Būtent tokia išvada peršasi iš paskutiniojo skandalo, susijusio su Baltarusija.
Apie ką galima daugiau kalbėti, jeigu šalis, priklausanti demokratinių Europos valstybių bendrijai, į žiaurias represijas pasinėrusiam režimui išduoda ne tik žmogaus teisių gynėjus, bet ir konfidencialią informaciją apie Europos Komisijos struktūras, finansiškai remiančias įkalintų kovotojų su režimu šeimas? Savo principinių įsipareigojimų nesilaikymas - tai jau ribinė valdžios neveiksnumo išraiška, suteikianti Lietuvai nepavydėtiną antrarūšių ir nepatikimų valstybių statusą.
Nors dabar visas reikalas sumaniai suvedamas į atskirų pareigūnų vaidmenį (kaip visuomet - kalti iešmininkai), ne jie čia svarbiausi. Nepalyginamai svarbiau tai, kad Lietuvos valstybės struktūros, kurios tokiais atvejais privalėtų su sklandžiai veikiančio mechanizmo automatizmu užkirsti kelią panašiems nesusipratimams, yra visiškai nepajėgios to padaryti. Būtent čia ir glūdi visa esmė: esanti valdžių sistema, nors jai - jau trečias dešimtmetis, Lietuvoje tiesiog neveikia taip, kaip privalėtų veikti, ir todėl mūsų šalyje ir gali nutikti kas tik nori. Ši sykį, kaip teigiama, valstybę į nepavydėtiną padėtį pastatė Teisingumo ministerijos departamento vadovė - vidutinio lygmens valdininkė, kuri savo nuožiūra(!) padavė bankus į teismą ir, šiam kažkodėl pritarus, šitaip išsireikalavo slaptus duomenis.
Kitą kartą koks nors valdininkas ar pareigūnas, su niekuo nederinęs, pasirašys Lietuvą teisiškai ar finansiškai įpareigojantį dokumentą arba perduos kitai šaliai svarbiausias valstybės paslaptis. O kodėl ne? Parodykit tą mechanizmą, kuris sugebėtų nuo to apsaugoti. Juk mūsų valstybėje nebeveiksnios ir specialiosios tarnybos, kurios pirmos turėtų užkirsti kelią tam, kas nutiko. Kur jos visą ši laiką buvo ir kuo užsiėmė Valstybės saugumo departamento vadovas Gediminas Grina, kurio pavardę šiame kontekste visi kažkodėl nutyli? Matyt, jam santykiai su mūsų pašonėje esančia Baltarusija, ties kuria susikerta globalūs daugelio šalių interesai, tiesiog nėra svarbūs. Būtų svarbūs - visi režimui talkinti linkę pareigūnai būtų laiku sustabdyti ir šiandien Lietuvai nereikėtų teisintis.
Blogiausia, kad neveikiant valstybės struktūroms, tampa įmanomi net ir tokie dalykai, kurių niekuomet neištaisysi ir kurių pasekmės mūsų šaliai gali būti fatališkos. Jau ne pirmą kartą mes pavojingai klumpame būtent ten, kur neturime teisės klupti - santykiuose su savo istoriniais kaimynais. Tuo tarpu vienas iš jų jau visai atvirai diktuoja mums savo sąlygas, kaip mes privalome elgtis Vilnijoje. O juk tai - tik pradžia. Anksčiau ar vėliau, žlugus A.Lukašenkos režimui, prie lenkų pretenzijų į Vilniaus kraštą dar prisidės ir baltarusiai - jeigu tuo netikite, pasiskaitykite, ką apie tai jau seniai ir atvirai kalba opozicinio Baltarusijos liaudies fronto lyderiai. Su kokia amunicija mes tai pasitiksime? Su šiuo chaosu, kuris viešpatauja valstybės tarnybose? Su net tarpusavyje nesusišnekančiais ministrais? Su saugumo departamentu, kuris dar visai neseniai, kaip parodė parlamentinis tyrimas, veikė nežinia kieno naudai? Deja, tokia amunicija - tiesus kelias į dar vieną mūsų tautos ir valstybės nelaimę.
Valdžios neveiksmingumas ir totali atsakomybės bei kompetencijos stoka jau pasiekė tokį mastą, jog tai jau ima kelti rimtą pavojų valstybei. Šios padėties šaknų reikėtų ieškoti dabartiniame parlamentinės respublikos modelyje, kuris pavertė šalį egoistinių partinių interesų įkaite ir atvėrė kelius į valdžią niekuo nepasižymėjusiems ir valstybei niekuo nenusipelniusiems asmenims. Į svarbiausias pareigas nuolat skiriami ne tie, kurie patys gabiausi ir savo darbais atsidavę Lietuvai, o tie, kurie priklauso reikiamai partijai, draugauja su įtakingaisiais ar tiesiog turi pinigų, kurių duoda rinkimams. Tarkime, kuo buvo kad ir šiandien nuolat linksniuojamas Remigijus Šimašius, prieš tapdamas ministrų kabineto nariu? Vieno iš daugelio Lietuvoje veikiančių institutų vadovu, kuriam dar semtis ir semtis gyvenimiškos patirties, tačiau jam iškart buvo patikėtas Teisingumo ministro portfelis. Rezultatą - žinome.
