones" (net jeigu taip ir manytų). Tiesiog tai nesuderinama su pačia demokratijos esme ir moderniu požiūriu į žmogų, taikančiu tiek politiniam vadovui, tiek paprastam piliečiui tuos pačius "žmoniškumo" ir lygybės prieš įstatymą kriterijus.
Kitaip sakant, politikas, kuris nesiskaito su priemonėmis, šiuolaikinėse visuomenėse yra paprasčiausiai atmetamas. Anksčiau ar vėliau atstumiami net ir tie lyderiai, kurie, norėdami sustiprinti savo valstybių pozicijas, įsivelia į karus. Atrodytų, jie siekia naudos savo šaliai ir jos piliečiams, bet šie galiausiai vis tiek neatleidžia tų metodų, kurie nusižengia žmoniškumui. Tai tik dar sykį patvirtina, kad makiavelizmas ir šiuolaikine politinė etika yra nesuderinami reiškiniai.
Deja, to neįmanoma taip pat tvirtai pasakyti apie tokias jaunas demokratijas, kaip mūsiškė. Silpna pilietinė visuomenė, jos nusišalinimas ar nustūmimas nuo savo valstybės reikalų ir kiti totalitarinės praeities recidyvai sudaro prielaidas ambicingiausiems politikams pasijusti išmanančiais daugiau už visus ar net pateptaisiais, kuriems galioja kitos taisyklės. Ateis metas, kai kompleksų nekamuojami naujosios kartos istorikai objektyviai išanalizuos du pirmuosius nepriklausomybės dešimtmečius ir, esu tikras, suras daugybę klasikinio makiavelizmo pavyzdžių. Ryškiausias iš jų - įsitikinimas, kad įmanoma vykdyti politines ir ūkines reformas, visiškai neatsižvelgiant į tai, kokioje padėtyje atsidurs tų reformų paliesti žmonės. Prisimenate Makiavelio mintį, kad valdovas, norėdamas išsaugoti valstybę, negali paisyti artimo meilės ir žmoniškumo?
Ir vis dėlto būtų dar pusė bėdos, jeigu savo neklystamumu įtikėję reformatoriai galiausiai pasiektų tai, ką žadėjo - tuomet bent būtų galima pasiguosti, kad aukos nebuvo beprasmės. Bet mūsų šalyje nepasiteisino net ir itin negailestingas socialinis eksperimentas, įėjęs į pokomunistinių valstybių istorijas "šoko terapijos" pavadinimu: užuot paskatinęs privačią iniciatyvą ir padėjęs susiformuoti tvirtai viduriniajai klasei, jis po savęs paliko nežymų procentą turtingųjų ir monopolistų diktatą. Tuo tarpu kaimynėje Lenkijoje tos pačios "šoko terapijos" dėka tuometinis vicepremjeras Lešekas Balcerovičius sugebėjo padėti pagrindus būsimam šalies suklestėjimui.
Net ir mūsų užsienio politikoje, kurioje vadovavimasis principu "tikslas pateisina priemones" bent jau būtų suprantamas, mes kažkodėl tikslu pasirenkame ne nacionalinių interesų gynimą, o siekį bet kokia kaina išsaugoti klusnios ir nekritiškos Europos Sąjungos narės reputaciją. Tarkime, Seimas ką tik ratifikavo ES fiskalinės drausmės sutartį, atimančią iš mūsų teisę vykdyti savarankišką biudžeto politiką. Šis žingsnis iš esmės apriboja mūsų valstybės suverenitetą, bet niekas net nerado reikalo atsiklausti tautos nuomonės. Tuo parodyta, kad politikai viską išmano geriau už piliečius. Gal ir taip, tačiau jeigu taip lengvai pritarta šiai išskirtinei sutarčiai, tai ar apskritai yra ta riba, kurios mūsų valdžia nebūtų pasirengusi peržengti? Ir ar dėl mūsų lyderių noro būti savais Briuselio koridoriuose jau nepradedama aukoti tai, ką valstybė privalėtų išlaikyti savo rankose?
Kad geriau suprastume mūsų politikos esmę, pabandykime minėtame Vinstono Čerčilio teiginyje pakeisti vieną žodį - šalies pavadinimą: "Lietuva neturi nei amžinų draugų, nei amžinų priešų, Lietuva turi amžinus interesus." Ir mes privalome turėti drąsos taip pasakyti! Kalba ne apie plikbajorišką pasipūtimą ir nepamatuotas pretenzijas - kalba apie tai, kad jeigu kur ir įmanoma sau leisti vadovautis principu "tikslas pateisina priemones", tai ta sritis tegali būti nacionalinių interesų gynimas. Kitaip sakant, gudrauti reikia ne su savo tauta, o su kitais, kurie savo ruožtu daro tą patį. Ir rodyti sumanumą ne siekiant apvynioti apie pirštą savo bendrapiliečius, o tuos, kurie į mus įpratę žvelgti iš aukšto.
Kokia maža nebūtų šalis, joje kiti visuomet turi kokių nors interesų. Per tuos interesus mes ir galime tapti svarbūs, tik reikia sugebėti pakreipti tai savo naudai.
Taip pat pravartu nepamiršti, kad politikoje niekas nedaroma šiaip sau. Net ir už Europos Sąjungos plėtros, padėjusios mums padaryti pažangą, stovėjo ne altruistiniai sumetimai, bet labiau šaltu išskaičiavimu grindžiami politiniai ir ekonominiai bendrijos senbuvių interesai. Tie interesai toli gražu ne visuomet sutampa su tuo, ko reikia Lietuvai. Supjaustytas ir metalo laužu paverstas mūsų laivynas galėtų būti šio nesutapimo simbolis. Tad ir toliau bėgti priešakyj traukinio ir skubėti pirmiesiems pritarti tam, kas siūloma, - ne pati išmintingiausia politika. Išmintinga politika yra ta, dėl kurios po to netenka gailėtis.
Kaip ir mūsų didieji partneriai, mes irgi turime savo "amžinų interesų" ratą, tik jau taip susiklostė, kad tuos interesus istorija vis suvesdavo į dilemą būti ar nebūti mūsų valstybei. Dabartinis laikotarpis suteikia išskirtinę galimybę pagalvoti ir apie toliau siekiančius tikslus. Viskas priklausys nuo to, ar mes sugebėsime tuo pasinaudoti.