Tačiau neseniai atkurta valstybė, jeigu ji nori išlikti ir išsaugoti savo teritorijas, negali vadovautis ydingais valdžios formavimo principais - ji privalo atverti visus šliuzus patiems talentingiausiems žmonėms, dar ir turintiems tai, kas vadinama valstybingumo instinktu. Kitaip Lietuva pasmerkta - taip, kaip istorijoje buvo pasmerktos visos valstybės ir santvarkos, nesugebėjusios ar nepanorusios remtis tais, kurie buvo patys gabiausi.
Deja, nepakeitus parlamentinės respublikos modelio, tapusio netvarkos ir nekompetencijos sinonimu, padėtis Lietuvoje nepasikeis - mes jau turėjome pakankamai laiko tuo įsitikinti. Šis valdymo būdas efektyvus tik tose valstybėse, kurios turi amžius siekiančias demokratijos tradicijas ir tvirtą pilietinę visuomenę, sugebančią kontroliuoti valdžią (nors ir ten ši sistema jau braška). Kur to nėra, parlamentinė respublika virsta chaotiška valstybe, kurioje daug vadovų, galybė valdininkų, tačiau nėra tikro lyderio, niekas už nieką neatsako ir iš esmės visi daro, ką nori.
Alternatyva tam - prezidentinė respublika su plačius įgaliojimus turinčiu valstybės vadovu, įskaitant jo teisę savo nuožiūra paleisti parlamentą, negrįžtamai vetuoti įstatymus ir atstatydinti bet kurį valstybės pareigūną, taip pat ir ministrą pirmininką.
Esu tikras, kad šitoks valdymo modelis ne tik išgyvendintų dabartinę netvarką, bet ir kur kas labiau atitiktų mūsų tautos mentalitetą bei istorinę tradiciją.
O tam, kad didžiulius įgaliojimus gavusiam valstybės vadovui ar vadovei nekiltų nereikalingų pagundų, pakaktų prieš tai įstatymiškai įtvirtinti veiksmingą ir prieinamą tiesioginės piliečių demokratijos mechanizmą. Tvirta prezidentinė valdžia ir kaip atsvara jai - žmonių teisė per referendumą atšaukti nepriimtiną valstybės vadovo sprendimą - būtų tas derinys, kuris suteiktų Lietuvai naują kvėpavimą.
Tų, kas ši siūlymą bandys iš karto atmesti, savo ruožtu norėčiau paklausti: jūs tokioje valstybėje jau gyvenote? Galbūt tai ir bus ta šalis, iš kurios nebenorės bėgti piliečiai.
Pagaliau, kiekvienam sprendimui ateina savas metas. Apie vienokias ar kitokias prezidentinės respublikos formas Lietuvoje kalbama jau seniai, tačiau anksčiau šis klausimas dar nebuvo toks aktualus, kaip dabar. Pažvelkime ir į tai, kas vyksta kitose Europos valstybėse - tarkime, Jungtinės Karalystės vyriausybė po miestus nusiaubusių riaušių pasiūlė tokį radikalų ir nestandartišką permainų paketą, kad anksčiau dėl to būtų kilęs neįsivaizduojamas triukšmas, tačiau dabar jį palaiko net trys ketvirtadaliai britų. Po ilgoko ištižimo ir lūkuriavimo periodo sukruto ir Europos Sąjunga. Pagaliau pradedama suvokti, kad jei nebus tvirtos ir vieningos bendrijos vyriausybės, jei nebus bendros ekonominės bei karinės politikos ir greta to valstybių pagarbos viena kitai bei teisinei sistemai, Europos Sąjunga tiesiog nebeatlaikys didžiųjų šalių konkurencijos.
Ši taisyklė galioja ir Lietuvai: nesusitelksime į vieną kumštį, nerasime būdų atremti laiko iššūkius, mūsų tiesiog nebeliks.
"Aš manau, kad negalėsime ilgai egzistuoti kaip nacija, nesukūrę efektyvios valdžios."
Tai - pirmojo Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Džordžo Vašingtono žodžiai. Galima pamanyti, kad jie specialiai parašyti šių dienų Lietuvai.